Kolekcionavimas yra žmogaus bandymas patirti tai, ko jis tam tikru metu neišgyveno, sakė Zigmundas Froidas. Gal tai ir tiesa, bet vargu ar gali būti viena paaiškinama priežastis, kodėl žmonės ima kaupti daiktus, atiduoda tam savo laiką, o dažnai net ir sukauptus pinigus. Ir viskas tik dėl to, kad gautų dar vieną papildomą egzempliorių į savo kolekciją.

Tai – kaip nesibaigianti dėlionė, kuriai nuolat trūksta papildomos detalės. Viskas prasideda nuo kelių kompaktinių plokštelių, patefonų, stalčiuje sukauptų nerašančių tušinukų, o išauga į apkabinėtas įvairiausiais daiktais sienas, stalčius, pilnus antikvarinių rakandų. Kartais šis pomėgis pareikalauja ir bemiegių naktų ar drąsių žygių. Pavyzdžiui, renkant garsių krepšininkų parašus tenka juos keturias valandas medžioti oro uoste. O kartais padaryta kaimynui kiaulystė paskatina rinkti namie kiaulytes. Kolekcija plečiasi, norisi vis daugiau ir pomėgis tampa savotiška priklausomybe, tik jos, turbūt, gydyti nereikia.

Kodėl vieną dieną žmonės užsimano tapti kolekcionieriais? Ar tai įgimta, ar noras kaupti kažką neįprasto, o gal kartais visai kasdieniško, atsiranda savaime? Kur sudėti sukauptą kolekciją ir ką su ja daryti? Ir kada jau bus tikroji laimė, kai bus gana, ar nebebus?

Į šiuos klausimus atsako Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentų kalbinti kolekcionieriai. Išgirskite, pamatykite, sužinokite…

Beatričė Bankauskaitė