Prof. dr. G. Aleknonis: „būčiau pavojingu dekanu“
Kaip dažnai dekanas turėtų būti sutinkamas koridoriuose, kas iš tiesų yra fakultetas ir kodėl problemos jam gali būti naudingos? Apie tai kalbamės su prof. dr. Gintaru Aleknoniu.
Prof. dr. Gintaras Aleknonis. Andriaus Nenėno nuotr. – Profesoriau, kaip manote, kokios yra trys svarbiausios savybės, reikalingos dekanui?
O aš manau, kad dekanas yra paprastas žmogus. Išties, yra negerai, kai dekanas mano esąs dekanas, vieta neturėtų keisti žmogaus. Jeigu dekano kėdė formuoja žmogų, kas gi tai per žmogus?
– O jeigu kalbėtume apie tai, kas svarbu būnant vadovu?
Man jau yra tekę būti dekanu, tad galiu teigti, jog svarbiausia yra bendravimas su žmonėmis. O kas yra svarbu bendraujant – pasitikėti žmogumi ir, svarbiausia, neužsidaryti, žinoti, kas vyksta tavo aplinkoje. Mes dažnai sakome, kad valstybės valdžia nežino, kas iš tiesų vyksta, kas rūpi žmonėms, kaip jie gyvena. Dekanas turi žinoti ir suprasti, kas rūpi jo bendruomenei – tiek dėstytojams, tiek studentams. Tai turi būti tas žmogus, pas kurį studentas nebijotų ateiti žmogiškai pasikalbėti, kaip su draugu, o ne su viršininku. Jeigu įsigalios toks pasitikėjimas, galėsiu pasakyti, kad jau šis tas pasiekta. Galima einant į rinkimus žadėti daug ką, bet, kiek žinau, nei vienas iš mūsų trijų aukso kalnų nežada. Dekanas turi sąžiningai ir tvarkingai vykdyti jam skirtas pareigas, klausyti žmonių ir galvoti, kaip galima jiems padėti.
– Sakėte, kad kalnų nenuversite, tad kodėl tuomet esate geriausias kandidatas?
Aš iš tiesų nežinau, ar aš esu geriausias – manau, kad mes visi geri. Šių rinkimų nereikia paversti žirgų lenktynėmis – man tai yra gera proga bendrai susėsti ir pamąstyti apie patį fakultetą, kokia kryptimi eiti, ką stiprinti. Tokie rinkimai dažnai yra lyginami su politikos rinkimais. Akademiniame gyvenime rinkimai turėtų būti visiškai kitokie – politikas turi savo rinkimų programą, mano, kad ji yra teisingiausia, ir jeigu jį išrinktų – būtų labai gerai, nes jis žino, ką reikia daryti. Tačiau svarbiausia – jis nepasako, kaip tai reikėtų daryti, esą bijo, kad kitas nukopijuos. Akademinei valdžiai turėtų rūpėti pats fakultetas, svarbu surasti atsakymus į klausimą „kaip gerinti fakultetą?“ O kaip padaryti taip, kad studentai su mielu noru eitų į universitetą, kad po bakalauro studijų grįžtų ne tik norėdami gauti antrą diplomą, bet suprastų mokymosi visą gyvenimą reikšmę – štai kas iš tiesų svarbu. Iškelti save aukščiau už kitus aš nenorėčiau, nes manau, kad jeigu tam, kad kažką padarytum, mindai kitus – toli nenueisi.
– Jeigu galėtumėte iš fakulteto negrįžtamai pašalinti vieną dalyką, kas tai būtų?
Jeigu aš galėčiau pašalinti, aš nešalinčiau.
– Kodėl?
Šalinimas yra savo jėgos demonstravimas. O gal aš klystu ir šis dalykas yra reikalingas? Jeigu ir ne – gal geriau ne prievarta jį šalinti, o leisti jam pačiam išnykti.
– O kaipgi problemos?
O problemos yra gerai, nes jos skatina bendruomenę susitelkti ir draugiškai jas spręsti. Aš negaliu sakyti, kad jų nėra – priešingai, jų daug, ir pagrindinės dar tik išryškės. Jeigu kalbame apie jau dabar matomas problemas – dažnai skaitau ir klausausi įvairių žiniasklaidos kanalų, kuriuose rašo ir kalba mūsų absolventai. Aš galbūt norėčiau, kad daug kas būtų kitaip ir, kadangi esu fakulteto dėstytojas, manau, kad tai yra ir mano asmeninė kaltė, kad kai kurių dalykų nepaaiškinau, nepadėjau suprasti.
– Ko universitetas turėtų mokyti?
Paimkime žurnalistikos studijas kaip pavyzdį: universitete jūs sužinote daugiau teorinę šios profesijos pusę, nuėję dirbti į redakciją pamatote ją visiškai kitaip, praktiškai. Užduokime klausimą – ar rašydamas straipsnį žurnalistas galvoja ne tik apie formą, bet ir apie turinį? Ar toks mąstymas vadintinas amatu, ar bendrosios žmogaus kultūros lavinimu? Manau, veikiau pastaruoju. Universitetas nėra amatų mokykla, tuo užsiima profesinės mokyklos. Dažnai darbdaviai skundžiasi, kad universitetas neparuošia jiems žmonių, bet ar tikrai universiteto užduotis yra techniškai paruošti žmogų darbui? Manau, kad ne. Mūsų svarbiausia užduotis yra išmokyti jauną žmogų ne šypsotis į kamerą, o mąstyti, vertinti problemas kritiškai, nors darbdaviui užtektų ir žmogaus, kuris tiesiog padarytų, kas pasakyta – toks požiūrių nesutapimas yra problematiškas.
– Ar galėtumėte išskirti vieną dalyką, kuriuo fakultete didžiuojatės?
Vieno tikrai ne. Apskritai man žodis „didžiuotis“ siejasi su pasipuikavimu, pagyromis. Gal nuskambėsiu kaip demagogas, bet pasakysiu, kad džiaugiuosi fakulteto žmonėmis, man jie yra svarbiausi. Tai tiesa – fakultetas nėra pastato sienos, tai yra žmonių, vaikščiojančių tarp tų sienų, bendruomenė. Visa kita – išvestiniai dalykai.
– Dirbate fakultete, turėjote patirties ir už jo ribų. Kas Jums padėtų susitvarkyti dekano pareigose?
Aš esu labai daug kur dirbęs. Administracinėse pareigose aš esu dirbęs kitame universitete – esu buvęs ir katedros vedėju, ir instituto direktoriumi, ir dekanu, ir universiteto kancleriu – šioje srityje patirties iš tiesų apstu. Turėjau patirties ir žiniasklaidoje, ir Vilniaus universitete, kuriame ir šiuo metu dėstau. Svarbiausia yra žmogiška patirtis – reikia mokėti atskirti dalykus ir suprasti, ką tu gali pakeisti, o ko – negali. Ir stengtis tuos dalykus keisti, aišku, jeigu to reikia.
– Prakalbus apie keistinus dalykus – kokie Jūsų trys konkretūs tikslai, kurių sieksite per kadenciją.
Jie bus visiškai kitokie, negu aš dabar galvoju, nes gyvenimas padiktuos visai kitokius prioritetus. O jeigu pagalvojus dabar, išvardinsiu keturis. Pirmasis – nustatyti, kad studentai gali nelankyti paskaitų. Antrasis – duoti diplomus tik su pagyrimu. Trečiasis – atleisti ne valstybės finansuojamus studentus nuo mokslo ir pagrindinis ketvirtasis – sustabdyti visus šiuos įsakymus, paskelbti moriatoriumą. Nepriimkit šių įsakymų už gryną pinigą, žinoma, aš juokauju. O jeigu rimtai – nemanau, kad būtų racionalu išskirti tuos tris tikslus, kadangi daug kas su laiku pasikeis, nesinori žadėti tuščiai. Galiu pasakyti tik tai, kad svarbiausi priimami sprendimai bus susiję su žmonėmis, todėl juos reikia daryti atsargiai ir ramiai. Nenoriu meluoti ir sakyti, ką aš padarysiu, bet užtikrinu, kad sprendimus priimsiu racionaliai ir ramiai. Jeigu jie bus sunkūs, aš stengsiuosi paaiškinti žmonėms pačius sprendimus ir jų reikalingumą.
– Kokių sprendimų priėmimą esate nusimatęs dabar?
Didžiausias rūpestis tampant dekanu mokslo metų viduryje yra mąstymas apie ateinančių metų stojimą – pasitarti, peržiūrėti siūlomas studijų programas. Svarbu atsakyti į klausimą, kaip pasakyti žmonėms, kad verta eiti studijuoti? Paaiškinti, kad reikalingiausias ir svarbiausias sugebėjimas žmogui yra gebėjimas kritiškai mąstyti – tai būtų pirmoji naujų sprendimų ieškojimo kryptis. Žinoma, vienas svarbesnių darbų yra biudžeto plano sudarymas, bet jis, tikriausiai, bus patvirtintas dar iki dekano rinkimų. Pats atėjimas ir sakymas, kad dabar darysiu tą ir aną, vyksta procese. Įšokęs į valtį upės viduryje, tu pirmiausia turi plaukti, perimti jos valdymą, nes jeigu iškart pradėsi svyruoti – tu tik pakenksi. Darant sprendimus svarbiausias principas kaip ir medicinoje – nepakenkti. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, yra ypač svarbu nepakenkti ir neprikimšti jų galvų nesąmoningais dalykais.
– Kaip atrodys Jūsų darbo kabinetas?
Darbo kabinetas… Jis būtų toks, koks jis yra dabar. Iš tiesų darbo kabinetui neteikiu didelės reikšmės, nes man nepatinka sėdėti kabinete. Jeigu mane išrinktų, aš būčiau pavojingu dekanu, kuris mėgsta vaikščiot po fakultetą. Jeigu tu sėdi savo kabinete, tai visada yra pavojus, kad tu atsiriboji, užsirakini duris, kurias atidarys tik padlaižūnai ir skundikai. Su užsidarymu ir siauru požiūriu į fakultetą reikia sąmoningai kovoti. Dekanui reikia vaikščiot ir kalbėtis su žmonėmis, tai leis suprasti, kas iš tiesų vyksta.
