– Kaip galima tapti šios tarnybos savanoriu?

Per metus du kartus „Vaikų linija“ skelbia savanorių atrankas Kaune ir Vilniuje. Tad tuo metu, savanoryste susidomėję žmonės pirmiausia turi užpildyti registracijos anketą internete, vėliau jie yra pakviečiami į 2,5 valandos trukmės grupinę atranką. Joje atrankas vedantys savanoriai pristato savanorystės šioje organizacijoje pobūdį, atsako į iškilusius klausimus. Sėkmingai įveikę atranką dalyviai yra pakviečiami į maždaug 4 mėnesių trukmės parengiamuosius kursus. Trijų valandų trukmės užsiėmimas vyksta kartą per savaitę. Šių kursų metu savanoriai yra lavinami teikti emocinę paramą vaikams ir paaugliams: mokoma konsultavimo technikų – aktyvaus klausymo, reagavimo į jausmus, klausimų bei teiginių formulavimo, situacijos tyrinėjimo bei teikiamos žinios specialiomis konsultavimo temomis, susipažįstama su „Vaikų linijos“ veiklos ir etikos principais, esant norui galima išmokti ne tik konsultavimo telefonu, bet ir internetu.

– Kodėl nusprendėte savanoriauti?

Savanoryste susidomėjau jau seniai, buvau daug girdėjusi apie pagalbos telefonu linijas, domėjausi jų veikla internete, bet pačiai į tai įsitraukti Panevėžyje nebuvo galimybės. Todėl, kai išvykau studijuoti į Kauną, iškart nuėjau į savanorių atranką. Kadangi tai ne pirmoji vieta, kurioje savanoriauju, labai sunku pasakyti, kada ir iš kur atsiranda tas noras. Tiesiog jaučiu, kad turiu čia būti, džiaugiuosi, galėdama padėti kitiems.

– Tai atima daug laiko?

Yra toks susitarimas, kad kiekvienas savanoris per mėnesį turi išbudėti bent 5 kartus. Vienas budėjimas trunka 2,5 val.. Taip pat du kartus per mėnesį vyksta susirinkimai. Be savanoriavimo, dar ir studijuoju, dirbu, tai kartais tikrai sunku viską suspėti, bet ilgainiui išmokau planuoti savo laiką.

Įdomu tai, kad čia savanoriauja labai daug skirtingo amžiaus ir profesijų žmonių, kurie turi dar ir kitų veiklų, bet tuo ir graži savanorystė, jog kiekvienas žmogus ateina niekieno neverčiamas, motyvuotas, pilnas noro veikti ir judėti į priekį. Ši veikla teikia man daug laimės ir kaskart čia išmokstu vis naujų dalykų. Niekada negalvoju, kad tai man atima daug laiko. Priešingai – kuo toliau, tuo daugiau stengiuosi skirti tam laiko ir dar labiau įsitraukti į „Vaikų linijos“ veiklą.

– Dėl kokių sunkumų vaikai dažniausiai skambina? Kokios problemos jiems aktualiausios?

Vaikai ir paaugliai į „Vaikų liniją“ skambina dėl labai įvairių priežasčių. Kartais jie nori tiesiog išsikalbėti, padėkoti už ankstesnius pokalbius ar kažkuo pasidžiaugti. Tačiau dažniausiai vaikai skambina susidūrę su kokiais nors sunkumais, prašo patarimo, ką daryti vienu ar kitu atveju. Dažniausios problemos yra santykiai su draugais, šeima ar partneriu, patyčios, baimė, su buitimi susiję sunkumai, fizinė prievarta, savižudybės, brendimas, vienišumas, seksualumas, meilė, laisvalaikis, mokymosi sunkumai. Savanoriai kalbasi su vaiku bet kokia jam tuo metu aktualia tema, kartu su juo stengiamės analizuoti situaciją, ieškoti alternatyvų iškilusiai problemai, leidžiame mažamečiui išventiliuoti savo jausmus.

– Kokių amžiaus grupių vaikai skambina? Dominuoja viena lytis, ar skambučiai pasiskirsto vienodai?

Remiantis ,,Vaikų linijos” duomenimis, dažniausiai skambina 11-15 metų vaikai, mažiau 7–10 metų ir rečiausiai skambina 16–18 metų paaugliai, tačiau būtent iš pastarosios grupės sulaukiame daugiausiai laiškų internete. Kalbant apie vaikų lytį, skambina maždaug panašus skaičius mergaičių ir berniukų, bet didžiosios dalies laiškų, gautų internetu, autorės vis dėlto yra mergaitės

– Galite atsakyti į visus skambučius?

Kasmet mums bando prisiskambinti daugiau nei 1 milijonas vaikų, deja, atsiliepti pavyksta maždaug į kas ketvirtą skambutį. Vis tik džiaugiamės, kad situacija po truputį gerėja ir atsakyti pavyksta vis dažniau, pavyzdžiui, 2013 metais buvo atsiliepta tik į kas 24 skambutį.

– Kokios mintys sukasi Jūsų galvoje, kai kalbate su vaiku?

Kalbėdama su vaiku stengiuosi visiškai atsipalaiduoti, susikoncentruoti į vaiko pasakojamą istoriją, suprasti jį ir negalvoti apie pašalinius dalykus. Tada viskas vyksta natūraliai. Tai yra dviejų žmonių, savanorio konsultanto ir vaiko, pokalbis, todėl daug kas priklauso ir nuo vaiko. Žinoma, kadangi pati į skambučius atsiliepinėju visai neseniai, tai kartais dar pagalvoju, kas buvo sakyta per mokymus, kaip turėčiau elgtis vienu ar kitu atveju, kokie dalykai buvo akcentuoti. Bet kuo toliau, tuo daugiau įgūdžių įgaunu, atrandu vis daugiau būdų, kaip užmegzti tinkamą kontaktą su pašnekovu.

– Ar pokalbis vaikams iš tiesų padeda?

Pažiūrėjus, kiek daug vaikų kasmet skambina – tikrai padeda. Tikriausiai labai svarbu, kad pokalbiai yra anonimiški ir viskas, kas yra kalbama pokalbio metu, lieka tik tarp vaiko ir organizacijos. Dažnai paskambinę vaikai pasitikslina, ar skambutis tikrai anonimiškas, ar niekas nesužinos apie jo pokalbį. Tai rodo, kad kartais apie iškilusius rūpesčius mažamečiai drąsiau kalbėti su nepažįstamu žmogumi telefonu, anonimiškai, negu su kažkuo iš savo aplinkos. Taip pat ir patys vaikai dažnai pokalbio pabaigoje padėkoja, sako, kad pokalbis jiems tikrai padėjo, o jei kitą kartą norės pasikalbėti, vėl skambins į „Vaikų liniją“.

– Būtų galima teigti, jog šis darbas nėra iš paprastųjų psichologine prasme. Grįžusi namo nesijaučiate prislėgta?

Natūralu, kad kartais labai sunku „neparsinešti“ kai kurių pokalbių namo, bet negaliu sakyti, kad dėl to jaučiuosi prislėgta. Kartais pagalvoju, kaip pasisekė išspręsti problemą vienam ar kitam vaikui, kaip jis jaučiasi vėliau. Bet, kad čia ir yra sunkioji dalis savanoriams, nes mes teikiame emocinę paramą tik pokalbio metu, o kaip vaikas elgsis po pokalbio ir kas toliau su juo vyks, mes niekada nesužinome, todėl ilgainiui privalai išmokti neišsinešti pokalbių kartu su savimi.

– Kokius matote Lietuvos vaikus? Ko jiems labiausiai trūksta?

Dažnai galvoju apie tai ir mano manymu, dažniausiai jiems trūksta paprasčiausio supratimo. Mūsų visuomenėje yra įsitvirtinęs stereotipas, kad vaikai yra tik vaikai, dėl to jie gali jaustis nuvertinti. Bet kartais suaugusieji nesusimąsto, kad tai yra augančios, besiformuojančios asmenybės, kurios pirmą kartą susiduria su įvairiais sunkumais. Dažnai problemos, kurios suaugusiesiems atrodo nereikšmingos, vaikams atrodo visiškai neišsprendžiamos. Tad labai svarbu, kad suaugusieji padrąsintų, išklausytų, kalbėtųsi su vaiku ir taip leistų jam jaustis svarbiam ir reikalingam.

– Lietuvoje savižudybės tema visada buvo tabu. Ar ši pozicija pamažu keičiasi?

Labai džiugu, kad jau beveik 100 metų gyvendami nepriklausomoje šalyje, pagaliau jos žmonės pradeda laisvėti. Vienas iš labiausiai mane nustebinusių dalykų paskutiniu metu yra Mykolo Majausko knyga be pavadinimo, kurioje yra užrašytos žmonių, patyrusių artimojo savižudybę, istorijos. Tai buvo kažkas naujo ir netikėto, kas kai kuriuos net ir gąsdino. Juk kalbėti apie savižudybę mūsų visuomenėje nėra įprasta, tai sutapatinama su didžiule gėda, todėl artimieji, susidūrę su savižudybe, dažnai užsitveria tylos siena ir nekalba apie tai, kas įvyko. Bet juk būtent tyla ir žeidžia labiausiai. Tikiu, kad šios tikros, neanoniminės ir nuoširdžios istorijos sutalpintos į vieną knygą yra didelis žingsnis į priekį. Nereikia gėdytis kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, tik taip galėsime suprasti kitus ir išsivaduoti nuo skausmo patys. Tad tikiuosi, kad žmonės ir toliau taip sparčiai žengs visiško išlaisvėjimo link.

Susiję