Vaikystėje svajojęs būti gaisrininku, mokykloje persigalvojo. „Mokytoja mane su bendraklasiu pavadino žurnalistais – nes per pamokas labai daug plepėdavome. Tuomet ir nusprendžiau eiti šiuo keliu, nes galvojau, kad mokytoja reikia tikėti – juk tai šviesus žmogus, kuris geriausiai žino, kuo galiu būti užaugęs“, – pasakoja V.Radžiūnas, dabar visą laiką skiriantis žurnalistikai.

– Nuo ko pradedate savo rytą?

Mano rytas prasideda nuo kavos puodelio, laidos „Labas rytas, Lietuva“ ir  naujienų svetainėse publikuotų rytinių tekstų skaitymo. Atsibudęs privalau sužinoti, kas įvyko ir apie ką diskutuojama Lietuvoje ir užsienyje. Važiuodamas į darbą automobilyje klausausi LRT radijo arba „Žinių radijo“ aktualijų laidų. Mano rytas iš tiesų būna tylus – labai nemėgstu ryte su kuo nors kalbėti, nebent tai būtina dėl darbo. Taip man lengviau atsibusti ir suvokti, kas vyksta.

– O popierinius žurnalus, laikraščius dar skaitote?

Taip, skaitau, nes man popierinė spauda yra mielesnė už internetinę, nors ir dirbu LRT.lt naujienų svetainėje. Skaitau žurnalus „Savaitė“,„Verslo klasė“, „Veidas“, gimtojo miesto dienraštį „Kauno diena“, darbe skaitau „Lietuvos rytą“ ir „Verslo žinias“. Atsiverčiu ir „Valstiečių laikraštį“, nes man įdomu, kuo gyvena kaimas.

– Tai tik profesinis smalsumas?

Skaitydamas laikraštį sau sugalvoju 2–3 naujas temas. Be to, popierinėje spaudoje esantys tekstai būna išsamesni, man labai patinka pažiūrėti, kaip straipsniai ten apipavidalinti.

– Vaikystėje buvote smalsus?

Buvau tikrai smalsus, nors tam smalsumui jaučiau ribas. Manau, kad tai taip pat svarbu. Bet mane viskas domino, labai gerai pažinojau savo rajoną, kuriame gyvenau – jame daug vaikščiodavau, bėgiodavau ir važinėdavau dviračiu. Turiu ir vyresnį brolį, kuris tuomet studijavo mediciną, o aš, dar būdamas moksleiviu, skaitydavau jo turimą literatūrą, nes man tai buvo įdomu. Manau, kad žurnalistika talpina labai daug, tai – plati profesija ir turi viskuo domėtis.

– O koks buvote studentas?

Buvau geras studentas. Gerbiau dėstytojus, kurie man dėstė, nes jais labai pasitikėjau. Kai nesi iš žurnalistų šeimos, turi atidžiai klausytis, ką sako dėstytojai, kad viską suprastum, arba viską turi atidžiai stebėti pats. Ne kartą už gerus semestro rezultatus gavau skatinamąsias stipendijas.

– Kaip sakėte, esate ne iš žurnalistų šeimos. Taigi teko „suktis“ pačiam?

Daugelis mano kursiokų taip pat buvo žingeidūs mokslams, jie skatino tobulėti ir viskuo domėtis. Mes skaitydavome labai daug knygų, o vėliau, turėdami laiko, apie tai diskutuodavome.

– Ar gyvenote bendrabutyje? Jei taip, gal turite kokį prisiminimą iš tų laikų, kuris sukelia šypseną?

Gyvenau dvi savaites. Vien tokia trukmė kelia šypseną.

– Koks buvo jausmas, kai pirmą kartą atsistojote prieš auditoriją kaip dėstytojas?

Jei atvirai, baimės jausmo nebuvo ir jo nėra dabar. Gal dėl to, kad ne kartą teko viešai kalbėti kitoms auditorijoms, vesti mokymus. Tačiau atvykus į Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą dėstyti studentams, pirmoji mintis buvo apie tai, ko iš manęs visi studentai tikisi, ką įdomaus ir prasmingo galėčiau jiems papasakoti, kokias žinias reikėtų perteikti. Man labai svarbus tarpusavio supratimas ir susikalbėjimas. Kol jis yra, jaučiuosi gerai.

– Kaip elgtumėtės, sutikęs studentą bare?

Taip jau nutiko ne kartą. Svarbiausia, kad tas studentas nejaustų kartėlio dėl prasto įvertinimo, jei toks buvo. Bet iš baro tikrai nebėgu, pasisveikinu ir trumpai pabendrauju, jei tik yra apie ką kalbėti. Į barą vienas nevaikštau, dažniausiai ten nueinu praleisti laiko su draugais, todėl kalbuosi su jais.

– Jūsų gyvenimas atrodo įtemptas – dirbate žurnalistu, dėstytoju, fotografuojate… Kas jums yra tikras poilsis? Ir kada tam randate laiko?

Galvoje vis sukasi mintis: kur mano gyvenimas? O gal būtent šią įtemptą veiklą, kuri man teikia tikrai daug džiaugsmo, ir galima vadinti mano gyvenimu? Žinoma, vis tiek pavargstu ir tuomet labai laukiu vasaros. Daugiausia darbų būna nuo rugsėjo iki birželio mėnesio, o vasara būna laisvesnė. Tikru poilsiu vadinu laiką, kurį galiu praleisti su šeima ir draugais, fotografuodamas, žvejyboje, bėgiodamas, keliaudamas po Lietuvą automobiliu, eidamas į teatrą, skaitydamas knygas. Taip pat – penkias minutes su kavos puodeliu.

 

Prof. A.Vaišnys: „Įeik be purvo“

„Jei jums įdomus mano gyvenimo šūkis, galiu pasakyti: įeik be purvo“, – sako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys, sutikęs „tik šį kartą“ pasikalbėti apie savo gyvenimą, pomėgius ir poilsį. Šį šūkį sugalvojo iš reikalo dar tuomet, kai, tapęs Žurnalistikos instituto direktoriumi, prisegė tokį prašymą prie instituto durų, nes studentai nejuto poreikio rudenį valytis batų.

Paklaustas apie smalsumą, prof. dr. A. Vaišnys prisipažįsta, kad mėgsta įsitikinti pateikiama informacija – šį bruožą turįs nuo vaikystės, išugdytą nuolatinio skaitymo, tad gal „tai ir yra smalsumas“: „Turėjau dvi pramogas – knygas ir futbolą, nemėgau krepšinio“. Teigia nebijodavęs mokytojui užduoti klausimą, todėl visai nenuostabu, jog iškart žinojo, jog pasirinks studijuoti žurnalistiką. Vis dėlto profesorius prisimena, jog kirbėjo mintis su baritono balsu pretenduoti į operos solistus, todėl kurį laiką dainavo mokyklos, (vėliau – ir Universiteto) chore, tačiau nugalėjo „racionalus protas“, kuris patarė, jog reikia siekti to, dėl ko jau buvo apsisprendęs. Nesvarstė, kad žurnalistika tuo metu buvo itin ideologizuota: „Žinojau, kad studijos įdomesnės informacijos požiūriu nei visa kita“. O dabar, praėjus dvidešimt aštuoneriems metams nuo studijų pabaigos, sako nesigailintis studijavęs būtent žurnalistiką.

„Džiaugiuosi, jog mano studijos sėkmingai baigėsi Sąjūdžio laikotarpiu nepaisant dėstytojų įvairovės – nuo labai kūrybingų iki palyginti siauro požiūrio, ką darysi. Tai buvo nuostabus spaudos laisvės laikas. Tokio laikotarpio, manau, turėtų pavydėti dabartiniai žurnalistai bei redaktoriai žodžio laisvės ir išsiskleidusių žmogaus teisių požiūriu, kai baimė pasisakyti tirpo akyse… Ir tokios tiesos galios prieš netiesą, manipuliaciją laikotarpio galima tik palinkėti“,  – sako prof. dr. A. Vaišnys.

Studijų pabaigą Atgimimo laikotarpiu lėmė tai, kad prieš tai turėjęs studijas dviems metams nutraukti, nes sovietinės vyriausybės sprendimu nuo 1983 m. vaikinai buvo pradėti šaukti į kariuomenę ir iš aukštųjų mokyklų.

Paklausus, kaip tuometinis studentas Vaišnys reagavo, profesorius tik gūžteli pečiais ir atsako, jog niekaip: „O kaip galėjau reaguoti? Kalbėjomės su draugais apie „šią nesąmonę“, bet ir viskas; Universiteto vadovai žadėjo, kad grįžus mums bus padaryta nuolaidų laikant pirmąją žiemos sesiją – juk universitetai neturėjo galios pasakyti valdžiai, kad nesutinka. Šaukimą turėjau priimti tiesiog kaip faktą, nes nepriklausiau išskirtinio statuso šeimai ir neturėjome nomenklatūrinių ryšių, kad tarnyba būtų atidėta. Priešingai – kiekvieno pokyčio atveju pildant anketas turėjau vis atsakinėti apie dėdę Australijoje ir senelius…. Apskritai tie, kurie gavome šaukimus, neprotestavome, nevaidinome disidentų, nes sovietinis rėžimas tokius žmones gana stipriai bausdavo“, – sako jis.

Tarnaudamas kariuomenėje A. Vaišnys buvo priešlėktuvinės gynybos kariu, todėl teko ne tik nubėgti 10 kilometrų su visa amunicija, bet ir mokytis, kaip užtaisyti priešlėktuvinę įrangą, monitorių ekranuose stebėti „priešiškų“ NATO šalių oro pajėgų skrydžius. Tarnyba buvo „nelengvas fizinės ištvermės iššūkis“, ypač kai tekdavo dalyvauti karinėse pratybose, kurios trukdavo ir po kelias dienas. Dabar, kalbėdamas apie šį gyvenimo laikotarpį, profesorius sako, jog prisimena tai kaip įvykusį biografijos etapą, kuris galbūt padėjo suvokti vos „paragauto“ universitetinio gyvenimo vertę, bet ir pažinti ekonominio ir politinio sovietinės santvarkos bankroto esmę: „Kariniame dalinyje irgi slapta klausydavomės „Amerikos balso“, pasikalbėdavome apie santvarkos ir ypač kariuomenės ydas, ne tik stebėjome, kaip karininkai vagia degalus“.  Metai kariuomenėje padėjo subręsti tampant labiau kritišku ir labiau vertinti savo universitetą. Galbūt todėl jo studentiškas gyvenimas buvo toks spalvingas. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, organizuodamas pramoginius renginius, net vaidino Žurnalistikos studentų teatre kartu su Henriku Gaičevskiu, Valdu Vilūnu, Edita Mildažyte, Eugenija Grižibauskiene, kitais vėliau ir dabar plačiai pripažintais žurnalistikos sričių absolventais.

Kodėl pasirinko darbą Vilniaus universitete?

Pasiūlymą netikėtai pateikė doc. dr. Bronius Raguotis, diplominio darbo vadovas, atkalbėjęs nuo praktikos „Literatūros ir meno“ savaitraštyje, kur paskutinio kurso studentas dirbti jau buvo sutaręs su vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Rubavičiumi. B. Raguotis pasiūlė imtis „Universiteto žurnalisto“ redaktoriaus darbo ir jį atnaujinti žvelgiant, kokių galimybių teikia pertvarkos laikotarpis. Beje, vadovas kartu su docentu Jonu Bulota apgynė A. Vaišnį nuo triuškinančios baigiamojo darbo recenzijos, kurioje vienas „Komunisto“ žurnalo darbuotojas baisėjosi buržuaziniais studento nuklydimais tyrinėjant Vinco Kudirkos publicistiką. Kai A. Vaišnys ėmėsi redaguoti mokomąjį laikraštį, atsirado studentų redakcinė kolegija, vadovaujama Ryto Staselio, taip pat ėmė rengti kartą per mėnesį susitikimus su įžymybėmis. Pirmasis toks susitikimas buvo vieša Romo Sakadolskio, kurį A. Vaišnys atsivežė sena „Volga“ iš „Lietuvos“ viešbučio, paskaita: „Įdomu tai, kad R. Sakadolskio auditorija laukė valandą ir 40 min. – tiek mes vėlavome atvykti, o pašnekovas kalbėjo po Lenino bareljefu, kuris buvo būtinas įstaigų atributas. Tuoj po renginio tą bareljefą nukabinome“. Tiesa, R. Sakadolskis studento paklausė, ar jis nebijojęs pakviesti „Amerikos balso“ korespondento. „Nelabai supratau to klausimo, nes atrodė, kad jei jau vyksta Sąjūdžio suvažiavimas ir jame tiek įvairių dalyvių leista atvykti, – teigia pašnekovas: – Tiesa, nei vienas iš dviejų žurnalistikos katedrų vadovų ir dėstytojų į tą renginį neatėjo, ir man tai turėjo būti ženklas, nes dalyvavo tik studentai – tiek mūsų, tiek tuometinio Dailės instituto. Bet jau kitą savaitę buvau primygtinai pakviestas į vadinamąjį Universiteto Karinės įskaitos skyrių, ten manęs laukė KGB darbuotojas. Tačiau tikrai laikas buvo jau nebe tas, kad kokiais nors klausimais saugumiečiams pavyktų išmušti iš vėžių, o tas asmuo, be to, buvo pernelyg jaunas“. Paskui, pasakoja profesorius, suplanuotos diskusijos ir toliau vyko, prisodrintos skandalingų, kategoriškų pasisakymų su aktoriumi Regimantu Adomaičiu, rašytoju Juliumi Būtėnu, prorektoriumi Rolandu Pavilioniu… Ir jau niekas netrukdė. Tačiau Žurnalistikos instituto kūrimas vietoje dviejų katedrų asistentą A. Vaišnį kiek nuvylė dėl prarastos geros atmosferos ir nuotaikų, nes buvo atleidžiami vyresni darbuotojai; padirbėjęs Sąjūdžio „Vilniaus balso“ laikraštyje A. Vaišnys, kaip ir labai daugelis jaunų žmonių šiandien, ėmė dairytis stažuotės svetur. Išvykos studijuoti Prancūzijoje būtų reikėję laukti metus, o į Varšuvos universitetą gavo pasiūlymą vykti „kone rytoj“ ir išvyko, nes „tokia buvo 1993-aisiais nuotaika“. Greta paskaitų universitete ir žurnalistinio darbo atsivėrė dar vienas potyris – vertėjauti Lietuvos ir Lenkijos oficialių politinių, vyriausybinių delegacijų susitikimuose. Apie šį laikotarpį A. Vaišnys atvirauti nelinkęs: „Tuose susitikimuose nedaug buvo tiesos, daugiau pažadų nei sprendimų, išskyrus tarpvalstybinę sutartį“. Vertėjo darbas nuo 7 val. ryto iki 23 val. sekindavo, tačiau leido pažinti politikos procesą, protokolą, taip pat ir tuos „kitus“ žmones, kurie nėra matomi, bet turi įtakos politikams. Tačiau vertėjo, žurnalisto ir dėstytojo veiklų nebuvo galima supainioti, ir Varšuva atvėrė galimybę pasinerti  į nacionalinės ir tarptautinės kultūros pasaulį: „Tai kitokios laisvės metai – beveik bohema“.

Šių dienų laisvės kontekste laisvo laiko profesorius neturi. „Keliuosi 4-5 valandą ryto vien tam, kad galėčiau skirti laiko, pavyzdžiui, skaitymui ar rašymui“, – sako jis: „Jei tai būna komentaras Delfi.lt, trunka parašyti apie valandą“.

O radęs laiko poilsiui, profesorius labiausiai vertina galimybę išjungti telefoną, elektroninį paštą ir praleisti laiką su artimaisiais arba, stebint aplinką, sukurti „tylos nuotrauką“, paskaityti knygą ir, žinoma, apsilankyti Operos teatre.

– Ką dabar skaitote?

– Georgo Friedmano „Kiti 100 metų“ ir Richardo Shirreffo „2017. Karas su Rusija“.

Tačiau profesorius mėgsta ne tik knygą ar lankyti teatrą, bet ir pats rašo scenarijus, o prieš ketverius metus net suvaidino Vytenio Pauliukaičio režisuotame politinės istorijos spektaklyje „Vivat Republica!“

„Vaidinti Vaižgantą neketinau, tačiau V. Pauliukaitis „sužaidė“ pranešdamas, jog nėra aktoriaus šiam vaidmeniui atlikti, tada aš apsimečiau, jog tikiu, kad tikrai „dingo“ artistas, nes režisierius irgi įtikinamai vaidino“, – pasakoja prof. dr. A. Vaišnys.

Pats rašydamas scenarijus profesorius nepasikliauja vien išmone. Anot jo, kūryba be faktų, be jų patikros ir be duomenų informacijos nieko verta, ji tiesiog lėkšta. Tam, kad galėtum parašyti gyvybingą scenarijų, be demagogijos, be perpasakojimų, be banalių frazių turi iš tiesų įsigilinti ir daug perskaityti. Kartais parašyti tokį scenarijų  yra sudėtingiau nei mokslinį straipsnį, nes tavo tikslas – sudominti žiūrovą kūriniu, sudėtu iš faktų ir dokumentų gausos. Dažnai tenka skaityti kūrinius ne lietuvių, bet kitomis kalbomis arba versti frazes iš lotynų kalbos, kaip buvo Petrui Skargai skirtame spektaklyje, dėl faktų ir šaltinių interpretacijos tenka pasitarti su žinomais Universiteto specialistais.

Politinė istorija, jos ženklai yra savita A. Vaišnio pasija: Vilniuje nemažai vietų, kur profesorius inicijavo įvykiams ir asmenybėms priminti skirtas paminklines lentas ir užrašus, tarp jų ir sostinės Konstitucijos prospekto pavadinimą, Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, Antano Tumėno gatvės pavadinimą: „Siekis žinoti turi derėti su žinių pateikimu – tai atminties komunikacijos principas“. Anot A. Vaišnio, atmintis ir vadyba verčia įsižiūrėti į žmones, perprasti jų būdą, o daug metų dirbant įvairių lygmenų vadovu, charakterių ir elgsenos, rašysenos stebėsena jam virto psichologijos mokykla: „Toks pažinimas man padeda atskirti pelus nuo grūdų“. Yra slapyvardžiu publikavęs politinių feljetonų, tačiau atsisako atskleisti tą kitą vardą.

Masinėje studentų auditorijoje profesorius pasigenda individualaus noro pažinti, analizuoti ir diskutuoti: „Įsivaizduokite, kad dalyko rėmuose iš 90 studentų tik vienas susidomi rekomendacija pažiūrėti kontraversiškai apibūdinamą filmą ir aptarti tokių jo rodymo aplinkybių priežastis“. Apgailestauja, kad kelios Lietuvos vyriausybės universiteto idėją ilgainiui pavertė masių srauto namais. Savo studijų laikotarpiu pasaulio literatūros paskaitai tekdavo ne tik perskaityti knygą, tačiau, neretu atveju, pirma įdėti daug pastangų vien tam, kad ją rastum: „Ir profesorei Aušrinei Marijai Pavilionienei būdavo visai nesvarbu, kokia kalba perskaitysi, pavyzdžiui, Stefano Zweigo „Mariją Stiuart“, nes lietuviško vertimo dar nebuvo. Buvo svarbu filosofinis literatūros diskursas, ne techninės problemėlės;  tokio pat požiūrio laikausi“.

Todėl pernai pirmakursių stovykloje gavęs studentės klausimą, kokią knygą visiems įstojusiems pasiūlytų perskaityti, jis nustebo, bet apsidžiaugė ir patarė:

– Perskaitykite Umberto Eco „Rožės vardą“ – tinkamiausias kūrinys pradedantiems studijuoti komunikaciją.

Šūkis KF Žurnalistikos instituto namuose „Žurnalistika – naujos dienos vartai“ irgi priklauso profesoriaus iniciatyvai: „Tai buvo savotiškas mano parašas baigus vieną kapitalinį pastato remontą“.

 

D. Jastramskis: nė karto nesu pirkęs kelionės iš agentūros

„Praėjusią vasarą teko plaukioti Rygos įlankoje, vadinamajame Kolkos Rage. Ten įdomi vieta – vienoje pusėje ramu, o kitoje – bangos. Perplaukiau jį pirmyn atgal. Po kurio laiko, kalbėdamasis su kolege iš Latvijos, sužinojau, jog tai –  labai pavojinga vieta, kurioje nuskendę nemažai žmonių. Būčiau žinojęs, gal būčiau ir neplaukiojęs… Taigi  kai kurie mano pomėgiai išties rizikingi“, – sako Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis.

D. Jastramskis apie savo vaikystės svajones, studijas ir kartais net pavojingus pomėgius, pasakoja Universiteto žurnalistui.

– Kuo norėjote būti suaugęs?

Vaikystėje galvojau, jog mano gyvenimas bus susijęs su jūra ir pasaulio pažinimu. Neturėjau tikslaus plano, neįsivaizdavau savęs nei kaip pirato, jūreivio ar kapitono. Tik maniau, jog  būtent jūra bus mano gyvenimas.

– Ir vis dėlto įstojote į inžineriją?

Kai atėjo apsisprendimo metas, aš apsvarsčiau visas galimybes. Galėjau rizikuoti ir bandyti stoti į socialinius mokslus, tačiau, jei neįstočiau, man grėstų tarnavimas Sovietų kariuomenėje. Taip pat galėjau pasirinkti inžineriją, nes buvau įsitikinęs, jog ten tikrai pakliūsiu. Nusprendžiau nerizikuoti ir stoti į Kauno politechnikos institutą (dabartinis KTU) ir įgyti inžinieriaus išsilavinimą.

– Bet svajonės apie socialinius mokslus neatsisakėte?

Tikrai ne, žinojau, jog to noriu, todėl gavus išsilavinimą, toliau tęsiau studijas Vilniaus universitete. Studijavau psichologiją.

– Ar sėdėdamas paskaitoje kada pagalvojote, jog vieną dieną stovėsite kaip dėstytojas?

Apie dėstymą aš niekada negalvojau. Nors prisipažįstu, buvo kilusi mintis, kad atėjo metas, kai galiu pasidalinti savo patirtimi. Nepaisant to, dėstyti apsisprendžiau tik tada, kai gavau pasiūlymą parengti psichologijos kursą.

– Ar nebuvo baisu?

Nebijojau, labiau nerimavau, kaip ir prieš kiekvieną naują veiklą. Aš buvau sukaupęs nemažai patirties, todėl žinojau ką dėstyti, tačiau nemokėjau kaip reikia dėstyti. Mokiausi kartu su studentais. Man visad buvo malonu bendrauti su jaunais žmonėmis, kurie turi motyvacijos, semiasi iš tavęs patirties, galbūt tai mane labiausiai sužavėjo šiame darbe – suvokimas, jog tai iš tiesų prasminga.

– Daug laisvo laiko skiriate moksliniam darbui. Visai atsisakėte svajonės apie jūrą?

Jau dvidešimt metų per atostogas aš mėgstu keliauti automobiliu ir pats planuoti maršrutus. Tai vadinama autoturizmu. Galiu pasakyti, jog nei karto nesu pirkęs kelionės iš agentūros.

– Kodėl būtent automobiliu?

Žinote, tai pati mobiliausia transporto priemonė. Tu gali pats pasirinkti, kur sustoti pernakvoti, tavęs neriboja grafikas, nors, žinoma, jei nori nešvaistyti laiko, privalai turėti kažkokį planą. Taigi automobilis suteikia laisvę, jei nesugenda…

– O yra kada sugedęs?

Taip, turėjome kartą gedimą prie Monblano tunelio. Patyrėme daug nuotykių Prancūzijoje, kai reikėjo kažkaip sutaisyti tą automobilį. Teko net keisti pačią kelionę, grįžti per Šveicariją, nors dar turėjome planų. Tokiu atveju, kai sugenda automobilis, ta laisvė ir nepriklausomybė tampa kaip ir nelaisve, tačiau toks atvejis buvo vieną kartą per dvidešimt metų.

– Koks dažniausias šių kelionių tikslas?

Kalnai arba salos. Ne kartą keliavau į Alpes, Austriją, Prancūziją, Italiją. Pasiekęs tas vietas, keliauju pėsčiomis, aplankau tokias nuošalesnes vietas, kurių, nusipirkęs bilietą iš kelionių agentūros, tikrai neaplankytum.

– Vaikystėje lankėte plaukimo treniruotes, ne kartą Lietuvoje buvote tarp prizininkų. Ar ir dabar mėgstate paplaukioti?

Šito pomėgio tikrai neatsisakau. Ežeras ar jūra, nesvarbu, stengiuosi paplaukioti. Prieš kelerius metus su šeima buvome Kroatijoje ir teko plaukti per tokį sąsiaurį, kuris yra tarp jūros ir ežero. Ten buvo stipri srovė, tačiau aš suplaukiojau pirmyn atgal, todėl džiaugiuosi dar išlaikęs formą. Įsimintinesnis atvejis buvo, kai praeitą vasarą teko plaukioti Rygos įlankoje, vadinamajame Kolkos Rage. Ten įdomi vieta, vienoje pusėje ramu, o kitoje bangos. Po kurio laiko kalbėdamasis su kolege iš Latvijos sužinojau, jog tai labai pavojinga vieta, kurioje nuskendę nemažai žmonių. Jei būčiau žinojęs, gal būčiau ir neplaukiojęs…

– O kaip išsirenkate, kur šįmet keliausite?

Dažniausiai kelionės tikslas būna paremtas ilgametėmis svajonėmis, vietomis, kurias tikrai trokštu pamatyti. Kartais net literatūros kūriniais, kai perskaitęs knygą užsimanai aplankyti tas vietas, pamatyti, kaip jos dabar atrodo.

– Ar įsiamžinate savo kelionių įspūdžius?

Esu išleidęs kelias kelionių knygas apie Alpes, Austriją, Prancūziją ir Italiją. Tai buvo dar iki interneto įsigalėjimo. Iš tiesų, trūko tos informacijos, todėl bandžiau sudėti ne tik maršrutų aprašymus, bet ir tam tikrą kelionių publicistiką. Ten net aprašiau kai kuriuos savo nuotykius, kaip, pavyzdžiui, atvejį prie Monblano tunelio. Tačiau daugiausia jų išlikę mano atmintyje.

 

Jolanta Mažylė: vaikystės karuselėje – cirkas, spektakliai, knyga ir žurnalistika

Žurnalistikos dėstytoja doc. dr. Jolanta Mažylė paklausta, koks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės, nusišypso: „Vaikystėje lankiau cirką,  buvau gimnaste. Matyt, tas cirkas ir padėjo kažkokį pamatą mano požiūriui į gyvenimą, jog viskas yra šventė. Tačiau norint švęsti – reikia labai daug dirbti“.

Ji prisimena, kad į cirką pateko todėl, kad bijojo ir nenorėjo lankyti vaikų darželio. Tuo metu Kauno Profsąjungų rūmuose veikė cirko būrelis, kuriam vadovavo Valentinas Dikulis. Dvejus metus mažoji Jolanta Varapnickaitė intensyviai treniravosi, dalyvaudavo pasirodymuose ir konkursuose, tačiau, kaip sako, vieną dieną cirko vadovas išvyko į Maskvą. Besijuokdama priduria, jog viskas skamba linksmai, kaip iš pasakos, taigi, cirkas išvažiavo.

Septynmetė, sąjunginio saviveiklinių cirkų festivalio laimėtoja, kuriai buvo pasiūlyta vykti mokytis į Maskvos cirko mokyklą, norėjusi ten važiuoti mokytis, tačiau tėvai kategoriškai atsisakė tokio pasiūlymo, bijodami išleisti vaiką į nežinią. Pasak tėčio, ji grįžtų namo iš Maskvos tapusi ruse, todėl nesusikalbėtų. Vis dėlto dar dvejus metus būreliui vadovavo garsus Lietuvos cirko artistas Alfonsas Gineika, todėl iki antros klasės ji dar lankė treniruotes ir dalyvaudavo pasirodymuose.

J. Mažylė smagiai prisimena ir mokyklą. Sako, jau antroje klasėje pradėjo rengti koncertus. Kas antrą šeštadienį ji atlikdavo cirko numerį, o kiti jos klasės draugai dainuodavo ar grodavo. Anot J. Mažylės, ko gero taip stengėsi užpildyti tą cirko trūkumą. Bet vieną dieną tie koncertai tiesiog pabodo. Tada ji nusprendė, kad reikia statyti spektaklį.

„Matyt taip ir pasireiškė mano, kaip būsimosios  redaktorės sugebėjimai. Pirmas mano pastatytas spektaklis buvo Sniego karalienė, tačiau pati aš niekada nevaidinau. Man būdavo įdomiau matyti visumą to, ką kuriame drauge, kaip atsiranda bendras mano įsivaizduojamas matymas tikrumoje“, – pasakoja docentė.

Šeštoje klasėje ji pradėjo kurti  istorijas apie klasės draugų keliones po galaktikas. Jas lietuvių kalbos mokytojas net leisdavo skaityti pamokų metu. Kaip prisimena, visi taip įsitraukė į šią istoriją, jog tiesiog spausdavo ją, kada gi ji parašys ir perskaitys garsiai naują knygos dalį. Toks intensyvus rašymas skaitymams klasėje taip pat pabodo, todėl tai pastebėjęs mokyklos direktorius ir lietuvių kalbos mokytojas Kęstas Miškinis pasiūlė jai pradėti rašyti žinutes, straipsnelius apie mokyklą.

„Tuomet pradėjau rašyti žinutes, iš pradžių tik Lietuvos pionieriui. Prisimenu iki šiol, jog atrašydavo tokie žmonės kaip Vytautas Račickas, Kęstutis Greblikas arba Jonas Kalinauskas, kurie pranešdavo, jog gavo mano žinutes ir jas spausdins. Ir taip vienas pomėgis tiesiog pakeitė kitą. Man gaila, jog nepavyko išsaugoti pirmosios knygos, ji sudegė per gaisrą name, todėl dar pajuokauju, jei yra artistas iš sudegusio teatro, tai aš rašytoja su sudegusia knyga“, – pasakoja docentė.

Prieš stodama į žurnalistiką ji lankė „Komjaunimo tiesos“ Jaunųjų korespondentų universitetą, rašė dar ir „Kauno tiesai“, „Vakarinėms naujienoms“, todėl, kai reikėjo atvykti į pokalbį su savo spausdintais darbais, jų turėjo jau du albumus. Studijų laikais, jau nuo antro kurso dirbo Vilniaus universiteto laikraštyje, kuris tuo metu vadinosi „Tarybinis studentas“.

„Dirbdavau iki pat nakties. Kartą važiuodama iš redakcijos, paskutiniu autobusu į Saulėtekį, sutikau ketvirtakursį studentą. Pažinojau jį tik iš matymo. Jis priėjęs mane apibarė, kur taip vėlai „valkiojies“. Kai pasakiau, jog važiuoju iš redakcijos, nes iki vėlumos spausdinau tekstus, jis pasisiūlė man paskolinti spausdinimo mašinėlę, su sąlyga, jog devintą jau sėdėsiu bendrabutyje, o ne kėblinsiu per Saulėtekio pušyną namo. Tokia buvo mūsų bendruomenė, mes vieni kitais rūpinomės, pažinojome, jautėmės kaip šeima…“ – sako docentė.

Paklausta, ar buvę studentai, sutikti gatvėje, sveikinasi, linkteli galva ir priduria, kad džiaugiasi, jog į jos kuklų kabinetą dažnai užsuka jau seniai studijas baigę studentai. Užsuka į institutą pasidalyti savo sėkmėmis ar nerimais, tačiau docentę stebina, tarkim, dažnas pirmųjų kursų studentas, kuris net skubėdamas į paskaitą, pro dėstytoją dažnai praeina tarsi kaip pro sieną. Dar graudžiau atrodo, kai viešuose renginiuose išgirsta naujų terminų. Pavyzdžiui, studentai neretai dėstytojus pavadina tiesiog administracija.

Pasak docentės, nuolat skubančio pasaulio tempas, matyt, paveikęs ir žmonių tarpusavio santykius, todėl nenuostabu, kad ir ryšiai tarp dėstytojų ir studentų taip pat kiek kitokie. „Pavyzdžiui, jei mus dėstytojai pavadindavo vaikais, mes tai priimdavom natūraliai, su džiugesiu, nes jautėmės vienos žurnalistikos katedros vaikais, buvome tarsi tos pačios šeimos nariai, nors visi labai skirtingi“, – prisimena docentė.

Galbūt todėl šiemet per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę Kudirkos Naumiestyje atsiimdama prestižinę Lietuvos žurnalistų sąjungos V. Gedgaudo premiją Jolanta Mažylė prisiminė būtent savo dėstytojo, kuris ne vienai Žurnalistikos katedros (instituto) ugdytinių kartai iki šiol yra labai artima ir brangi asmenybė.

Spaudos dieną Žurnalistikos instituto dėstytoja Jolanta Mažylė visiems garsiai pasakė žurnalistų Mokytojo, docento Bronio Raguočio mintį, kurią dažnai jis sakydavo per paskutinę paskaitą: „Vaikai, mylėkite tautą, kurioje gyvenate, ir nedarykite kompromisų su savo sąžine, jog galėtume pasakyti – savo keliu nuėjau dorai ir sąžiningai“.

 

M. Martišius: varžybų žiūrėjimas gali būti tikrasis poilsis

Doc. dr. Mantas Martišius, atskubėjęs į pokalbį, sėdasi į krėslą ir atsikvepia: „Turiu labai daug darbo, tačiau dabar galime pasikalbėti. Matyt, kamantinėsite mane apie meilę, tačiau žinokite – nieko neišpešite“, – juokasi jis. Iš tiesų, docentas dažniausiai matomas kaip nuolat skubantis, ties kažkuo dirbantis, tačiau rado minutę ir su juo kalbamės ne apie darbą, o poilsį.

Paklaustas, kas jam yra tikras poilsis tik atsidūsta. „Jūs, turbūt, manimi nepatikėsite, tačiau aš svajoju apie dvi dienas, kai galėčiau tiesiog nesikelti iš lovos. Aš žiūrėčiau karinius filmus, man niekas neskambintų ir neprašytų pagalbos. Štai toks būtų mano tobulas poilsis“, – sako M. Martišius.

Tiesa, priduria, jog paskutinį kartą taip praleisti dieną galėjo, matyt, tik vasarą. Norėdamas pailsėti, jis žiūri sporto varžybas. Dažniausiai tai būna futbolo, krepšinio, ledo ritulio rungtynės. Docentas mėgsta visas sporto šakas, kurios yra komandinės, tačiau išlaikančios dinamiką. „Jau kriketą ar beisbolą žiūrėti nelabai galėčiau,“ sako jis.  Vis dėlto, net žiūrėdamas varžybas, docentas mėgsta ne tik stebėti ir analizuoti patį žaidimą, bet ir palaikyti silpnesnę komandą.

„Aš nesu tas sirgalius, kuris perka bilietus į visas varžybas. Taip pat nesu tas, kuris turi savo mėgiamą komandą ir ryte bei vakare sukalba už ją maldą. Esu tas, kuris dažniausiai palaiko Lietuvos komandą“, – juokiasi jis.

Prakalbus apie sportą, docentas prisipažįsta, jog ir pats, dar mokyklos laikais, dvejus metus lankė dziudo, tačiau patyrė traumą. Nors patirta ne per treniruotę, o gatvėje, buvo pakankamai rimta, jog tektų sustabdyti treniruotes. „O pagerėjus sveikatai, jau reikėjo ruoštis baigiamiesiems egzaminams, todėl baigėsi mano „dziudoisto“ karjera“, – pasakoja jis.

Dabar džiudžistu kovos menų treniruotėse apsilanko tik veždamas sūnų. „Dukroms pasiūliau, – rimtai sako M. Martišius, – tačiau, kaip ir tikėjausi,  sutikimo negavau, todėl jos nelanko“.  Tačiau priduria: „bet jei norėtų – tikrai leisčiau“.

 

Ž.Pečiulis: Laikraštyje skaitau jau ne horoskopus, o užuojautos skiltį

„Jūs, turbūt, nepatikėsite, tačiau aš  rytą pradedu lovoje skaitydamas laikraštį. Tradicinį, popierinį laikraštį. Taip, žinokite, tokių žmonių Lietuvoje dar yra“, – sako prof. dr. Žygintas Pečiulis, LRT Tarybos pirmininkas, monografijų apie televiziją autorius, Žurnalistikos instituto profesorius.

Paklaustas, kaip mano, ar laikraštis dar ilgai išliks, profesorius sako, jog išliks tol, kol dar bus karta, kuriai laikraštis svarbus. „Aš pats negaliu pasakyti, kodėl jį skaitau. Juk tai vakarykštė informacija, kurią galiu rasti internete. Bet aš skaitau laikraštį, sorry“, – juokiasi Ž.Pečiulis.

– Kokį laikraštį skaitote?

Skaitau „Lietuvos rytą“. Galbūt iš įpročio, nes dešimt metų ten dirbau apžvalgininku.

– O horoskopus paskaitote?

Žinote, dabar mano toks amžius, kai skaitau ne horoskopus, o užuojautos skiltį. Tačiau nesijuokite, tai taip pat informacijos gavimo būdas. Dabar, kai netenkame kažkokio žinomo žmogaus, dažnai niekas apie tai neparašo. Tik užuojautos skiltyje gali apie tai rasti, todėl tai tam tikra informacijos forma.

– Jūsų visas gyvenimas sukasi apie žurnalistiką. Ar vaikystėje žinojote, jog būsite žurnalistu?

Aš nuo pat vaikystės net neturėjau abejonių, žinojau – būsiu žurnalistu. Be to, svajojau, jog dirbsiu būtent televizijoje. Viskas išsipildė, matote, kaip būna?

– Kaip pradėjote savo kelią į žurnalistiką?

Septintoje klasėje parašiau pirmą tekstą į laikraštį, o vienuoliktoje jau rimtai dirbau, todėl kai stojau į Žurnalistikos specialybę, su savimi atsinešiau visą krūvą jau išspausdintų tekstų.

– Kokiu buvote studentu?

Buvau prastesniu studentu nei mokiniu. Jei mokykloje visuomet buvau pirmūnu, tai universitete pirmus du kursus mokiausi gana gerai, o trečiame – ketvirtame kursuose jau patingėdavau ir rytais kartais neatsikeldavau. Galbūt tai keistai skamba, kai pats labai vertinu studentų lankomumą.

– Ar buvo tokių dėstytojų, iš kurių ir pasijuokdavote?

Buvo vienas dėstytojas, kuris mums dėstė tiesiog iš vadovėlio. Paimdavo knygą, kurią mes patys pasiimdavome iš bibliotekos, ir tiesiog skaitydavo, o mes galėdavome pirštu sekti, ką jis skaito.

– Kaip manote, gerai ar blogai, jei dėstytojas gauna pravardę?

Manau, jog tai normalus komunikacijos procesas. Visi mes stengiamės trumpinti, todėl taip ir išeina. Aš pats vaikystėje buvau pravardžiuojamas „Pečius“, nes pavardė Pečiulis. O kai ši labai pabosdavo, mane vadindavo „Dujine krosnele“. Jau būnant dėstytoju mane, žinau, vadindavo „Nipkovo disku“, nes itin dažnai jį minėdavau. Tačiau nieko blogo tame nematau, nes tos pravardės labai dažnai būna ir geranoriškos. Tai paprasta kalbinė komunikacija.

– Pasikeitė patys studentai?

Pasikeitė visuomenės santykiai. Anksčiau žila galva reiškė išmintį ir jaunas žmogus žvelgė į jį su pagarba. Dabar skaitmeninėje eroje viską galime rasti internete. Tas žilas plaukas, išmintis nėra svarbi. Aš pastebiu, jog studentai, kai jiems kažką dėstau, viską „googlinasi“ ir pataiso mane. Tarkim, kad ne 1995 m., o 1994 m. atsirado.

– Tai kartos problema?

Ne visai, tiesiog jau kažkur nuo trečio kurso studentai pradeda galvoti, kada visa tai baigsis? Aš viską žinau, viską moku. O kai praeina kokie treji, penkeri ar dešimt metų, pradeda traukti atgal.

– Kaip jūs pradėjote dėstyti? Jus patraukė atgal?

Dar dirbdamas televizijoje apsigyniau disertaciją, o televizijai nebuvo reikalingas mokslų daktaras. Net darbe, gerąja prasme, pašiepdavo ir pravardžiuodavo docentu. Todėl logiškas kelias buvo ateiti į universitetą.

– Pradžia buvo sunki?

Pirmieji „pasirodymai“ prieš studentus nebuvo lengvi. Prisimenu, jog tarp pirmųjų studentų buvo jau dabar tokie garsūs asmenys kaip Edita Mildažytė. Vis dėlto, studentai tikrai vertindavo dėstytojus, nes tuo metu tai buvo vienintelis būdas gauti informaciją. Dabar yra google.

– Sakėte, jog esate darboholikas. Vis dėlto, kaip leidžiate laisvalaikį?

Iš tiesų, geriausiai jaučiuosi dirbdamas, tačiau atostogų metu mėgstu pats planuoti keliones. O dar mėgstu vaikščioti po didelius prekybos centrus. Žinote, mums stinga lėtojo laiko, o vaikščiojimas po technikos parduotuves, renkant darbo instrumentus yra tarsi sustabdytas laikas, kai gali viską aplinkui stebėti. Vakarą mėgstu baigti ramiai, todėl žiūriu televizorių. Prieš miegą laikraščio skaitymas vargina, o pokalbio laidų žiūrėjimas – atpalaiduoja.

Susiję