S. Šakinytė: aktorė, kurios gyvenimą režisuoja šunys

„Mano manymu, be gyvūnų nebūtų nieko“, – pripažino gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja, klaipėdietė aktorė Simona Šakinytė. Kartą jai liepė rinktis: šuo ar teatras. Ji pasirinko šunį. Kai buvo paklausta, kokia yra pirma mintis atsikėlus ir prieš einant miegoti, ji vėl paminėjo savo mylimą šunį Otelą. Nors buvo kilusi mintis daug neklausti apie prieglaudos veiklą, tai būtų buvusi didžiulė nuodėmė – atimti iš pašnekovės galimybę kalbėti apie tai, ką ji vadina tikruoju pašaukimu.

Trys draugai(iš kairės) – Hesė, Tesė ir Hugo. Aut. nuotr.Trys draugai(iš kairės) – Hesė, Tesė ir Hugo. Aut. nuotr.

Dramos teatre vaidinanti aktorė nesiskiria su savo augintiniais nė per žingsnį, todėl jau belaukiant susitikimo iš tolo ataidėjo šunų lojimas. Klaipėdos vasaros estradoje buvome penkiese – teko garbė susipažinti su trimis S. Šakinytės laikinais globotiniais, visai jaunais, aviganius primenančiais šuniukais Hese, Tese ir Hugo. Kol jų šeimininkė pasakojo apie tai, kaip jos gyvenime persipynė aktorystės ir besąlygiškos meilės gyvūnams gijos, trys keturkojai nosimis ir letenomis vis primindavo, jog yra lygiai tokie patys visaverčiai interviu dalyviai.

– Su kokia mintimi pradėjai šios dienos rytą?

Kiekvieną rytą, tik pabudus, pagalvoju apie savo šunį Otelą, kuris prieš dešimt mėnesių paliko mūsų pasaulį… Nors šį rytą, priešingai nei įprastai, šuniukai manęs neprikėlė, tad pagalvojau, kad „blemba, reikia keltis, juk man repeticija“.

Simona be šuns – nė iš vietos. Aut. nuotr.

– Papasakok daugiau apie Otelą.

Otelas laukė eilėje užmigdymui – turėjo likusias dvi savaites. Jeigu ne mano sprendimas jį pasiimti auginti, nebūčiau turėjusi pačio nuostabiausio šuns. Jis buvo mano antrasis pagalbininkas po vyro. Kai į prieglaudą atvykdavo nesocializuoti šunys, bijantys žmonių ar net savo šešėlio, Otelas iš hiperaktyvaus aviganio patapdavo mažas šuo, prie kurio jaukiai jausdavosi dar iš pipetės besimaitinantys šuniukai. Toks Otelo draugiškumas išmokydavo ir kitus, meilės bei drąsos stokojančius, šunis tapti geriausiais žmonių draugais. Jam buvo beveik septyneri metai, kai kaulų vėžys atėmė jo gyvybę.

„Gyvūnus pamilau pirmiau ir visada teiksiu pirmenybę gyvybei – lojančiai ar kalbančiai, nesvarbu.“

– Viename interviu minėjai, jog gyvūnai Tavo pašaukimas, tačiau nuo pat mažens svajojai tapti aktore. Ar pašaukimas ir profesija – du skirtingi dalykai? Kas, Tavo nuomone, yra pašaukimas?

Kai mano šuo susirgo ir reikėjo daryti procedūrą Vilniuje, o tą pačią dieną Klaipėdoje turėjau dalyvauti spektaklio repeticijoje, režisierius liepė rinktis: „Šuo arba teatras“. Tądien nuvažiavau atlikti kompiuterinio tomografo tyrimą šuniui į Vilnių.

Hugo džiaugiasi laisve be pavadėlio. Aut. nuotr.
Hugo džiaugiasi laisve be pavadėlio. Aut. nuotr.

Taip, nuo vaikystės norėjau būti aktore, bet gyvūnus pamilau pirmiau ir visada teiksiu pirmenybę gyvybei – lojančiai ar kalbančiai, nesvarbu. Kiek save atsimenu, tiek aš būnu su šunimis – meilė katėms atsirado vėliau. Kalbant apie aktorystę… „Nedegu“ teatru taip, kaip gyvūnų globa, kad galėčiau pavadinti tai savo pašaukimu. Iš pradžių turėjau tokią idėją, kad būdama aktore gelbėsiu kitų žmonių sielas, maniau, jog tai labai naudingas darbas. Dabar teatro paskirtis labiau pramoginė nei lavinamoji. Dėl to esu šiek tiek nusivylusi.

„Man net nepatinka keliauti po užsienį, jeigu ten nesutinku žmonių su šunimis, kuriuos galėčiau paglostyti.“

Kas man yra pašaukimas? Tai yra dalykas, kuris tave ir „šaukia“ kiekvieną dieną. Atsibundi ryte ir puikiai žinai, kad tuo užsiimsi. Nuo to tau nereikia pailsėti, nelauki atostogų. Kai pagalvoju, man net nepatinka keliauti po užsienį, jeigu ten nesutinku žmonių su šunimis, kuriuos galėčiau paglostyti. Man atrodo, kad tas tikrasis pašaukimas yra tai, ką darytum ir be atlygio, nes be to tiesiog negalėtum gyventi.

– Šių dienų psichologai kalba apie naują tendenciją – ketvirčio amžiaus krizę, kuri pasireiškia 25-32 metų žmonėms, nežinantiems, ko nori iš gyvenimo. Susidaro įspūdis, jog Tau niekada nekilo abejonių dėl savo veiklos. Ar tiesa?

Jau nuo šešerių žinojau, kas man patinka ir ko aš noriu. Bet, tiesą sakant, net nesvajojau, jog turėsiu prieglaudą. Kai pradėjau savanoriauti „5 pėdutėse“, tada ir kilo mintis, jog turėti savo prieglaudą būtų nuostabu. Tada viską lemia tavo pačios sprendimai, o aš žinau, kad neleisčiau nė vienam prieglaudos gyventojui vėl atsidurti gatvėje ar pas nemylinčius šeimininkus.

– O ar būna taip, kad žmonės, pasiėmę gyvūną iš prieglaudos, užsimano grąžinti jį atgal?

Yra buvę tokių atvejų. Jeigu ir negrąžina, paaiškėja, kad šuo yra nuolatos laikomas pririštas prie būdos ir visiškai nesulaukia dėmesio iš šeimininkų. Bet kartais atsitinka ir kitaip – atidavę gyvūną į prieglaudą kitą dieną paskambina ir sako, kad visa šeima verkia, nori susigrąžinti augintinį. Tada patariame paskambinti po kelių dienų ir jeigu vis dar trūks šuns namie, leisim parsivežti.

– Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog teatras ir gyvūnų globa – du labai skirtingi pomėgiai. Tačiau, ar yra bendrų charakterio savybių, kurios Tau padeda save realizuoti abiejose sferose?

Manau, puikus tokios savybės pavyzdys yra empatija. Teatre svarbiausia aktoriaus emocija, o niekas taip neišgyvena tikrų emocijų ir jausmų kaip gyvūnas. Aš sau esu pasakiusi, kad būsiu gera aktorė tada, kai sugebėsiu atsipalaiduoti taip, kaip tai daro šunys.

Pamenu, Rolandas Kazlas yra sakęs, jog pagal savo šuns reakciją gali nuspręsti, kaip gerai atlieki savo vaidmenį. Kai repetuodavau savo mylimiausiam spektakliui „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, Otelas ateidavo ir įdėmiai klausydavosi. Matydavau, kad patikėdavo mano vaidmeniu. Kai repetuodavau kitam, mažiau patinkančiam spektakliui, kur mano personažas turėjo sakyti monologą pakeistu balsu, Otelas išsigąsdavo, pašiurpdavo ir galiausiai išeidavo į kitą kambarį (juokiasi).

– Tai be gyvūnų nebūtų sėkmingos aktorystės karjeros?

Mano manymu, be gyvūnų nebūtų nieko (juokiasi). Tačiau šiuo metu aš išgyvenu gedulą dėl savo šuns, tad viduje tvyro daug skausmo. Jeigu spektaklyje mano personažas patiria panašius išgyvenimus, tada tas veikėjo skausmas susideda su tikruoju ir pasidaro be galo sudėtinga susitvarkyti su emocijomis.

„Negyvenu pagal jokį „baigi mokyklą, įstoji, tuokiesi, gimdai vaikus“ planą. Darysiu tai, kai jausiu, kad tikrai noriu.“

– Atlieki pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Jeigu pavadinimą suprastumėme tiesiogiai, ar esi ta mergaitė? Dažnai laužai taisykles ar maištauji?

Akimirka iš „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Asmeninio albumo nuotr.
Akimirka iš „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Asmeninio albumo nuotr.

Kai perskaičiau šią Gintaro Grajausko pjesę, pamaniau, jog tai pirmasis vaidmuo, kurį tikrai noriu imti ir suvaidinti. Tada pjesę perskaitė mano sesuo ir kai susipažino su Marijos personažu pasakė: „Simona, juk čia tu!“ Panašumų tarp Marijos personažo ir manęs tikrai yra, ypač tas nenoras užaugti ir užsidėti suaugėlio kaukės. Juk man yra 32-eji metai, o aš nesu ištekėjusi, neturiu vaikų ir dar gyvenu su šunimis. Apskritai, negyvenu pagal jokį „baigi mokyklą, įstoji, tuokiesi, gimdai vaikus“ planą. Darysiu tai, kai jausiu, kad tikrai noriu.

– Studijuojant vaidybą dažnai tenka nugalėti savo baimes, kompleksus, žengti už komforto zonos. Studijavai aktorinį Klaipėdos universitete. Ką teko „perlipti“ Tau?

O aš niekur „nelipau“. Kovojau ir už savo komforto zoną, ir už tai, kuo pati tikiu. Labai nenorėjau pasiduoti tam spaudimui. Studijos Klaipėdoje – vienas sunkiausių laikotarpių mano gyvenime. Daugelis kursiokų buvo atvažiavę iš kitur, tačiau man Klaipėda – gimtasis miestas. Mūsų kurso vadovas Povilas Gaidys norėjo, jog visi būtume kaip kumštis, o man to nereikėjo, nes Klaipėdoje turėjau savo senus draugus, antrąją pusę.

Kai pradėjau vaidinti, teko susidurti su savo moralinių vertybių ir režisieriaus prašymų priešprieša. Tarkim, aktorystės pradžioje man sunkiausia buvo vaidinti „švelnumus“ su kitais aktoriais vyrais, nes buvau įsipareigojusi savo vaikinui. Studijų metais tokio vaidmens pavyko išvengti, tačiau vaidinant teatre – jau nebe. Vienas dalykas, kurio ir dabar nedaryčiau scenoje – neapsinuoginčiau. Kartą, kai režisierius manęs to paprašė, aš jo paprašiau pagrįsti, kodėl būtent tam vaidmeniui reikalingas mano nuogumas. Jis nepagrindė, užtat aš įrodžiau, kodėl turėčiau to nedaryti. Todėl mano personažo Marijos iš „,Mergaitės, kurios bijojo Dievas“ žiūrovai nepamatė be marškinėlių.

Visada mokėjau užtarti kitus žmones, gyvūnus, bet ne save. Teatre išmokau „pastovėti“ ir už save pačią. Dabar labai sunku atimti iš manęs tai, kas man yra svarbu.

– Jeigu reikėtų įsivaizduoti savo karjeros viršūnę, kaip ji atrodytų?

Tada būtų taip: atsikeliu, gaunu bet kokį vaidmenį ir esu įsitikinusi, kad galiu jį suvaidinti gerai. Režisierius Juozas Miltinis yra pasakęs, kad pastatyti spektaklį galima ir pagal telefono knygą (tą, beje, jis ir padarė). Tada, kai galėsiu suvaidinti telefonų knygą, galėsiu suvaidinti bet ką (juokiasi) .

Apskritai, žmonės sako, jog aktoriaus profesija nepelninga, neperspektyvi. Tačiau visa perspektyva ir yra nauji bei vis svarbesni vaidmenys.

– Taigi, karjerą sieji su teatru, ne su „Linksmosiomis pėdutėmis“?

Kai pasakei „karjera“, iš karto pagalvojau apie teatrą. Bet žymiai dažniau svajoju apie tai, kaip ateityje atrodys mano prieglauda – galėčiau dabar nupiešti vaizdinį, kurį matau. Taip yra todėl, nes karjerą sieju su tuo, ką darau 100 proc. dėl savęs. Prieglaudą yra dėl jų – gyvūnų, paliktų arba užaugusių gatvėje. Ir šiaip, karjerą sieju su konkrečiomis pareigomis, o prieglaudoje aš jų neturiu, darau beveik viską – valau voljerus, rašau internete „postus“, įgyvendinu įvairius projektus.

„Įsivaizduokite, atiduoda šuniuką į prieglaudą, nes, pasak šeimininkų, šis pradėjo labai šertis. Pasidaro labai sunku, kai susidūri su tokiu žmonių neatsakingumu ir abejingumu. “

– Paminėjai interneto įrašus, kuriuos pati kuri prieglaudos „Facebook“ puslapyje. Kiekviena istorija apie naują prieglaudos gyventoją – unikali ir leidžia skaitytojui susidaryti aiškų gyvūno charakterio bruožų paveikslą. Kaip pavyksta taip tiksliai „įgarsinti“ gyvūnus?

Apie senus prieglaudos gyventojus kurti labai lengvą, tačiau, kai atvyksta nauji, tenka stebėti jų elgesį. Pavyzdžiui, kai naują šuniuką pradedu fotografuoti, nuotraukose jis gali atrodyti pasitempęs, bet už kulisų – visiškai nedrąsus liurbiukas. Tai ir aprašysiu neslėpdama to kuklumo, juk šeimininkai privalo žinoti, kokį šunį pasiima auginti.

– Gali pasirodyti, jog darbas šunų ir kačių prieglaudoje – nesunkus ir paprastas. Kaip yra iš tikrųjų?

Išties yra labai sunku, bet ne su gyvūnais (nebent tada, kai juos reikia gydyti, atlikti įvairias operacijas). Sunkiausia – su žmonėmis. Dirbantys prieglaudoje, ypač priiminėjantys naujus gyvūnus, greitai pavargsta – ne fiziškai, bet emociškai. Įsivaizduokite, atiduoda šuniuką į prieglaudą, nes, pasak šeimininkų, šis pradėjo labai šertis. Pasidaro labai sunku, kai susidūri su tokiu žmonių neatsakingumu ir abejingumu.

Anksčiau, kai pati buvau savanorė, labai moralizuodavau tiems šeimininkams, kurie  atiduodavo augintinius dėl neaiškių, kartais ir absurdiškų priežasčių, tačiau dabar mieliau pasiimu tą šunį pagloboti. Kas iš to, jei įtikinsiu šeimininkus, kad šuo jiems reikalingas, o po kelių dienų  kas nors praneš apie gyvūną, „netyčia“ pasimetusį gatvėje. Pasiryžimas atiduoti augintinį jau parodo šeimininkų požiūrį, tad dabar išmokau „ramiu veidu“ priimti žmonių neatsakingumą.

– Aš žiūriu į aplinkui lakstančius Hesę, Tesę ir Hugo ir man kyla klausimas, ar visi šunys laksto taip laisvai ir nepabėga medžioklinių instinktų pagauti?

Manęs daug kas to klausiau, bet keisčiausia tai, kad šunys niekada nepabėga! Tam nereikia jokio auklėjimo, pratinimo, tiesiog paleidžiu nuo pavadžio ir šunys visada lieka šalia. Laikinai globojau 109 gyvūnus ir visiems suteikiau laisvę bėgioti. Prieglaudoje lygiai taip pat – visi laksto, bet nepabėga.

– Ar užtenka 2 proc. gaunamos paramos prieglaudai išlaikyti?

Visiems metams nepakanka, bet vis tiek esame labai dėkingi. Be to, stengiamės organizuoti įvairius renginius, pavyzdžiui, bėgimą kartu su šunimis. Taip pat parašiau pasaką vaikams „Linksmosios Rikos pėdutės“, apie mūsų prieglaudos šunytę. Tokios akcijos-atrakcijos gal ir nėra pagrindinis pinigų šaltinis, bet padeda išsilaikyti. Nemėgstu prašyti pagalbos „už ačiū“. Nebent tai tokie kritiniai atvejai, kai kuriam nors iš globotinių reikia operacijos ar trūksta anglių patalpų šildymui.

– Ar po gyvūno atidavimo nebūna smalsu, kaip sekasi globotiniui augti ir pritapti naujoje šeimoje?

Žmonės net neprašyti praneša, kaip sekasi auginti, gyventi kartu. Dėl to labai džiaugiuosi, nes man taip pat žiauriai smalsu, bet nenoriu įkyrėti, kad nebūtų taip, jog su gyvūnu priedui gautų dar merginą. (juokiasi)

– Su kokia mintimi nueisi šiandien miegoti?                                

Kaip ir visada… Kad labai labai myliu savo Otelą.

 

Su mylimiausiu šuniu Otelu. Asmeninio albumo nuotr.
Su mylimiausiu šuniu Otelu. Asmeninio albumo nuotr.
Patalpinta: Rašiniai