Padangių angelai sargai
Išgirdus žodžius skrydžių palydovas daugeliui žmonių prieš akis atsiveria vienas vaizdas – liekna, ilgakojė gražuolė, vilkinti mėlyną uniformą. Stiuardesė nuolat šypsosi, yra maloni keleiviams ir tiesiog super-moteris, kuri sugeba padaryti viską ir bet kada. O ir pati profesija skamba labai viliojančiai – aplankai daugybę šalių, bendrauji su žmonėmis, o svarbiausia – skrendi. Skamba gražiai, tačiau į tokį gražų Holivudo, „British Airways“ bei Britney Spears sukurtą pasaulėlį netelpa netvarkingas darbo grafikas, stresas bei, žinoma, stiuardai vyrai.
Ką vyrai veikia moteriškame kolektyve?
Du šios profesijos atstovai – Benediktas Drižas ir Algimantas Verdingovas sutinka, kad vaikinai orlaivio aptarnaujančiame personale – egzotika, tačiau teigia, kad keleiviai ypatingai į tai nereaguoja. „Lietuviai per daug kuklūs, kad reikštų reakciją“, – juokavo A. Verdingovas. Pašnekovai neišskiria didelių lyčių skirtumų šiame darbe, tačiau pastebi, kad būna atvejų, kai prireikia vyriškų rankų. „Žinoma, nemenkinu moterų, tačiau nestandartinėje situacijoje dažnai vaikinai susitvarkytų geriau, nes reikia ir fizinės jėgos“, – sakė ponas Algimantas. Jam antrino ir B. Drižas: „Esant stipriai turbulencijai (kintančiam oro srautui, – aut. past.) ar oro duobėms dauguma merginų akivaizdžiai sunerimsta, o keleiviai, pamatę stiuardesės akyse baimę, tikrai netrykšta optimizmu“.
Kandesni visuomenės atstovai mėgsta pasišaipyti iš stiuardų vyrų sakydami, kad šie dirba tokį darbą tik dėl to, kad nesugebėjo ar pabijojo tapti pilotais. Pašnekovai nesiginčija, jog skrydžių palydovo darbas gali būti tarpinė stotelė tarp žemės ir lakūno kabinos. Antrus metus skraidantis Benediktas Drižas teigia visą gyvenimą norėjęs tapti pilotu ir įsiliejimas į oro įgūlos gretas dar labiau sustiprino jo norą. Šiuo klausimu jam pritarė ir aštuonerius metus danguje praleidęs Algimantas Verdingovas: „Geras pilotas yra tas, kuris ir palydovu paskraidė“.
Ne viskas auksas…
Tapti stiuardu nėra sunku. Kiekvienoje aviakompanijoje reikalavimai skiriasi, tačiau pagrindiniai yra: būti pilnamečiu, gerai mokėti plaukti bei laisvai kalbėti angliškai. Nepaisant to, pašnekovai netrunka susprogdinti romantiško stereotipo burbulo apie šią profesiją ir teigia, kad dirbti yra sunku. „Ką mato visuomenė yra ta šviesioji pusė. Šypsosi gražios merginos, pateikia gėrimus. O realybėje darbas kaip ir visur – reikalaujantis kantrybės ir ištvermės“, – sakė A. Verdingovas. Jam pritardamas B. Drižas pašmaikštauja, kad kartais po skrydžio jaučiasi labiau pavargęs nei po futbolo mačo.
Labai ryškus skrydžių palydovų darbo trūkumas yra nepastovus darbo grafikas. Jam neturi įtakos nei savaitės dienos, nei paros laikas. „Diena, naktis – nesvarbu. Tenka eiti į darbą trečią nakties, keltis dieną, grįžti naktį, neturėti savaitgalių“, – sakė A. Verdingovas. Dirbant tokiu ritmu yra labai sunku išlaikyti santykius, dėl to kenčia asmeninis gyvenimas.
Negalima užmiršti ir fakto, kad stiuardų darbas yra pavojingas gyvybei. Ekstremalios situacijos yra neatsiejama palydovų gyvenimo dalis. Nors didelės lėktuvų katastrofos įvyksta retai, tačiau įvairių gedimų ar tiesiog panikuojančių keleivių pasitaiko dažnai. Stiuardas tokiu metu privalo išlikti ramus ir nepamesti galvos. „Aš suprantu kokiame darbe esu ir tikrai žinau, kad gali nutikti bet kas“, – pastebi B. Drižas.
Pro iliuminatorių visgi šviečia saulė
Visuomenėje labai gaji mintis, jog skrydžių palydovai yra tikri pasaulio žinovai ir aplanko daugybę šalių. Pasak pašnekovų, svetimais kraštais pasidžiaugti neišeina tiek, kiek gali atrodyti iš šalies, tačiau sutinka, kad mokant iš savo kišenės, šitiek aplankyti būtų sunku. Tiesa, daugiausiai turistauja stiuardai vykdantys skrydžius iš kitų šalių. Reisai iš Lietuvos paprastai tuoj pat grįžta atgal su visa įgula.
Algimantas Verdingovas teigia, jog kiekvienas reisas turi savo juokdarį, kuris kartais neskiria eilės numerio nuo temperatūros rodiklio ar šiaip klausia įvairių komiškų klausimų. B. Drižas taip pat mielai pasidalija savo istorijomis: „Jei turiu skrydį bet kur į Indiją, tai jau žinau, kad tai bus viena didelė komiška situacija. Nežinau kodėl, bet būtent ši tauta yra keisčiausi keleiviai. Kai kurie jų nežino, kam skirtas karštas rankšluostis prieš maistą, taigi jei vienas sugalvoja ir užsideda jį ant veido, tai paskui seka dar bent dešimt. Kartą net manęs paklausė ar rankšluostis vegetariškas ir įsidėjo jį į burną galvodamas, kad tai maistas. Kita dažnai pasitaikanti situacija – užstrigimas tualete. Jei žmogus neužsirakina iš vidaus, tai aš jį užrakinu iš išorės, kad kiti keleiviai matytų, jog tualetas yra užimtas, bet tas, kuris yra viduje, nebemoka atsirakinti ir tada prasideda brovimasis iš tualeto“.