Mokslo žurnalistika. Ar papūga taps ereliu?

test tube cookies
Lietuvoje merdinti mokslo žurnalistika atspindi tiek verslininkų, politikų, tiek ir visuomenės požiūrį į mokslą: jis esą turi būti savo vietoje ir turėti praktinės naudos.

Kai buvau mažas, mano geriausias draugas namuose laikė papūgą. Mažą, geltonai žalsvą ir nuolat nerimstančią. Jos vardą seniai pamiršau. Man būdavo be galo keista, kaip ji gali gyventi tokiame mažame narve: jame vos tilpdavo jos išskleisti spalvoti sparnai. Prisiminiau ją mindamas mokslininkų ir tyrėjų durų slenksčius, kalbėdamasis su jais apie mokslo žurnalistiką Lietuvoje.

Mažas paukštis, mažas narvas

Lietuvos mokslo žurnalistika – maža niša mažoje šalyje. Kaip šios srities mėgėjas ant vienos rankos pirštų suskaičiavau mokslo populiarinimo žurnalų skaičių, ant kitos – mokslo naujienų svetainių. Ir pagalvojau: ar tas paukštis tikrai turi būti toks nuskuręs, plikas ir sudžiūvęs?

Žurnalai „Mokslas ir technika“, „Mokslas ir gyvenimas“  plačiajai visuomenei beveik nežinomi. Ir ne be reikalo. Tikslius, rimtus ir, atvirai sakant, kiek nuobodžius žurnalus daugiausia skaito leidėjų kolegos – kiti mokslininkai. Norint juos rasti, tenka gerokai paplušėti. Nežinomas leidinys, kurio reikia gerai paieškoti ir kuris kalba ne apie būtiniausias naujienas ar sultingas paskalas, tiesiog negali klestėti. Laikraštį „Mokslo Lietuva“ irgi daugiausia skaito tik mokslo bendruomenė. Jis leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu ir taip pat nepretenduoja į didesnę auditoriją. „Iliustruotasis mokslas“ šioje srityje kol kas vienintelis išlaiko pozicijas.

Dauguma didžiųjų interneto naujienų svetainių turi mokslo ir technologijų skiltis. Tačiau susidaro įspūdis, kad jos daugiau būtinybė, negu siekis įdomiai apie mokslo atradimus informuoti visuomenę. Naujienų svetainėse gausu iš užsienio mokslo populiarinimo žurnalų verstų straipsnių, kuriems, deja, neretai trūksta tikslumo, konkretumo. Kadangi mokslo ir technologijų skiltyse dirbančių žurnalistų pagrindinis darbas yra versti ir kompiliuoti, nenuostabu, kad Lietuvos mokslo naujienų beveik niekada nepasitaiko. Technologijos.lt yra didžiausias interneto portalas Lietuvoje, informuojantis apie mokslo ir technologijų naujienas, tačiau ir šiam ne visada pavyksta išvengti panašių klaidų. Tačiau verta paminėti keletą televizijos mokslo laidų „Negali būti“ ir „Mokslo ekspresas“, kurias gan sėkmingai ir kokybiškai veda biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas.

vytautas-balevicius-vjokubausko
„Kartais susidaro įspūdis, kad žurnalistai mokslo naujienas rengia ne nuoširdžiai, o tik dėl to, kad reikia tam tikro skaičiaus mokslo straipsnių“, – kalbėjo prof. V.Balevičius. Vytauto Jokubausko nuotr.

Apie mokslo žurnalistikos kokybę Lietuvoje kalbėjausi su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dekanu, profesoriumi Vytautu Balevičiumi, kuris priėmė mane savo kabinete. Ilgi, susivėlę ir šiek tiek žilstelėję plaukai bei plati šypsena man iškart priminė A. Einšteino portretą. Šyptelėjau ir aš. „Kartais susidaro įspūdis, kad žurnalistai mokslo naujienas rengia ne nuoširdžiai, o tik dėl to, kad reikia tam tikro skaičiaus mokslo straipsnių“, – kalbėjo mokslininkas, – „Galima jausti, kai tai daroma be meilės. Tada ir pats vertimas būna nemalonus akiai. Tie, kas domisi, prasmę supranta, o jei reiktų, tai ir originalą atrastų. Interneto portalai dažnai pasigriebia sensacingą naujieną, bet, kai pradeda versti, būna nei į tvorą, nei į mietą. Pats naujienas dažniausiai peržvelgiu internete, o ir žurnalai, kuriuos skaitau, yra moksliniai, tačiau ir juos randu internetinėse duomenų bazėse“, – sakė profesorius.

V. Balevičiaus teigimu, mokslo populiarinimo žurnalistikos perspektyvos – tik internete. „Spausdinti žurnalai „Mokslas ir technika“, „Mokslas ir gyvenimas“ vis dėlto merdi, – sakė jis, – Vietinių naujienų turėtų būti daugiau. Labai džiaugiuosi, kai publikuojama straipsnių apie mūsų vaikus, važiuojančius į olimpiadas. Jie – būsimi mokslininkai. Pamatęs naujienų, susijusių su mokslu Lietuvoje, būtinai perskaitau“.

Lietuvos mokslas – neįdomus?

Pasaulyje gausu stulbinamų atradimų, naujų mokslinių įžvalgų. Apie jas rašoma ir kalbama didžiausiose žiniasklaidos priemonėse. Tačiau Lietuvos žurnalistai, geriau ar blogiau versdami užsienio mokslo naujienas, neskiria nei vietos, nei laiko Lietuvos mokslui. Aprašomi Nobelio premijos laureatai, jų biografijos, tyrimai, atradimai, pasiekimai, tačiau Nacionalinės mokslo premijos laureatai geriausiu atveju tik trumpai paminimi. Kartkartėmis šmėsteli straipsnių apie moksleivių pasiekimus, jų dalyvavimą tarptautiniuose mokslo renginiuose.

Lietuvos mokslininkų atliekami tyrimai dažnai nėra kuo nors įdomesni ar pranašesni už užsienio kolegų, tačiau yra ir išimčių. Metų pradžioje Europos Komisija skyrė du milijardus eurų grafeno tyrimams ir žmogaus smegenų prototipo kūrimui. Manoma, kad pastarasis padės geriau suprasti smegenų darbą, jų ligas ir vaistų poveikį. Kasmet EK finansavimą skiria vis kitai mokslo sričiai, tarp paramą gaunančių yra ir Lietuvos mokslininkų. Apie jų veiklą ir darbo sritis plačioji publika daug nesužino. Tačiau, įdomiai aprašius jų sėkmę, kelią nuo idėjos gimimo iki pat tyrimo ir jo reikšmės, galima būtų pritraukti pakankamai didelę auditoriją. Deja, tai turbūt kertasi su papūgišku „versk ir publikuok“ principu, kurio laikosi dauguma naujienų portalų.

Mokslininkų bendruomenė dažnai skundžiasi bendradarbiavimo su verslo ir valdžios atstovais stoka. Nepaisant politikų gražbylysčių apie modernią aukštųjų technologijų valstybę, kol kas visų trijų šalių atstovai linkę tupėti savo pasistatytose smėlio pilyse ir mėtytis kaltinimais. Merdinti mokslo žurnalistika, šiuo atveju, atspindi tiek verslininkų, politikų, tiek ir visuomenės požiūrį į mokslą: jis esą turi būti savo vietoje ir turėti praktinės naudos. Verslas Lietuvoje paprastai neturi pakankamai lėšų investuoti į ateitį, be to, jis nori finansinės grąžos čia ir dabar. Tačiau žiniasklaida gali skatinti šių pusių dialogą. Sėkmingos mokslinės veiklos Lietuvoje viešinimas gali pritraukti ne tik vietinio, bet ir tarptautinio verslo atstovų.

Realybės šou: mokslas

arturas-jukna-vjokubauskas
„Norint kokybiškai rašyti apie mokslą, reikia pačiam būti išprususiam šioje srityje. Tik pats pabandęs atlikti mokslinių tyrimų, galėsi suprasti, kaip tai daroma.“ – mano prof. A. Jukna. Vytauto Jokubausko nuotr.

Vienas svarbiausių klausimų mokslo žurnalistikoje: kas turėtų rašyti apie mokslą? Į jį galima atsakyti dvejopai. Viena vertus, tik profesionalai gali adekvačiai įvertinti ir skelbti mokslo naujienas. Tokia praktika taikoma geriausiose užsienio žiniasklaidos priemonėse, kur mokslo naujienas rengia buvę mokslininkai, tapę žurnalistais. Šios nuomonės laikosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fizikos katedros vedėjas, profesorius Artūras Jukna. „Norint kokybiškai rašyti apie mokslą, reikia pačiam būti išprususiam šioje srityje. Tik pats pabandęs atlikti mokslinių tyrimų, galėsi suprasti, kaip tai daroma. Tik iš šono tai atrodo lengva. Tai kaip pirmą kartą kepti pyragą. Gali pasiskaityti receptą, viską atlikti pagal jį, ir vis tiek pabaigoje nieko gero iš to neišeis. Tam reikia praktikos“, – tikino mokslininkas.

Paprastai paaiškinti mokslo subtilybes nėra paprasta. „Labai abejoju, ar visada galima perteikti tyrimus, žinias ar gamtos reiškinį žodžiais, suprantamais visiems. Kalbėdamas apie kvantinės mechanikos reiškinius ir bandydamas juos paaiškinti ne formulių kalba, o ant pirštų, nusižengi tiesai. Daug ko neįmanoma paaiškinti, turbūt dėl to, kad mes patys ne visada pakankamai suvokiame tuos reiškinius“, – šypsodamasis dėstė pašnekovas. Dažnai bandoma sudėtingus dalykus paaiškinti lyginant juos su kasdieniška situacija.  Pavyzdžiui, Didysis sprogimas ir visatos plėtimasis dažnai lyginamas su pripučiamu balionu ir skirtingais taškeliais jo paviršiuje.  „Mes galime pateikti kasdieniškas analogijas ir pasakyti, kad tai yra beveik tas pats. Siūlome įvaizdžio ekvivalentą ir pateikiame jį kaip pačią informaciją, bet tą patį įvaizdį kiekvienas supranta vis kitaip. Į kiekvieną paveikslą žiūrėdami, mes jį matome kitaip. Taigi, tai joks aiškinimas. Tik žingeidumo patenkinimas“, – kalbėjo A. Jukna. Tačiau kyla klausimas: ar mažame papūgos narvelyje galima surasti gerą mokslininką, kuris ne tik sugebėtų, bet ir norėtų užsiimti žurnalistika?

Tuo tarpu Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedros vedėjas ir Lietuvos mokslų akademijos narys prof. Leonas Valkūnas mano kitaip. Mėgstantis pajuokauti profesorius maloniai dalinosi savo nuomone apie mokslo žurnalistiką. Jo teigimu, norint kokybiškai apie mokslą informuoti visuomenę, nebūtina būti atitinkamos srities mokslo profesionalu. „Tam mokslininkas turėtų mokėti rašyti. Labai daug mokslininkų rašyti tiesiog negali. Su tuo dažnai susiduriame skelbdami mokslinius straipsnius. Kai kurie rašo nuobodžiai ir neįdomiai“, – sakė jis.

„Žurnalistui pačiam nebūtina būti [tam tikros mokslo srities – red.] profesionalu, jam tiesiog reikia domėtis. Jis turi pats suprasti, kiek jis žino, ir kiek ne, ir turi siekti sužinoti daugiau. Žurnalistas ne pats teigia, o provokuoja pašnekovą. Tai labai skiriasi. Kai nežinantis pradeda įrodinėti, tada yra blogai. Bet jeigu tiesiog klausiama, kalbamasi, diskutuojama, tai yra sveikintinas dalykas“, – kostelėjęs mintį baigė pašnekovas. Jo teigimu, žurnalistas pats turėtų mokytis iš mokslininkų, o tą mokymosi procesą kuo tiksliau perteikti auditorijai. Klausimai, skirti suvokti sudėtingus procesus ir adresuoti tinkamam žmogui, turėtų būti žurnalisto pagrindinis darbas.

Todėl profesorius atkreipia dėmesį į pasirenkamus informacijos šaltinius. „Pavyzdžiui, apie Higso bozoną žiniasklaidai komentuota buvo labai mėgėjiškai. Pats atradimas ir skaičiavimai nėra labai patrauklus dalykas, tačiau reikia paaiškinti, kas tas Higsas, ir ką jis reiškia. Žurnalistai kreipėsi į žmogų, kuris kažką postringavo, o ne į tą, kuris iš tikrųjų galėjo pasakyti kažką rimto“, – kalbėjo L. Valkūnas.

leonas-valkunas-v-jokubauskas
Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedros vedėjas ir Lietuvos mokslų akademijos narys prof. Leonas Valkūnas sako, kad žurnalistui nebūtina būti mokslininku, tačiau jis turėtų tinkamai pasirinkti informacijos šaltinius: geri klausimai tinkamam žmogui yra pagrindinis žurnalisto darbas. Vytauto Jokubausko nuotr.

Pašnekovas nenorėtų, kad mokslo naujienos taptų realybės šou. „Yra žmonių, mokančių dainuoti, mokančių šokti. Bet per kai kurias televizijas rodomi žmonės, kurie nemoka dainuoti, bet dainuoja, kurie nemoka šokti, bet šoka, ir kurie nemoka vertinti, bet vertina. Žmonėms nesąmonės labai patinka. Tie, kurie nežino apie mokslą, gali bandyti apsimesti specialistais ir šnekėti apie tai. Juk dažnai tikras mokslininkas neturi geros iškalbos. Čia jau turėtų įsiterpti žurnalistas ir mokslininkui padėti. Labai svarbus yra pasitikėjimo veiksnys. Kai šneka žmogus, išmanantis savo sritį, tu juo pasitiki“, – sako L. Valkūnas. – „Mokslas ir menas turi vieną bendrą bruožą. Žiūrint į paveikslą, svarbus toks veiksnys, kaip kad: „aš taip nenupieščiau“. Matai, kad čia profesionalo darbas. Taip ir moksle. Kai įsivelia neprofesionalai, su jais neįmanoma šnekėti, jie tiesiog to neišmano“, – įžvalgomis dalinosi akademikas.

„Man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje apskritai nėra mokslo žurnalistikos. Jei ir yra, tai nelabai aukšto lygio. Kartas nuo karto galima parašyti ir apie Lietuvos mokslininkus, bet ne per daug, nes jie paprasčiausiai užsiimtų savigyra“, – nusikvatojo vyras.

Mokslas gali būti įdomus. Tą jau senai įrodė tokios laidos, kaip „Mitų griovėjai“ ar kanalai, kaip „Discovery Science“. Šviežiai, įdomiai pateikiant mokslo naujienas, su specialistų komentarais ir kasdieniškomis analogijomis galima pritraukti, kad ir ne pačią didžiausią, tačiau pastovią auditoriją. Mokslininkų sėkmės istorijos ir nueito kelio parodymas vietoj verstinių santraukų ženkliai padidintų skaitytojų susidomėjimą. Norisi tikėti, kad ta mokslo papūga Lietuvoje nėra nuplikusi, o dar tik neapsiplunksnavusi ir vieną dieną virs jei ne ereliu, tai bent jau sakalu.

Patalpinta: Naujienos, Žiniasklaida