Vytautas V. Landsbergis: „Literatūra – kamuolinis debesis“
Arba apie rimtus dalykus vaikiškai. Taip pavadinčiau pokalbį su rašytoju, publicistu, teatro ir kino režisieriumi, dainų autoriumi Vytautu V. Landsbergiu. Vilniaus knygų mugėje jis pristatė tris „Dominicus Lituanus“ leidyklos knygas. „Aš stengiuosi, kad Arklys Dominykas turėtų psichoterapeuto galių, padėtų kam nors ką nors išspręsti“, – sakė autorius, dalindamasis mintimis apie kūrybą bei knygas vaikams.
Vytautas V. Landsbergis: “Verta dėl to vieno vaiko rašyti knygą.” Pirmoji istorija: Kaip knyga „ne vaikams“ Vytautą V. Landsbergį pavertė vaikų rašytoju.
Esate sakęs, jog vaikystėje buvote itin uolus skaitytojas. Ar jau tada svajojote, kad savo gyvenimą siesite su kūryba?
Aš su kūryba atsitiktinai susisiejau. Skaityti mėgau, tačiau ateitį svajojau sieti su zoologijos sodu. Maniau, kad reikia Kauno zoologijos sodą gelbėti, visus žvėris paleisti, bet tėvai neleido. Sakė, kad per jaunas… Juokas juokais, bet kūryba, ypač vaikams, atsirado netyčia. Pasirinkau Rudnosioko personažą, per nuobodžias paskaitas rašinėjau parodijas. Taip gimė pirmieji ne visai vaikiški, studentų auditorijai skirti, tekstai. Kai buvo išleista knygelė „Rudnosiuko istorijos“ , ji buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams. O tada reikėjo eiti toliau.
Ar Jūsų polinkiui į meną įtakos turėjo Jūsų tėvai?
Be abejo. Namie visada būdavo muzikuojama. Muzikinės kūrybos, regis, buvo per daug, todėl ir nepasirinkau muziko kelio, negroju fortepijonu, nors tėvai labai to norėjo. Šeimoje buvo sekamos pasakos, skaitomos knygos. Kompiuterių tais laikais neturėjome, knygai nereikėjo konkuruoti su internetu.
Tėvuko dėka susipažinau su M. K. Čiurlionio kūryba – pasaulio, Dievo paslaptimi. To, ko negali suprasti, bet jauti esant. Ir tos piramidės danguje iš Čiurlionio paveikslų man iki šiol – akyse. Šis menininkas turėjo ypatingą gebėjimą matyti kelis pasaulius iš karto. Paskui, kai pradėjau sąmoningiau rašyti vaikams, ir ne tik jiems, tarpinės būsenos, tų kelių pasaulių matmenys man atsivėrė lyg veidrodis, kuriame gali išvysti realybę ir metafizinį jos atspindį. Ženklus, kurie lemia ir veikia tarpusavyje. Apskritai, literatūros stiprioji pusė yra dviejų pasaulių – fizinio ir metafizinio – žaidimai. Anksti radau Jono Basanavičiau kūrinį „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“.
Antroji istorija: Kaip vėjas pūstelėjo į visas puses…
Kaip tapote dainų atlikėju, teatro ir kino režisieriumi?
Neturėjau apibrėžtos siekiamybės. Mėgstu vėją. Jei vėjas pūčia į bures, tavo laivas plaukia. Taip staiga Rudnosiukas ir nunešė mane į vaikų literatūrą. Paskui netyčia su Sigitu Parulskiu pabandėm pastatyti J. Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“ Šiaulių dramos teatre, ir vėjas pūstelėjo į teatro pusę. Na, ir kino režisūra „netyčia atsitiko“. Aš norėjau būti teatro režisieriumi, bet Vilniaus universitete baigiau filologijos specialybę. Kartą sužinojau, kad gruzinų kinematografai atvažiuoja į Lietuvą – renka lietuvių kino režisierių kursą. Kai įtakingieji svečiai atvyksta pas tave į namus, būtų klaidinga nepasinaudoti proga. Nuėjau ir įstojau į režisūrą. O dainavimas – kita istorija. Mane paskatino bendraklasis Gediminas Storpirštis. Mokyklos laikais parodė kelis gitaros akordus ir kaip groti populiariausias V. Kernagio dainas. Jas ir dainavau, dar kelias savo sukūriau. Galvojau, kad to man ir užtenka. Kartą per Vytautines pakvietė į Mokytojų namus – ten V. Kernagis ir kiti dainuojantys Vytautai pasirodė. Taip pirmą sykį užlipau ant scenos su gitara. Vėliau buvo bardų festivalis, klausė, ar galiu penkias dainas paruošti. Savo neturėjau, bet dešimt metų esu dainavęs Vilniaus universiteto folkloro ansamblyje „Ratilio“, tai padainavau liaudies dainų. Iki šiol sutrikęs esu – kas aš ir ką darau?
Trečioji istorija: Kas atsitinka, kai prabuna vaikas ir miegantis lokys…
Jūsų knygos vaikams pasakoja ne tik apie gražų pasaulį. Paaugliškos problemos, komplikuoti tėvų ir vaikų santykiai, meilė ir mirtis… Kodėl norite kalbėtis apie nepatogius dalykus, ar nesunku juos įvilkti į vaikišką apvalkalą?
Kiekvienas skaitydamas ar rašydamas pasirenka tam tikrą asmeniškai aktualių problemų ratą. Man svarbu savo vaikams papasakoti apie tai, kas atsitinka žmogui, kai jo siela iškeliauja. Taip gimė Arklys Dominykas ir knygų serija apie šį veikėją. Jose pasakojama, kaip mūsų gyvenimas pasikeis, ką veiksime toliau.
Atliekate savo kūrybos bei lietuvių liaudies dainas, kuriate filmus, juose atgaivinate Lietuvos praeitį. Etnografijos tema ryški ir Jūsų knygose vaikams. Kodėl yra svarbu mažiesiems pasakoti apie mūsų Tėvynę?
Kai atsibodo vystyti žvėrelių temas, pajutau norą rašyti apie žmones, kurti realistinę psichologinę literatūrą. Vis dėlto mėgstu pasakas. Taip atsirado “Berniukas ir žuvėdros”, vėliau – partizanų temos. Norėjau, kad Lietuvos istorija vaikams pasidarytų artimesnė, nusprendžiau pristatyti Lietuvos valdovus. “Obuolių ir kriaušių pasakose” kunigaikščius Vytautą ir Kęstutį, kitus istorinius personažus bei faktus įpiname į kalambūrų ir nesąmonių kontekstą. “Erelio sakmėje” Gediminas ir Lizdeika žaidžia žinomą Geležinio vilko – sostinės mitą. Juk įdomu, kaip tas Lizdeika lizde atsirado!
Mūsų tautosaka, mitologija kur kas įdomesnė nei Hario Poterio nuotykiai. Reikia grąžinti kaimo papročius į miestą, kad vaikai, pasakodami anekdotus, kalambūrus, jaustų savo pačių šaknis. Pabandžiau perrašyti pasaką “Eglė Žalčių karalienė” ir pažiūrėti, ar ji gali baigtis gerai, kad Žilvinas atgytų. Taip atsirado “Anupro kupros” – sudėtingas detektyvinis mistinis romanas. Kam tai? Pats augau jausdamas žinių alkį. Sovietiniais laikais nepasotinto vaiko žinių troškimas lenkė prie knygų, norėjau pažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės didybę. Tikiuosi, kad ir dabar vaikai suvokia, jog esame didingos tautos palikuoniai.
Koks mūsų tautos bruožas Jus žavi labiausiai?
Tą tautos bruožą bandžiau apčiuopti “Rudnosiuko” knygelėje. Mūsų tauta – tarsi miegantis lokys. Jis – švelnus, pūkuotas ir vaikiškas, bet taip pat turintis labai daug galios. Atrodome lyriški ir suglumę, bet per Sausio 13-ąją prabudome ir parodėme, kokia galinga tauta iš tiesų esame. Man regis, kad šios dvi savybės – vaikiškumo ir galios – yra esminės. Mes, lietuviai, stipriai jaučiame Vydūno, skelbusio taikos idėjas, dvasią ir ją galime išspindėti pasauliui.
Kuo skirasi dabartinė ir Jūsų laikų lietratūra vaikams?
Literatūrą galėčiau palyginti su kamuoliniu debesiu. Esu tik tęsinys… Negaliu savęs atskirti nei nuo Prano Mašioto didaktikos, nei nuo Vytės Nemunėlio žaismingumo, nei nuo Vytautės Žilinskaitės absurdo ir šmaikštumo. Tik vis bandau kažkokius dalykus praturtinti ir atrasti. Taip netyčia nuo „Rudnosiuko“ atsirado manasis stilius, kurį vienaip supranta vaikai, kitaip – tėvai. O kaip toliau vystosi literatūra? Aš matau, jog ateina labai stipri vaikų rašytojų karta.
Ketvirtoji istorija: Gydomoji knygų galia
Ar mugės skatina visuomenę domėtis knygomis, daugiau skaityti?
Sunku vertinti. Ar visuomenės raidoje įvyksta poslinkių? Labai gera pabūti mugėje ir pamatyti, kiek yra gražių žmonių. Per televiziją prisižiūrim kitokių. Kartais atrodo, kad Lietuva – nelaimėlių kraštas. Bet ateinu čia ir pasveikstu pamatęs vaikų eiles prie knygų, renginių – Sąjūdžio Lietuvą. Suprantu, jog dar viskas ne taip blogai.
Šių metų Knygų mugės tema: “Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas”. Ar Jūs mėgstate skaityti aštraus siužeto trilerius? O gal pačiam įdomiau juos kurti?
Detektyvas yra jaunystės žanras. Man labai patiko skaityti detektyvus. Bet šiuo metu domiuosi kitokia literatūra. Tik nežinau kaip ją pavadinti – religine, dvasine, komplikuotų situacijų sprendimo? Rašydamas vaikams turi mąstyti, kaip jiems padėti. Reikia domėtis net savižudybių prevencija, kad žinotum, kaip elgtis per susitikimus su vaikais, ką jiems galima, o ko negalima sakyti, kad nepažadintum juodųjų gaivalų. Tam tikra prasme rašytojo veikla primena detektyvą. Tenka nukeliauti į pasąmonės karalystę, kur yra daug tamsos, užrakintų vietelių, vaidinimo, jog viskas yra gerai. Mes su vaikais iš dalies atrakiname tas duris ir bandom atpažinti urzgančius šunis, juos paglostyti ir pamatyti, kad jie nėra tokie baisūs. Svarbiausia detektyvinė žinia man – atrasti velnią ir susidraugauti su juo – tamsiaja savo puse. Pasakos padeda save pažinti. Gali su humoru, nesusižeisdamas nusileisti pas Liuciferį į pelkę ir pažvelgti, kokie dėsniai ten veikia. Šios kelionės tampa archetipinėmis treniruotėmis, performansais. Mus veikia tam tikri stereotipai, o kurti naujus vaikų literatūroje yra lengviausia.
Pabaiga: Ak, stebuklingasis Arklys Dominykas…
Kodėl Jums gera rašyti knygas vaikams?
Vyresnių žmonių nebepakeisi, o su vaikais dar galima atrasti kai ką bendra. Norėčiau, kad jaunas žmogus pirmiausia patikėtų savimi: “Aš esu ta Dievo dalis, kuri pati keisdamasi į gera, gali keisti pasaulį”. Jeigu tai padaryti pasiseka, jautiesi laimingas. Ketvirtoje Dominyko knygoje “Dominykas Dvasių karalystėje” kalbama apie išėjimą anapusėn, apie tai, kas mums nutiks, kai mūsų nebeliks šiame kūne, kokie bus tolimesni procesai. Tokia knyga vaikams labai rizikinga – kalbamės apie tą pasaulį, kuris neturėtų jų dominti. Parašiau ir pradėjau laukti žinutės: tiko, netiko? Tarp daugelio žinučių viena buvo ypatinga. Viena mama parašė, jog jų šeimoje įvyko nelaimė, avarijoje žuvo vyras ir dešimties metų sūnus nustojo kalbėti, užsisklendė. Jai kažkas pasiūlė šią knygą skaityti vakarais ir skaitydama ji atgavo vaiką – sūnus pradėjo šnekėti, suprato, kad tėvelis nėra prapuolęs, kad jį galima pajausti, jie susitiks ir bus kartu.
Vaikščiojimas paribiu yra smagus, kai rizika pasiteisina, kai bent vienas vaikas nušvinta. Verta dėl to vieno vaiko rašyti knygą.
Ačiū už pokalbį!
