Tai galima laikyti viena iš priežasčių, lėmusių patriotinio kino arba patriotinio „liaudies“ kino bangą Lietuvoje. Sukuriama vis daugiau filmų, romantizuojančių praeities įvykius, kovą už laisvę, silpnesniųjų pasipriešinimą stipresniesiems. Patriotinis „liaudies“ kinas, orientuotas į masinę auditoriją, tad dažniausiai yra pelningas. 2011 metais Donato Ulvydo režisuotas „Tadas Blinda. Pradžia“, pasakojantis apie Žemaitijos svieto lygintoją, tapo lankomiausiu ir komerciškai sėkmingiausiu šalies istorijoje, aplenkdamas populiariausius Holivudo filmus. Šis filmas iš dalies ir paskatino vėliau pasipylusių patriotinių filmų bangą.

Patriotinis kinas ir kokybiškas kinas

Patriotinis kinas dažnai sulaukia ir nemažai kritikos. Pirmiausia, kaip vaizduojantis primityvius, tik gerus arba tik blogus personažus, priešiškumą kitataučiams, apeliuojantis į emocijas, prisiminimus, taigi, pataikaujantis žiūrovui, o ne iš esmės gvildenantis tautiškumo, istorines temas. Antra, kaip taip ir liekantis įdomus tik vietinei publikai, neperžengiantis savo kiemo ribų. Taigi, kyla klausimas, ar pelnytai nacionaliniam kinui, kalbančiam patriotinėmis temomis, skiriame daugiau dėmesio, stengiamės jį labiau remti? Ar tokiu būdu neįkliūvame į „proginio“ patriotizmo pinkles, kuomet viskas įvelkama į gražų, sentimentus keliantį apvalkalą, slepiantį laikiną ir didesnės išliekamosios vertės neturinį kūrinį?

Dokumentinio kino režisierius, daugybę tarptautinių apdovanojimų pelniusio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ autorius, Arūnas Matelis mano, kad patriotinis kinas, pirmiausia, turėtų būti kokybiškas. Kaip vieną iš vertingo kino kriterijų, jis išskiria tarptautinį pripažinimą: „Jeigu filmo neperka nei viena užsienio televizija, jis nedalyvauja festivaliuose, mes galime abejoti, ar jis atitinka kokybės kriterijus. Tai, ką priima mūsų masinė auditorija, nebūtinai yra kinas. Dažnai lietuvių filmai nepapuola į normalius kino teatrus kitose šalyse.“

Tokiu pavyzdžiu galėtume laikyti dokumentinį kiną, kuris, paradoksalu, bet vis dar lieka periferijoje: „Jeigu žiūrėtume kelių metų pasiekimus, atmetus režisierių Šarūną Bartą, Lietuvos dokumentinis kinas yra pelnęs apie du šimtus pačių prestižiškiausių apdovanojimų pasaulyje. Galime lyginti su Lenkija, kurioje dokumentikai skiriama dvidešimt kartų daugiau lėšų. Pasaulyje Lietuva nėra žinoma kaip vaidybinio kino šalis“, – sako režisierius.

Kita vertus dokumentikoje, autoriniame kine dažnai pastebima egocentrizmo problema. Anot neseniai pasirodžiusio filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“, vaizduojančio kultūrinį pasipriešinimą sovietinei sistemai, režisieriaus Donato Ulvydo, elitiniame kine dažnai norima parodyti savo išmonę, prisiminimus, nuomonę, kūrėjai nori kalbėti apie tai, kokie jie dryžuoti ar spalvoti. Kino kūrėjams trūksta atsakomybės ir suvokimo, kad viena iš svarbiausių kino, kaip ir meno apskritai, užduočių yra ugdyti.

Proginio patriotizmo grėsmė

Anot D. Ulvydo, esame įsikibę nuomonės, kad menas pats iš savęs yra gėris, pamiršdami, kad jis gali turėti misiją, tikslą, poziciją. „Juk „Dainų šventė“ yra ne tik tam, kad padainuotumėm ir palavintumėm balsą. Tai yra socialinė akcija, kurios metu vienijami žmonės, skatinamas patriotizmas. Tai reiškia, kad muzika gali turėti ir stipresnę misiją. Lygiai tas pats su kinu“, – pastebi režisierius. D. Ulvydo nuomone, suvokdami kino kaip komunikacijos kanalo galimybes, turėtume dar labiau skatinti patriotinių filmų kūrimą: „Jeigu būtų suvokiama, kad kinas yra ir komunikacijos kanalas, per kurį galima transliuoti žinias, vertybes, kurtume daugiau tautos istoriją ar identitetą apmąstančių filmų, šalyje pasiektume geresnių rezultatų, ugdytume pilietiškumą“.

 

Patriotiniai filmai dažniausiai skirti šalies istoriniams įvykiams pagerbti, o jų premjeros sutampa su valstybinių švenčių datomis. Štai čia iškyla „proginio“ patriotizmo pavojus, kai deklaruojama meilė Tėvynei yra tik trumpalaikė, pasireiškianti tik atskiromis progomis. D. Ulvydo nuomone, proginis patriotizmas turėtų būti suprastas kaip natūralus dalykas, kuris ne neigiamai, bet teigiamai veikia filmo vertę: „Mes negalime kasdien švęsti gimtadienio. Kai ateina tam tikras įvykis, jį minime fejerverkais, ar tai darytume tiesiogine šio žodžio prasme, ar ne.“ Pasak režisieriaus, nieko blogo, jei filmas, transliuojantis pilietines vertybes, pritaikomas tam tikrai progai. Tokiu atveju jį gali pamatyti daugiau žmonių nei įprastai, o kiekvienas kūrėjas tikisi kuo didesnės auditorijos.

Ko reikia auditorijai?

Dar viena dažnai kino kritikų įvardijama patriotinio kino problema – pataikavimas masėms, žiūrovų skoniui. Patriotiniuose „liaudies“ filmuose transliuojama pagrindinė žinia dažniausiai yra tiesiogiai susijusi su primityviu patriotizmo skatinimu, krypstant į kraštutinumus, atvirai vaizduojant „nedorus“ kitataučius. Režisierius D. Ulvydas nesutinka su šiais teiginiais: „Ką žiūrovas valgo, tą kūrėjas pasiūlo.“ Jo nuomone, reikia laiko, kad užaugtų dar visai jauna Lietuvos kino industrija, kartu ir auditorijos skonis. Kol žiūrovas yra tik tiek išsilavinęs, tai yra natūralu.

Vis dėlto, anot režisieriaus Arūno Matelio, žiūrovas neturėtų daryti reikšmingesnės įtakos filmo turiniui: „Jeigu režisierius taikysis prie žiūrovo, jis darys tai, kas yra jau šimtą kartų daryta“. Pasak A. Matelio, režisierius turi eiti priekyje auditorijos ir atnešti jai savo mintis, atradimus.

Patriotinio kino banga Lietuvos šiuolaikiniame kinematografiniame lauke itin ryški, tačiau  klausimas, ar artėjant valstybės šimtmečiui turėtume dar daugiau dėmesio skirti patriotiniam kinui, tebelieka atviras. Pirmiausia, turbūt, reikėtų atsakyti į kitą klausimą, ar patriotiniu laikome tik tą kiną, kuris atvirai vaizduoja mūsų šalies istoriją, herojus, tradicijas? Jei taip, ar toks kinas iš tiesų skatina meilę Tėvynei ir jos piliečiams, o ne siekia lengvos finansinės sėkmės? Galbūt patriotiniu gali būti laikomas ir autorinis kinas, kuris netiesiogiai atspindi kūrėjo, tuo pačiu ir mūsų, sąmonę, identitetą, padeda suvokti save kaip pasaulio ir valstybės pilietį.

 

Susiję