Sąjūdis objektyve
Daugelis mūsų yra per jauni, kad prisimintų Sąjūdį – gimėme jau laisvoje Lietuvoje. Nupasakoti, kas vyko devintojo dešimtmečio pabaigoje, ko gero, neįmanoma – vien tik faktų susidaryti įspūdį neužtenka. Tačiau pamatyti, kiek žmonių būrėsi į Sąjūdžio mitingą Vingio parke ar suvažiavimą Sporto rūmuose Vilniuje, kaip jie vis drąsiau kėlė trispalves – būtina.
Klaudijus Driskius – vienas Sąjūdžio fotografų, sukaupęs beveik visų praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos įvykių nuotraukas. Vilniaus universitete, kur baigė žurnalistikos studijas, K. Driskius aktyviai įsitraukė į Universiteto kraštotyrininkų ramuvos judėjimą, kuris, kaip sako pats fotografas, ir atvedė jį į Sąjūdį.
Ar Jūs buvote Sąjūdžio ar panašių judėjimų dalyvis?
Taip, aš buvau Sąjūdžio veiklos dalyvis, bet ypač buvau ramuvos kraštotyrininkų dalyvis (Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva aut. past.). Tai buvo kaip ir žygeivių, kaip ir kraštotyros ramuviečių sovietmečiu draustas pažangaus jaunimo judėjimas, skatinantis patriotiškumą, tautinių vertybių puoselėjimą ir bendrumą, tikslą, kuris vėliau ir atvedė į 1987–1988 metus, į Sąjūdį.
Kaip jautėtės stebėdamas Sąjūdį per objektyvą?
Tai man buvo ypatingas metas. Pirmiausia, buvo daug kūrybingų jėgų, jaunystės amžius, buvau nusiteikęs kūrybiškai. Laikas iki Sąjūdžio buvo tarsi sustingęs, tarsi sustojęs ir aš supratau, kad jau yra virsmas.
Man Sąjūdžio įvykių, žmonių fiksavimas buvo nepaprastai pakylėtas ir prasmingas, suvokiau, kad tie metai labai svarbūs ir nebuvo veltui praleisti. Nors tuo metu asmeninis gyvenimas kiek kitaip vyniojosi ir buvo nuėjęs tarsi į antrą planą, būtent tie Sąjūdžio metai man buvo labai stiprūs juos išgyvenant, fotografuojant. Iš to įkvėpimo vėliau atsirado knygos, pavyzdžiui, fotoalbumą „Lietuvos kelias“ 1993-aisiais išleidau to meto įvykių pagrindu.
Kokia tuo metu tvyrojo nuotaika?
Žmonės buvo tikrai pakylėti, gerai nusiteikę. Aš tuo metu jau daug Lietuvos pažinojau, daug keliavau po Lietuvą. Sunku dabar ir patikėti, kad toks stalinizmo ir komunistinių idėjų miestelis kaip Radviliškis pabunda, sueina į stadioną, gal pirmą kartą tiek, gal pirmą kartą visi, kažin, ar prišauktum dabar, siūbuoja su vėliavom, dainuoja. Paminėjau tik Radviliškį, bet taip buvo visame krašte – žmonės prisikėlė, ėjo su vėliavomis, ėjo ir į mitingus, per arimus, per laukus, prie kryžių, tikrai tada buvo tokio begalinio tikėjimo metas. Šiandien dažnai kartoja: „Ne, ne, ne už tai mes kovojom, ne tokios laisvos tėvynės norėjom, ne tokią įsivaizdavom, dabar net neitume“, bet nežinia, kaip atsitiktų.
O kokią Jūs įsivaizdavote Lietuvą?
Be abejonės, tikėjau, kad Lietuva anksčiau ar vėliau bus nepriklausoma valstybė. Aš kitaip net negalėjau įsivaizduoti. Perėmiau tai iš tėvų, iš istorijos, todėl tokio klausimo net nekilo. Buvo viena mintis, kad labai greitai turėsime nepriklausomą Lietuvą.
Apibūdinkite savo santykį su Sąjūdžiu vienu žodžiu.
Reikėtų šiek tiek pagalvoti, nes dabar taip greitai vieno žodžio neturiu. Nenoriu gi pasakyti, kad Sąjūdis – tai viskas, ar Sąjūdis – tai dievas, ar dar kažką tokio. Negaliu šią minutę to apibūdinti.
Jūs klausiate apie mano santykį su Sąjūdžiu? Matote, aš nežinau, kaip Jūs suprantate Sąjūdį. Aš jį suvokiu gerokai plačiau, man Sąjūdis buvo dar iki 1987–1988 metų. Atvažiavau į Vilnių 1977 metais iš Aukštaitijos vienkiemio, gilios provincijos, iki Sąjūdžio buvo dar tolokai. Jau žinojau, ką veiksiu, atvažiavęs į sostinę. Atsidūriau pas ramuvos kraštotyrininkus, kurie įsikūrė turbūt apie 1970-us metus, ir man Sąjūdis buvo jau tada. Studijuodamas, su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva aplankiau devynioliką ekspedicijų po Lietuvos miestelius ir kaimus. Matydami, kas dedasi šalyje, suvokėm, kad vyksta permainos. Sąjūdžio sėkmingai sulaukėme būdami jauni ir į jį įsiliejome.
Kuri Sąjūdžio akimirka Jums kaip fotografui įsiminė labiausiai?
Gali atrodyti labai nuobodžiai, labai neįdomiai, bet vis dėlto tai buvo ypatingas žmonių nusiteikimas, ypatinga būsena. Dirbant fotografu – Sąjūdžio suvažiavimas, 1988–ųjų ruduo, tos minios žmonių iš viso krašto prie Lietuvos sporto rūmų, kalbos, programos. Tiesiog visuotinė atmosfera. Ir Katedros grąžinimas. Matote, čia viskas labai susiję. Kitą ankstyvą rytą jau vyko mišios prie dar užvertos Vilniaus Arkikatedros durų.
Tai įvykių seka, bet aš išskirčiau suvažiavimą, visą bendrumą ir vienybę.