Žurnalistas – irgi žmogus su nuomone ir politinėmis pažiūromis
Žurnalistas turi būti objektyvus ir informuoti visuomenę apie vykstančius įvykius – tai vieni iš dalykų, kurie skiepijami žurnalistikos studijų programoje, tokią misiją deklaruoja pati žiniasklaida. Tačiau portalo 15min.lt užsienio aktualijų apžvalgininkas Paulius Gritėnas ir tyrimų skyriaus žurnalistas Dovydas Pancerovas mano, kad žurnalistas negali būti visiškai objektyvus, nes turi ir savo nuomonę, ir politines pažiūras.
Diskusija „Žiniasklaidos veidas: kas ką formuoja?“ Gustės Kairytės nuotr. Paulius Gritėnas nors ir įvardiją objektyvumą kaip vieną iš savo misijų profesinėje veikloje, tačiau kartu mano, kad žurnalistas turi ir gali išsakyti nuomonę viešojoje erdvėje, pateikdamas savo poziciją vienu ar kitu klausimu.
„Jeigu žurnalistas negalės reikšti savo nuomonės, jam vertėtų atimti ir balsavimo teisę bei apskritai teisę pasisakyti kuo nors daugiau negu konkrečiu įvykių klausimu“, – sako pašnekovas.
P. Gritėnui pritaria jo kolega Dovydas Pancerovas, tačiau jis žiūri kiek skeptiškiau, teigdamas, kad netiki ir mano, jog objektyvumas neegzistuoja.
„Aš manau, kad egzistuoja tik nešališkumas, kai neignoruoji faktų. Jeigu kažkoks faktas yra svarbus istorijai, bet netinka tavo kuriamam naratyvui, vis tiek jis turi būti pateiktas“, – pabrėžia jis.
Kartu kelia klausimą, kodėl žurnalistas negali turėti politinių pažiūrų, nes, jo manymu, jei esi profesionalas savo srityje, tai netrukdo išlaikyti nešališkumą.
Socialiniuose tinkluose kuriami įvaizdžiai
Žurnalisto aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose, pasak P. Gritėno, nėra privalumas nešališkumo prasme, tačiau prisideda prie žurnalisto didesnio matomumo. Jo manymu, tai yra labai svarbu, nes tuomet skaitytojas gali įvertinti, kaip rašo apie politinę partiją, kuri patinka, kiek yra nepaperkamas, išlaiko nešališkumą.
D. Pancerovo manymu, socialiniuose tinkluose apskritai egzistuoja cenzūra, nes žmogus priklausomas nuo auditorijos ir gyvenime galėtų papasakoti daugiau nei parašyti Feisbuke ar kitoje platformoje.
Jis taip pat akcentuoja, kad Feisbuke susiformuoja tam tikras burbulas, kuriame matai tik panašiai kaip ir tu mąstančius žmones. Todėl labai dažnai, jo manymu, atmetama kita nuomonė, nors nebūtinai ji yra neteisinga.
Nors tai negalėtų pavadinti cenzūra, kaip teigia jo kolega, P. Gritėnas taip pat pastebi žmogaus prisitaikymą prie auditorijos. Jis tai įvardija kaip įvaizdžio kūrimą ir tvirtina, kad todėl Feisbuke neįmanoma atsirinkti autoritetų ar įvertinti intelektualinę galią.
„Feisbuke žmogus kuria įvaizdį, taip redaguodamas ir savo asmenybę. Bėda ta, kad kiti žmonės tų asmenybių nevertina kritiškai. Mano, kad Feisbuke žmogus yra toks pats, kokį galima sutikti realybėje. Taip nėra ir su nuoširdžiausiai bendraujančiais, nes Feisbukas yra tik toks postas, į kurį žmogaus esmės nesukiši“, – teigia pašnekovas.
Svarbiausia – reputacija
Politikai, visuomeninkai, žurnalistai vis dažniau ir aktyviau „formuoja asmenybes” socialiniuose tinkluose, reiškia nuomonę, perduoda naujienas, svarbias žinias. Nors ir P. Gritėnas teigia, kad didžiausią turinio dalį Feisbuke užima juokeliai ar pasistumdymai, tačiau žurnalistai tampa nuomonių formuotojais, juos seka vis daugiau žmonių. D. Pancerovas teigia, kad neskirtų, kaip žurnalistas save pateikia socialiniuose tinkluose nuo jo profesinės veiklos. Tad žurnalistas, komentuodamas kad ir savo asmeninėje paskyroje, formuoja atstovaujamos žiniasklaidos veidą. Kyla savaiminis klausimas: ar galima socialinius tinklus laikyti žiniasklaidos priemone, juolab kai kartais faktai, politikų pasisakymai Feisbuke yra pateikiami anksčiau, nei portale ar kitoje medijoje?
Dovydas Pancerovas teigia, kad plačiąja prasme socialiniai tinklai yra naujienų skleidimo platforma, tačiau tai niekada nepakeis žiniasklaidos. Jo teigimu, atstovaujantys žiniasklaidos priemonę žurnalistai turi įgūdžių bei žinių, kaip papasakoti istorijas, įvykius, turi kontekstą, o, svarbiausia, prisiima atsakomybę už pateiktą turinį.
„Vienintelis dalykas, ką žurnalistas iš tiesų turi, tai yra ne atlyginimas, ne šaltiniai, ne parašytas tekstas, o reputacija. Kiekvieną kartą, kai praneša naujienas, paskelbia tyrimą, kartu jis ant stalo deda ir savo reputaciją“, – sako pašnekovas, – „Ir man atrodo, tai ir nulemia, kad profesionali žiniasklaida niekada nemirs.“
Reikia lėtinti tempą
Tačiau žiniasklaida, konkuruodama su socialiniais tinklais bei tarpusavyje, praranda kokybę, stengdama greitai pateikti naujienas skaitytojui. Tai, pasak P. Gritėno, viena iš didžiausių žurnalistikos problemų. Noras pirmiems pateikti įvykį verčia žurnalistus mažiau gilintis į rimtus tekstus, teikti sensacingas naujienas, kurios pritrauktų skaitytoją.
„Mes patys save įsivarome į tą ratą, kad viskas turi būti sensacinga, pakeistų pasaulėžiūrą, žmonės skaitytų, žiūrėtų. To nereikėtų daryti. Reikia lėtinti tempą“, – sako pašnekovas.
Jo teigimu, jei žiniasklaida norės išlaikyti savo veidą ir reputaciją, turės kažkiek sumažinti greitį.
Tačiau ne paslaptis, kad dažniausiai žurnalistai rašo apie tai ir tiek, kiek to prašo visuomenė, o ne visuomenė ima tai, ką pateikia žiniasklaida. Tad, kaip teigia D. Pancerovas, vienas iš žiniasklaidos kokybės matų yra patys žmonės, kurie skaito, dalijasi, komentuoja.
„Žiniasklaidos kontrolės mechanizmas susideda iš kelių dalykų – savikontrolės, priežiūros institucijos, kaip etikos komisija ar žiniasklaidos etikos inspektorius, ir skaitytojai. Skaitytojų kontrolės mechanizmas vienintelis Lietuvoje neveikia. Žurnalistas rašo kartais nekokybiškai, tačiau žmonės tai skaito. Tad visuomenė turi prisiimti lygiai tokią pačią atsakomybę“, – sako tyrimų skyriaus žurnalistas.
Kaip vieną iš problemos priežasčių jis įvardija tai, kad mokykloje nėra mokomas informacinis raštingumas. Pasak D. Pancerovo, skaityti žiniasklaidos tekstus taip pat reikia mokėti – atsirinkti šaltinius, informaciją, stengtis išlaikyti balansą.