Kalbėti tik apie tautą ir kultūrą jau nebeužtenka
„Šiandien daugiausia mąstome apie sąmoningumą kaip dvasinį, kultūrinį reiškinį“, – sako Vilniaus universiteto profesorė, akademikė, literatūrologė Viktorija Daujotytė. „Dabartiniu laiku reiktų labiau suvokti ir ekonominį sąmoningumą. Ugdyti ir ugdytis savyje gebėjimą gyventi taip, kad nebūtum išlaikomas. Išsilaikyti savo vietoje, savo dvasiniu sąmoningumu ir vietai suteikiant daugiau vertingumo, naudingo ir kitiems.“
Prof. Viktorija Daujotytė. Lietuvos žurnalistų sąjungos nuotr. LITERATŪROJE NĖRA TIPINIO LIETUVIO PAVEIKSLO
Gerbiama profesore, ar lietuvių literatūroje galime įžvelgti tam tikrus dėsningumus, kurie leistų nupiešti lietuvio paveikslą?
Manau, kad literatūra tokių dėsningumų nesiekia. Kūrybos linija yra individuali. Ir ne tiesi, dažnai zigzagiška. Tad ir lietuvių paveikslams tie zigzagai būdingi.
Vienoks piešinys realisto, kitoks – impresionisto. Realistui svarbiau protas, mintys. Impresionistui – jausmai, emocijos, nuotaikos.
Ar šiandien lietuvio paveikslas labai nutolęs nuo to, kurį piešė klasikai, pavyzdžiui, Žemaitė?
Priklauso nuo aspekto, kuriuo žvelgsime. Tokios lietuvės dramos, kuri vyksta Antano Vienuolio „Paskenduolėje“, šiandieninėje literatūroje jau nerasime.
Bet galime rasti egzistencinių situacijų, kurias atvėrė ir Žemaitė. Konkretūs bruožai, buitinės situacijos, aplinkybės kitos, o likimo turinys gali būti artimas, kad ir vedybos dėl kokio apskaičiavimo, o ne iš meilės.
TAUTINIS IDENTITETAS KEIČIASI
Ar mūsų tautinis identitetas keičiasi?
Taip, tautinė tapatybė kinta; bet kad galėtų keistis, turi turėti tam tikrą pastovumą. Gali būti, kad šiandien galios, dėl kurių keičiamės, yra stipresnės už pastovius dalykus. Juk šiandien vis sunkiau pasakyti, kad lietuviai yra prisirišę prie savo krašto ar savo kalbos.
Kas mus visą laiką vienijo ir ar dar likę, kas mus vienija šiandien?
Mano galvojimu, vienijo supratimas, kad priklausome tai pačiai tautinei bendruomenei, kalbame ta pačia kalba, turime tą pačią istorinę patirtį, bent jau pačia bendriausia prasme.
Tai turėtų dar likti veiksminga, nors jau girdime abejones, kad tokios tautos, apie kurią mąstė, kuriai rašė Maironis, kuri sukūrė ir Vasario 16 –osios Lietuvą, nebėra. Man ji yra tokia pati tikrenybė kaip ir lietuvių kalba. Kaip upės, kalnai, miškai.
Kokius svarbiausius mūsų tautos bruožus išskirtumėte?
Svarbiausias tautos ir ne tik mūsų bruožas ir yra priklausymo savo tautai suvokimas, žinojimas. Laisvi įsipareigojimai tai priklausomybei. Dirbti. Mokėti mokesčius. Kurti.
Manau, kad lietuviai tebėra ir pakankamai darbštūs, ir pakankamai kūrybingi. Smukęs ir gali būti, kad vis dar žemėjantis yra mūsų sąmoningumas. Daugiau plaukiančių pasroviui. Per mažai prieš srovę.
Ar šiandien mūsų kultūroje yra svarbus ir pakankamas tautiškumo klausimas?
Tautiškumo požiūriu esame pasimetę. Nežinome ką ir kaip galvoti. Iš prigimties žmogus norėtų ką gero saviesiems pasakyti, juolab padaryti, bet kažkas stabdo. O jei kitiems nepatiks?
O jei ką savo dėmesiu įžeisiu ar kokią direktyvą pažeisiu? Mano supratimu, jei ramiai, o tai reiškia – ir palankiai, ir kritiškai žvelgi į savo tautą, į savuosius, tai ir tavo žvilgsnis į kitus, į kitų tautų žmones bus ramus. Tiesiog matysi žmones kaip žmones, kuriems lygiai skauda, lygiai sunku.
Ar nacionalizmas yra lietuvių tautos bruožas? Ar šiandien jo vis dar likę ir jis nėra suprantamas iškreiptai?
Vytautas Kavolis, pačioje nepriklausomybės pradžioje Vilniaus universitete skaitęs modernius paskaitų kursus, apvertė mumyse įsigyvenusį nacionalizmo kaip baubo supratimą. Nacionalizmas – gyvas jausmas, gyvo kontakto su nacija, taip pat ir su nacijomis jutimas. Vasario 16 – osios Lietuva gimė iš nacionalinių jausmų, stiprėjusių nuo „Aušros“, „Varpo“. Iki Maironio. Ir dar anksčiau – gal jau nuo Mikalojaus Daukšos.
Visa, kas kuriuo nors būdu yra žmogaus pasaulyje, gali būti iškreipta, supainiota. XX a. galingos nacionalistinės ideologijos privedė prie fašizmo. Iškreipto nacionalizmo baimė yra pagrįsta. Takoskyra gali būti paprasta – mylėk, kas savo, kas priklauso taviesiems ir tau; saugokis neapykantos kitiems žmonėms, kitokiems – kitų tautų, rasių.
Neapykanta niekad nieko neišsprendė. Jokių iliuzijų negali būti nei dėl tautų, nei dėl rasių „grynumo“. Svarbiausiu žmogaus pasaulio bruožu turi būti laikomas žmogiškumas. Ir toks žmogiškumas, kurio nereiktų priešinti su tautiškumu. Lietuvių tautinė savigarba istorijoje ne kartą buvo pažeista, gali būti, kad jiems sunkiau išlaikyti ir ramų, orų tautiškumo toną. Orus tonas – kultūros ženklas.
Šiandien mes gyvename labai atvirame pasaulyje. Ar mums pavyks išlaikyti savo identitetą ir neišnykti bendrame tautų katile?
Gyvename atvirame pasaulyje. Atvirumas yra ir gėris, ir išbandymas. Išbandymas labiausiai tiems, kurie ilgai buvo uždaryti.
Kadangi lietuvių sąmoningumas, taip pat ir sąmoningumas tautinei savasčiai silpsta, tai gali būti, kad nedidelės ir vis mąžtančios mūsų tautos perspektyvos tikrai nelinksmos.