Kaip visuomenė diktuoja kultūros politiką
„Nemanau, kad kultūros procesas gali būti nuleistas iš viršaus ir patvirtintas įstatymu“, – taip šįmet Vilniaus knygų mugėje teigė kultūros politikos tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Skaidra Trilupaitytė. Anot jos, kultūros politika – tai ginčas dėl vertybių, atsirandantis iš visuomenės. Įstatymas nieko nesako apie realų kultūros vyksmą, todėl pačios bendruomenės diktuoja ir rodo, kas susiję su jų kultūrine tapatybe, o valdžiai reikėtų į tą atsižvelgti.
Per protestus, judėjimus ir eksperimentus
S.Trilupaitytė teigia, kad kultūros politika vykdoma iš dviejų pusių: pirma – valdžios ir atitinkamų valstybinių institucijų, antra – visuomeninės iniciatyvos. Tačiau įstatymas neturi reguliuoti kas yra kultūra, o kas nėra. Politikai turėtų remti ir atsižvelgti į iš visuomenės kylančius kultūros procesus.
„Vien paveldo sritį imdama, galiu sakyti, kad ne tik ką veikia ministerija bei jai pavaldžios institucijos, ir Seimas turi tam tikrą galią, tačiau svarbi ir pilietinė visuomenė. Ji gali bandyti išjudinti, išviešinti dalykus. Jeigu iš apačios kokia grupė pradės įteisinti savo kultūrinį gyvenimą, suvokimą, tai ar mes turėsime žiūrėti į kultūros įstatymą? Turbūt ne. Tai bus naujas atsiradęs dalykas ir mes jį matysime tokį, koks jis yra atėjęs iš apačios, iš sąjudžių, susijungimų“, –sako S.Trilupaitytė.
Būtent protestai, judėjimai, eksperimentai „iš apačios“, tai yra iš visuomenės, ir yra kultūros politikos ginčas dėl vertybių. Tai apima tiek meną, tiek kitas kultūrines sritis, pavyzdžiui, architektūrą, paveldą, žmogaus kultūrinį identitetą ir dar daugiau. Anot S.Trilupaitytės, taip visuomenė parodo naujas idėjas arba nepasitenkinimu esamomis sąlygomis, vertybėmis. Tokie reiškiniai yra neprognozuojami, pratrūksta atsižvelgiant į sąlygas, laiką ir aplinkybes.
„Mes galime ginčytis viešai, galbūt žiniasklaidoje, dėl tų pamatinių dalykų ir juos geriau įvardyti kaip mūsų tapatumo dalį. Gal vienam atrodys, kad tai su mūsų tapatybe ir valstybingumu nieko bendro neturi, kitas gali argumentuoti kitaip. Mes galime dėl to ginčytis, prieštarauti, už tai ar prieš tai kovoti, galbūt keisti įstatymus, ir tai bus kultūros politika“, – teigia S.Trilupaitytė.
Ji priduria, kad Lietuvoje tai pradėjo atsirasti po Nepriklausomybės, ypač kai daugiau jaunų žmonių galėjo išvykti į užsienį. O geriausias kultūrinio ginčo pavyzdys yra 2005 metais vykęs protestas prie „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje arba pernai kilęs triukšmas dėl sostinėje apleisto policijos pastato.
„Keičiasi mūsų vertybinis suvokimas: kas yra korektiška ir kas yra vertybiška. Yra kairioji ir dešinioji kryptys politikoje, kurios turi savo darbotvarkes ir kiekvienu atveju jas galima pastatyti vieną prieš kitą ir jos tarpusavyje konfrontuoja. Pavyzdžiui, temos gali būti apie kryžius mokykloje ar burkas ant moterų. Tai vyksta Vakaruose, tai ateina ir pas mus ir tai kartais įvardijama kaip kultūros karai, kas, mano manymu, yra tiesiog vidinė kultūros politikos dalis ir jos įstatymais nelabai sureguliuosi“, – aiškina S.Trilupaitytė.
Remti naują ir nepamiršti seno
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad kultūra yra laisva, o valstybė ją remia bei rūpinasi meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Rėmimas dažniausiai yra finansinis, tačiau pasak S.Trilupaitytės, čia reikėtų išlaikyti pusiausvyrą: remti tiek esamus dalykus, tiek absoliučiai naujus.
„Vienu atveju galime palaikyti tam tikrą sritį, kad ji nemirtų, jeigu mes ją pripažįstame paveldo dalimi. Pavyzdžiui, Japonijos teatras palaikomas valstybės kaip paveldo sritis ir ji nemiršta: ji reprezentuoja šalį, patraukli turistams, puoselėjama. Bet yra kitas požiūris – reiktų remti eksperimentinius dalykus. Jie nėra populiarūs, visuomenėje madingi, nėra komerciškai patrauklūs, kurių, galbūt, neremtų joks privatus verslas“, – teigia S.Trilupaitytė.
Anot pašnekovės, eksperimentai kultūroje gali būti įdomūs visuomenėje dėl skleidžiamos idėjos, inovatyvumo, naujos meno raiškos atsiradimo. Pasak S.Trilupaitytės, pats eksperimentas veda prie naujų, o ne populiarių, inerciškų dalykų. Be to, tai ir lavina žmones, žadina kritinį mąstymą.
„Galbūt verta skatinti tai, kas nėra populiaru, bet kas ilgainiui išpopuliarėja. Ypač XX a. buvo daug meno rūšių, pavyzdžiui, džiazas, kurios buvo nepatrauklios didžiausiai visuomenės daliai, bet tai buvo tas avangardas, kuris po to tapo klasika ir tai, ką mes be galo vertiname žiūrėdami retrospektyviai“, – kalba S.Trilupaitytė.
Tiesa, valstybinis finansavimas gali vėliau tapti ydingu – jeigu yra užtikrinama, kad pinigų bus, atsiranda rutina, tvarumas, kuris gali priversti prie stagnacijos. Todėl, pasak S.Trilupaitytės, reiktų remti remti tiek, kad neišleptų. Ką ir kiek turi finansuoti valstybė – taisyklių nėra, tai yra sutarimo dalykas. Kita vertus, jeigu tam tikra meno rūšis nesulauks paramos „iš apačios“ ir jai mažės ar visai nutrūks finansavimas – ji gali būti numarinta ir užleisti vietą kitam dalykui.