Kalbuosi su tokią meilę praktikuojančio Vilniaus futbolo klubo „Tera“ vadovu Sergejumi Vasiljevu, kuris klubui vadovauja jau 15 metų. „Mintis viską mesti aplanko dažnai. Sezono pradžioje atrandi žmones, kurie atrodo tokie kaip tu – fanatai, bet paskui neišlaiko, nueina į kitą klubą ir ne dėl to, kad ten klubas stipresnis. Tokie momentai priverčia pagalvoti, ar nevertėtų futbolo mesti, bet praeina laikas ir meilė sportui vėl viską sustato į vietas“, – taip apie savo darbą kalba komandos vadovas.

Sportas numeris vienas, už kurį teks susimokėti

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) 2017-2020 metų strategijos plane skelbiamas vizijos šūkis: „Įtvirtinsime futbolą kaip sportą numeris vienas Lietuvoje“. Kas trukdo, kaip krepšiniui, futbolui būti numeriu vienas Lietuvoje klausiu S. Vasiljevo:

„Krepšininkai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1993 metais užėmė gerą startinę poziciją – pirmą kartą patekome į olimpines žaidynes ir pirmą kartą iškovojome bronzą. Jeigu nuo pat pradžių pinigai būtų paskirstyti po lygiai, tai ir futbolas būtų užėmęs tokią poziciją. Gerų pasiekimų tuo metu futbole irgi būta – 1994 metais vos nepatekome į pasaulio pirmenybes, tačiau Lietuvoje futbolas yra merdinti sporto šaka, nes valstybė futbolo nepalaiko taip, kaip krepšinio.”

LFF patvirtintas 2018 metų biudžetas – 9 mln. eurų. Lyginant su praėjusiais metais, biudžetas didelis, tačiau S. Vasiljevas pažymi, kad LFF biudžeto pinigai jų komandos nepasiekia:

„Antra lyga yra niekam nereikalinga, jos reikia tik tokiems kaip mes – futbolo fanatikams. O A lygos pasiekti neįmanoma, jeigu neturi finansų. Visos lygos pereina UEFA licencijavimą, kuomet reikia įrodyti savo finansinius šaltinius. Jeigu jų neturi, licencijos negausi. Net jeigu ir iškopsi sportiniu principu, vis tiek licencijos žaisti gali negauti. Pati LFF gali neįleisti. Tokie dalykai priklauso jau ne nuo sporto rezultatų.“

Futbolo klubui „Tera” vienas sezonas kainuoja per 5 000 eurų. Taip pat panašią sumą reikia sumokėti ne tik už dalyvavimą pirmenybės varžybose, bet ir už treniruotes bei draugiškas varžybas.

Futbolo lygoms Lietuvoje tenka nevienoda finansinė našta: „Pirmoje lygoje dalyvio mokestis yra mažinamas, o mes, antros lygos komanda, mokame pilną kainą. Pavyzdžiui, sudalyvavimas pirmenybėse mums kainuoja apie 1000 eurų. Organizatoriai moka už teisėjus, bet už aikštę ir išvykas mokame patys. Aikštė kainuoja apie 150 eurų, jeigu pirmenybėse dalyvauji keturiolikoje varžybų, susidaro nemaža suma. Futbolo komandos Lietuvoje turi skirtingas finansines galimybes, vieni susimeta po 500 eurų, rezervuoja aikštelę ir jiems lengviau, o mūsų pagrindinės pajamos esame mes patys – visi turime papildomus darbus.”

S. Vasiljevas pripažįsta, kad ne visada viskas priklauso nuo finansinio komandos pajėgumo. „Vilniaus „Žalgiris” iš Vilniaus miesto savivaldybės gavo didelį finansavimą, tačiau praeitais metais jie čempionais netapo – pirmą vietą laimėjo mažesnį biudžetą turinti Marijampolės “Sūduva”. Komanda laimėjo, nes Marijampolėje yra dirbama vienos komandos labui, kad ši pasiektų geriausių rezultatų. Prieš 15 metų „Sūduva” pirmą kartą iškovojo taurę, tuomet net stadiono neturėjo, o dabar Marijampolėje yra, turbūt, pats geriausias stadionas su natūralia danga Lietuvoje. Jie puikiai tvarkosi savo kieme”, – sako S. Vasiljevas. Futbolo klubo „Tera” vadovo nuomone, regionuose situacija yra kitokia nei didžiuosiuose miestuose: „Rokiškio komandą taip pat remia savivaldybė. Miesteliai lengviau gauna Europos Sąjugos paramą. Mes už treniruotę mokame 30 eurų, o pas juos nėra kam žaisti. Treniruotės taip pat jiems yra nemokamos, savivaldybė aprūpina trenerį atlyginimu bei skiria dienpinigius. O Vilnius yra laisva zona. Kaip gali plaukti, taip ir plauki.”

Aikštelių daugėja, bet žaisti nėra kur

LFF 2016-2020 metų strategijoje pabrėžiamas siekis sudaryti sąlygas varžytis visiems futbolo žaidėjams. Per ketverius metus planuojama atnaujinti mini aikšteles, įrengti naujas, tarp jų ir 300 dirbtinės dangos aikštelių vaikų darželiams. Šie tikslai, tai LFF organizuojamo projekto „Užauginkime Lietuvai Ronaldo“ dalis, kuri jau beveik įpusėjo. Lietuvoje atsirado naujų aikštelių miestų rajonuose ir prie mokyklų, tačiau S.Vasiljevas teigia, kad trūksta tų, kuriose jo komanda galėtų treniruotis: „Stadionai yra patvarkyti, tačiau tam, kad turėtumėme licenciją, turime turėti savo namų stadioną. Štai vakar LFF Licencijavimo skyriui išsiunčiau laišką, kad žaisime Lietuvos edukologijos universiteto stadione, tačiau skyrius įvertinęs atsakė, kad jis antros lygos rungtynėms žaisti netinkamas. Nors abejoms komandoms yra įrengti atskiri dušai, bet rūbinės nėra sutvarkytos, tad sąlygos netinka. Nežinau kur žaisime namų varžybas, nes visos kitos aikštelės labai užimtos – Vilniuje yra labai daug mėgėjų komandų.“

Dėl stadionų, „Tera“ vadovo nuomone, Lietuvos miestai konkuruoja tarpusavyje: „Jeigu bus rekonstruotas Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, miestas turės pagrindinį stadioną Lietuvoje ir rinktinė žais Kaune, o ne Vilniuje. Konkurencija tarp miestų yra gerai, bet reikia turėti omenyje, kad Vilnius yra sudėtingas miestas – vieni statyti leidžia, kiti – ne.“ Paklaustas, ką mano apie planus Šeškinės mikrorajone statyti nacionalinį stadioną, S. Vasiljevas atsako: „Pesimistu savęs nelaikau, bet šis stadionas buvo pradėtas statyti kai buvau vaikas, tuomet svajojau, kad bus galima ateiti pažiūrėti rungtynes, o kas išdygo, tai tik prekybos centras. Manau, pradžioje Vilniuje užtektų pastatyti porą tokių stadionų, kaip LFF stadionas.“

Vadovas pabrėžia futbolo, kaip komandinio sporto, išskirtinumą: „Olimpinė plaukimo čempionė Meilutytė yra viena, o komandoje yra kitaip. Jeigu surasi vienuolika meilutyčių, gerų rezultatų pasieksi, tačiau komanda – tai sudėtingas ir subtilus kolektyvas, kur visi yra skirtingi. Čia svarbu ne tik rezultatai ir dalyvavimas varžybose, svarbu buvimas kartu ir ne vieną treniruotę per savaitę. O ką kalbėti, kai žmonės net neturi kur treniruotis. Futbolo komandai yra svarbu turėti savo namus – stadioną, kuriame nuolat vyksta jos treniruotės ir žaidžiamos varžybos.”

Veją skutame patys

Pavasaris budina gamtos žalumą. Žaliuoti pradeda ir Žolyno futbolo stadionas. Čia susitinku su vienu iš futbolo klubo „Tera“ gynėjų Antanu Velička. Dar prieš kelias savaites aikštynas skendo balose, tačiau „natūralios dangos stadionas visada yra geriau nei dirbtinės“,  atkreipia mano dėmesį komandos narys.

Raulis Gonzalesas Blankas, buvusi Madrido Real komandos legenda, apie, šiandien verslo centru tapusį, Žalgirio stadioną turėjęs kitokią nuomonę. „Koja patapšnojo – patikrino, apsisuko ir pasakė – „nelipsiu žaisti ant tokios dangos“, – trenerio pasakojimą apie Lietuvos ir Ispanijos rungtynes Žalgirio stadione prisimena A. Velička. Jis šypteli ir priduria, kad Žolyno stadioną prižiūri pati komanda: „Veją skutame, suoliukus dažome, linijas brėžiame patys“. Komandos nario žodžius patvirtino kitą rytą Žolyno stadione sutiktas sportuojantis vyras. Čia jis kas rytą basomis kojomis apeina kelis ratus aplink stadioną. Jis, rodydamas į žalioje pievoje baltuojančias aikštės juostas, sako: „vakar ryte šių juostų nebuvo, viena komanda čia šabakštynus tvarko, matyt ta pati bus ir juostas nupurškusi.“

Šalia Žolyno stadiono stovi apleista Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ bazė. A. Velička pasakoja, kad „kadaise šiame pastate buvo baseinas, masažo kambariai, pirtys“. Čia gyveno ne tik garsiausi komandos žaidėjai, bet ir komandos dailininkas. 2008 metais futbolo klubą „Žalgiris“ ištiko finansinė krizė. Miško pašonėje esanti bazė jos gyventojų buvo apleista, bet, pasak A. Veličkos, „paskutiniai buvę komandos nariai išsikraustė vos prieš keletą metų“. Tada pastate jau kelis metus buvo atjungtas šildymas ir elektra, o pergalingus šūksnius ir legendines futbolo komandos istorijas girdėjusiomis sienomis pradėjęs lipti pelėsis.

Klubo vadovas S. Vasiljevas pabrėžia, kad Žolyno stadionas yra geras, tačiau jis neatitinka standartų, kurie leistų žaisti varžybas ir nėra aiškus jo tolimesnis likimas:

„Žolyno stadionas nėra blogas, bet kam tas stadionas priklauso? Buvo privataus verslo projektas statyti gyvenamuosius namus šioje vietoje. Dabar ši žemė teismo sprendimu vėl priklauso savivaldybei, rytoj ši sugalvos kažką kitą.”

Futbolo klubo vadovas parodo į šalimais mūsų susitikimo vietos vykstančias statybas, kur ekskavatoriai kasa žemę, ir sako: „Norėjau nuvežti į Žolyno stadioną žemės, kad galima būtų išlyginti dangą, bet nepavyko susitarti su darbininkais. Neoficialiai mes prižiūrime Žolyno stadioną, jeigu neprižiūrėtume – jo nebūtų. Viską darome savo pačių rankomis.”

Varžovai stebisi, kodėl esame tokie stiprūs

Nors S. Vasiljevo komanda susiduria su finansiniais sunkumais, neturi pastovios aikštelės treniruotėms, tai nesutrukdo komandai būti pastebėtai ir gerai įvertintai: „Mes neafišuojame, kad neturime pinigų, o iš užsienio atvažiavusios komandos pamatę mus stebisi, kodėl mes taip stipriai atrodome, galvoja, gal mus remia kokia gamykla. Laikomės, nes niekam nepriklausome ir esame stiprūs. Namų stadionas ir geri komandos finansai psichologiškai padeda, tačiau, kai komanda ryžtingai siekia bendrų tikslų, šie dalykai nėra būtini”.

S. Vasiljevas pažymi, kad kritikuoti yra lengviausia, bet, jo manymu, Lietuvoje trūksta žmogaus, kuris galėtų priimti sprendimus futbolo klausimais: „Gal sprendimas nebus visada teisingas, bet turi būti visos šalies mastu prisiimta vieno asmens atsakomybė. Reikia aiškios struktūros ir komandų atrankos, kad būtų aiškiai nubrėžta linija tarp žaidėjų mėgėjų ir profesionalų, taip pat padėtų akademijos įkūrimas.”

Pasak S. Vasiljevo, tol kol neįvykdyti šie pokyčiai, futbolas Lietuvoje sparčiai artėja prie merdėjimo ribos, jį palaiko tik savo entuziazmu degantys aistruoliai, kuriuos visus vienija ryžtinga meilė populiariausiai sporto šakai pasaulyje.

Susiję