Kelionė per Lietuvos šimtmetį
Literatūra, kaip rašytinio ir sakytinio meno forma bei tautos dvasinės kultūros išraiška, atsidūrusi ties trimis svarbiais istoriniais slenksčiais, per Lietuvos šimtmetį patiria reikšmingų išbandymų. Tad kuo ypatingas literatūrai yra 1918-1940 metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, kaip literatūrą paveikia sovietmečio periodas, kodėl šiandien vis dar išlieka aktuali knyga, kūryba? Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime, žvelgdami į platų literatūros kelią, nusidriekusį nuo 1918 iki 2017 metų. Todėl kviečiame leistis į literatūrinę kelionę: apmąstyti, apžvelgti, kaip keitėsi mūsų lietuvių literatūra, kokiose kryžkelėse atsidūrė spausdintas žodis, kokie autoriai, įvykai, labiausiai paveikė šalį, jos visuomenę per 100 metų.
Literatūros archyvai. Observenigeria.com nuotr. Kelionėje per literatūros šimtmetį mus lydi ir savo įžvalgomis, pastebėjimais dalijasi Lietuvos literatūros tyrinėtoja, kritikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė emeritė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė Viktorija Daujotytė-Pakerienė ir literatūros kritikas, rašytojas, buvęs ilgametis rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.
Sparčiai kylanti įkvėptų žmonių visuomenė
Istoriniais laikmečio vingiais besitęsiančios literatūrinės kelionės pradžia – 1918 metų vasario 16-oji. Tądien, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, per šalį nuvilnija galinga laisvės banga, be kitų visuomenės kultūrinio gyvenimo sričių, palietusi ir lietuvių literatūrą. V. Sventicko teigimu, nuo 1918 m. pirmą kartą atsiranda visuomeninės sąlygos normaliai mūsų literatūros raidai, ir lietuvių rašytojai entuziastingai kyla su šia banga. Literatūros kritikui pritaria ir V. Daujotytė-Pakerienė: ,,Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai lietuvių literatūrai vystytis suteikia esminių impulsų, kurie kyla iš laisvės, laisvos kalbos, pakankamo atvirumo Europai ir pasauliui. Iškyla universaliųjų kūrėjų banga: Vincas Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga. Jų universalumas reiškiasi ne tik žanrų įvairumu, bet ir intelektualine veikla, darbu Kauno universitete. Pomaironinė lietuvių lyrika atveria naujų horizontų – sąlyčių su simbolizmu, ekspresionizmu. Modernieji neoromantikai labiau atsigręžia į prigimtąją kultūrą, atviriau reiškia intymiąją patirtį“. Kalbėdama apie 1918-1940 m. laikotarpį, literatūrologė primena, kad didieji siekimai literatūroje yra pasiekiami tik savo laikui.
Lietuvos rašytojų visuotinis susirinkimas, 1938 m. Iš kairės į dešinę pirmoje eilėje sėdi: penktas – rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas, šešta – rašytoja Lazdynų Pelėda, septinta – meno veikėja Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. II eilėje iš kairės į dešinę trečias sėdi ,,Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis. LLTI bibliotekos fondo nuotr.
V. Sventickas vardija ir kitas reikšmingas literatūrinio gyvenimo naujoves: ,,Atsiranda įvairių pakraipų literatūrinių žurnalų, almanachų, leidyklų. 1922 m. įsteigiama Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Greta tradicinės realistinės krypties, sukibusios su tautosaka, formuojasi avangardinė keturvėjininkų kryptis“. Pasak V. Sventicko, žvelgdami į 1918-1940 m. Lietuvą per jos literatūros prizmę, turėtumėm suvokti, kad tai buvo sparčiai kylanti įkvėptų žmonių visuomenė.
Žodis – sovietinės sistemos gniaužtuose
Kita svarbi literatūrinės kelionės kryžkelė – sovietmečio laikotarpis. Ilgus metus trukusi šalies aneksija padaro įtaką ir lietuvių literatūrai. Žvelgdami šiuolaikinio žmogaus akimis, sovietmečio laikmetį regime tarsi apgaubtą paslapties. Nors jau 27 metus Lietuva yra išsivadavusi iš sovietinės sistemos gniaužtų, didžiajai daliai visuomenės ne visada aišku, kaip prisiminti šį laikmetį, jo cenzūrą, paslėptą, pritildytą kalbėjimą. Įgiję laisvę mąstyti, reikšti mintis, imame drąsiai, nevienareikšmiškai vertinti autorius, paklususius ideologijai, negailime jiems kritikos, stokojame supratingumo. Tik ar visuomet derėtų sovietmečiu rašiusių autorių kūrybą tapatinti su politika, esama santvarka? Ar metaforomis prabilusi rašytojo plunksna mums nepasakė bent dalies tiesos?
,,Poezijos pavasaris – 75“. Palemonas, 1975 m. Stovi ir eiles skaito poetas Vacys Reimeris. Iš kairės į dešinę sėdi poetai: pirmas – Jonas Graičiūnas, trečias – Paulius Širvys, penktas – Alfonsas Maldonis, šeštas – Marcelijus Martinaitis. Onos Pajedaitės nuotrauka. LLTI bibliotekos fondo nuotr.
V. Daujotytės-Pakerienės nuomone, sovietmečiu sukurta literatūra yra svarbi tuo, kad ji buvo, kad buvo kuriama, kad buvo bandoma pasakyti bent tai, ką buvo įmanoma pasakyti. ,,Politizuotą laiką sunku atskirti nuo politikos. Bet ir į politiką galima žvelgti suprantančiu žvilgsniu, atskirai gilinantis į kūrėjų likimus“, – teigia V. Daujotytė-Pakerienė. V. Sventickas akcentuoja, kad svarbiausia, nepataisomos žalos padariusi to meto kenkėja buvo partinė kūrybos kontrolė, jos nuodais užkrėsti žmonės, cenzūra, perėjusi į autocenzūrą. ,,Kalbant apie sovietmečio skaitytojus, jie buvo labai kūrybiški, išmokę gliaudyti užuominas ir metaforas. Knygose, be kitų savaime suprantamų vertybių, jie ieškojo jausmų, minčių, nuotaikų, vaizdinių, kurių negalėjo būti kontroliuojamoje to laiko žiniasklaidoje“, – pasakoja V. Sventickas.
Literatūrai – gaivus laisvės gurkšnis
1990 m. kovo 11 dieną Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, tauta skubiai išsilaisvina iš ilgus metus veržusio svetimo rūbo, įkvepia gaivaus laisvės oro. Esminių pokyčių įvyksta ir literatūroje, o mūsų kelionė pasiekia kulminaciją. Politinės cenzūros išnykimą literatūros kritikas, rašytojas V. Sventickas įvardija kaip svarbiausią, literatūrai palankiausią įvykį. ,,Nepriklausomybės pradžioje į mūsų literatūros visumą įsilieja lagerininkų, tremtinių, išeivijos kūryba, religinė literatūra, sovietams nemielos pasaulio literatūros vertimai, toji žinomų rašytojų kūrybos dalis, kuri negalėjo būti paskelbta sovietmečiu. Net režimo garbintos S. Nėries rinkinys „Prie didelio kelio“, jos parengtas spaudai 1944 m., išleistas tik 1994 metais“, – teigia V. Sventickas.
,,Poezijos pavasario“ laureatų kūrybos vakaras Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, 2017 m. Iš kairės į dešinę poetai: Ramutė Skučaitė, Algimantas Baltakis, Daiva Čepauskaitė, Vladas Braziūnas ir Rimvydas Stankevičius. Viduryje – kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Almos Braziūnienės nuotr.
Vėliau suklesti populiarioji, emigracinė literatūra, žurnalistinis romanas, moterų kūryba, kūriniuose ima nykti tradicinė provincijos-miesto priešpriešos tema, klestėjusi sovietmečiu. Anot V. Sventicko, pastebimas skaitytojų susidomėjimas fakto literatūra. Be to, kūrybinį lauką ima stipriai veikti viešieji ryšiai, informacinės technologijos, žiniasklaidos priemonės. V. Sventicko nuomone, literatūra dabar kratosi ideologinių patarnavimų, didaktikos, ryškina estetinę savo paskirtį, suartėja su kasdienybės realijomis ir šnekamąja kalba, o guvaus, išradingo, patrauklaus vaikštinėjimo gyvenimo paviršiais randasi daugiau negu gebėjimo įsismelkti į esmes. ,,Jeigu žiūrėtume, pavyzdžiui, į gebėjimą reflektuoti sovietmetį, prozą pranoksta kai kurių literatūrologų apmąstymai. Poeziją tą moka, išlaiko lygį“, – pastebi literatūros kritikas.
Rinkos visuomenės įtaka literatūrai
V. Daujotytė-Pakerienė problemiškiausiu dalyku laiko literatūros kaip verslo atsiradimą. ,,Tekstai, kurie tėra skaitalai, skirti patenkinti žemiausiems žmogaus prigimties klodams“, – teigia literatūros tyrinėtoja. V. Sventickas taip pat pripažįsta, kad knyga tampa rinkos visuomenės daiktu ir išleidžiama daug gražiai aprengto šlamšto. Be to, literatūros kritiko manymu, po nepriklausomybės atkūrimo atsirado daug leidėjų bei suprastėjo redakcinė leidžiamų knygų priežiūra – nuo vertinimo iki kalbos ir korektūros.
Kita problema, anot V. Daujotytės-Pakerienės, yra ta, kad skaitome vis mažiau, kad traukiasi klasika. ,,Jei nebeskaitysime klasikos, nebereikės ir dabartinių rašytojų“, – teigia literatūros tyrinėtoja. V. Sventickas pritaria, kad knygų, grožinės literatūros skaitymą užgožia visokios spaudos, interneto, socialinių tinklų skaitymas. ,,Vertinant įvykusias socialines permainas, reikia minėti tokią rinkos visuomenę, kokia ji yra dabar Lietuvoje. Tokios visuomenės žmonėms knyga tinka, jeigu ji žada nuotykį, pramogą, atokvėpį, suteikia dabar būtinų žinių bei patarimų, žmogų atitraukia nuo kančių ir problemų. Žmonės ,,atsiima“ galimybes, kurių beveik neturėjo. Jie turi daugybę gyvenimo ir pragyvenimo rūpesčių, visai konkrečių reikalų. Troškimo turtėti“, – sako V. Sventickas.
Literatūros tiltai į ateitį
Vis dėlto V. Daujotytė-Pakerienė pripažįsta, kad tikroji kūryba visada eina savo keliu. ,,Turime ir geros prozos, ir geros poezijos. Kas tikra, atsinaujina beveik nepastebimai. Reikšminga mums yra tai, kas pasiekia mus kaip atskirus individus. Lietuvių literatūros unikalumas kaip ir kitų tautų kūryboje kyla iš kuriančio individo ir jo kalbos unikalumo. Didžiausia viltis, kad vis dar turime talentingų, kūrybingų žmonių. Talentinga kūryba ir yra tiltas į ateitį“, – teigia V. Daujotytė-Pakerienė.
Dainiaus Dirgėlos fotografijos parodos ,,Poetų portretai“ atidarymas. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerija, Vilnius, 2017 m. Indrė Valantinaitė, Dainius Dirgėla, fone – Mindaugas Nastaravičius. Vlado Braziūno nuotr.
V. Sventicko nuomone, lietuvių literatūra yra unikali, išsiskiria iš globaliojo pasaulinio literatūros konteksto, nes rašoma lietuvių kalba, seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, taigi tęsia ilgamečių pasaulio suvokimo dėmenų plėtotę. ,,Dėl Lietuvos istorijos tėkmės, tokios, kokia ji buvo, lietuvių literatūra sietina su tautos, kalbos, nacionalinės raiškos išlaikymo, atsparos, prisitaikymo, tęstinumo imperatyvų strategija ir taktika. Taigi ypatingos kūrybinės įtampos, kibirkščiavimas, socialinės aistros ir yra savitos literatūros spalvos“, – reziumuoja V. Sventickas.
Taigi per valstybės šimtmetį nusidriekęs literatūros kelias – ilgas, vingiuotas, pilnas skaudžių istorinių kryžkelių. Bet literatūra šiandien yra gyva, marga, savita ir įdomi, su kiekvienu skaitytoju surandanti nepakartojamą asmenišką santykį. Ji pulsuoja jėga ir gyvybe, priimdama šiuolaikinio žmogaus gyvenimiškus iššūkius ir atsinaujindama gaivia žodžio versme. Ir mums, skaitytojams, vis tebeatverianti naujus pažinimo džiaugsmo lobynus. O kelionė per literatūros šimtmetį vis dar tęsiasi.