Pirmaujanti pagal emigracijos lygį Europoje

Lietuvos statistikos departamento ir Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenys šviesios ateities Lietuvai nežada. Ji ir toliau išlieka viena iš pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje pagal emigracijos lygį. Pastarasis nuo 2014 metų vis kyla, o kol kalbame apie tai, kad nebesiekiame 3 mln. žymos, šis skaičius gali priartėti ir prie 2,5 mln. – 2017 m. balandžio 1 d. Lietuvoje buvo 2,831 mln. gyventojų.

Nuo 2004 m. Lietuvą jau paliko 400 tūkst. piliečių – daugiau nei Kaune gyventojų. Tuo tarpu per visus nepriklausomybės metus mūsų šalyje laimės nesurado net trečdalis Lietuvos žmonių. Emigracijos tempas – milžiniškas: 2010 m. užfiksuotas rekordas, kuomet per kalendorinius metus iš šalies išvyko 83 157 piliečiai. Tiesa, yra ir šiokia tokia imigracija, nors ji kol kas ir nėra pajėgi atsverti emigracijos mąsto. Į Lietuvą dažniausiai atvyksta ukrainiečiai – 2016 m. jų atkeliavo 1581.

Ragina nepasikliauti vien statistika

Apie emigracijos didėjimo Lietuvoje grėsmes paklaustas Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas, profesorius dr. Donatas Burneika teigė, jog sunku tiksliai pasakyti, koks tas didėjimas yra: „Jeigu žiūrėtume ne pačią statistiką, o netiesioginius rodiklius, tai sakyčiau, kad didesnė emigracija turbūt buvo 2011-aisiais, negu 2010-aisiais. Pasakyti, kiek ta emigracija tiksliai yra didesnė ar ne, yra labai sunku, nes mes paprastai lyginam tuos srautus su tarptautinėmis kelionėmis, pavyzdžiui su skrydžiais, keleivių balansu oro uoste. Tada ir pasimato neatitikimas ir  ta deklaruota emigracija su realia labai prasilenkia“.

„Tas šuolis, kuris buvo pernai ar užpernai, yra visai logiškas ir dėsningas, nes turėjom tam tikrą bumą žmonių, baigiančių mokslus, ir neturėjome žmonių, išeinančių į pensiją. Tai natūralu, kad ta emigracija buvo kažkiek ir neišvengiama“, – pridūrė jis.

Prof. D. Burneikos nuomone, artimiausiais metais mes turėsime kitokią situaciją – daug žmonių išeinančių į pensiją ir mažai baigiančių mokslus. Dėl to darbo rinkoje turėtų sumažėti šiuo metu egzistuojantis darbo jėgos perteklius, o naujų darbuotojų net gali pradėti trūkti.

Vyksta Lietuvos visuomenės adaptacija

Pastebima, kad dažniausiai emigruoja jauni, darbingi, 20-29 metų amžiaus žmonės. Tačiau Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas D. Burneika dėl to neskubėjo kaltinti nesugebėjimo užtikrinti geresnes darbo sąlygas: „Tiesiog darbo vietų skaičiaus augimas yra žemesnis, nei darbo jėgos, ypač tam tikrose vietose, pavyzdžiui šiaurės vakarų Lietuvoje. Daug žmonių gimsta vietose, kur to darbo mažai, ir jie tikrai turi išvažiuoti. Tik gaila, kad jie renkasi užsienio miestus, o ne mūsų. Taip jau yra, kad jų ryšiai silpnoki su didmiesčiais, tuo pačiu Vilniumi.“

„Tai, kas dabar vyksta – normali Lietuvos  visuomenės adaptacija iš sovietinės industrializuotos kaimiškos į  normalią miestietišką“, – pridūrė jis.

Akmuo į švietimo sistemos daržą

„Mūsų valstybė finansuoja studijas nepriklausomai nuo to, kiek šiuo metu yra reikalinga viena ar kita specialybė. Kai kalbama apie bendrąjį universitetinį išsilavinimą, kur žmogus, baigęs mokslus, gali dirbti įvairų darbą, tai gal nieko tokio, bet kai finansuojama daug studijų krypčių, kur yra siauros specialybės ir egzistuoja jų perteklius, tai tokiu atveju mes praktiškai finansuojame užsienio valstybes“, – vieną iš esminių jaunimo emigracijos problemų įvardijo D. Burneika.

„Kaip pavyzdį galėtume pateikti medikus – studentų skaičius auga, o įsidarbinti visiems, baigus rezidentūrą, jokių galimybių Lietuvoje nėra. Tokiu būdu mes tiesiog „gimdome“ emigraciją. Didžiausia bėda ta, kad jei anksčiau emigruodavo daugiau nekvalifikuotų žmonių, tai dabar išvažiuoja labiau išsilavinę“, – nuogąstavo profesorius.

D. Burneika išskyrė tai, jog darbo rinkoje tiesiog nėra gerų darbų, o švietimo sistemos problemos yra dviprasmiškos: „Nuo mokyklos laikų suformuojam vienokius ar kitokius žmones, jų požiūrį į mūsų tautą. Bėda, kad tas požiūris nepakankamai geras. Kitas dalykas – aukštojo mokslo sistema galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo, jeigu ji dirbtų adekvačiai. Tai yra nereikėtų mums mokėti už specialistų parengimą Norvegijai, Vokietijai ir kitoms šalims.“

Estijos fenomenas

Estijos emigracijos lygis niekuomet nebuvo šokiruojantis, o ir jos rodikliai kasmet vis gerėdavo. Praeitais metais viskas pasisuko taip, jog Estijoje žmonių ne sumažėjo, o netgi padaugėjo. Ir nepasakysi, kad Estija daro kažką kitaip, nei kitos Baltijos šalys. Visgi, demografijos aspektais ji atrodo stipriai pažengusi, lyginant su Lietuva ar Latvija.

Pasak prof. D. Burneikos, tokio didelio emigracijos skirtumo priežastys yra tik dvi. Pirma, estų demografinė sudėtis yra šiek tiek kitokia. Ta jaunų žmonių banga, kuri pastaraisiais metais yra pas mus, pas juos buvo anksčiau. Todėl prieš porą metų estai yra susidūrę su rimtu darbuotojų trūkumu. To padarinys – spartus algų augimas šalyje. Dėl to noras išvykti iš Estijos, be abejo, mažėja. Kitas dalykas, ką estai padarė, tai jie pakeitė skaičiavimų metodiką. Susiskaičiavo kiek turi realių gyventojų, o ne statistinių. Tai yra žmogus nėra skirstomas į laikiną emigrantą ar vietinį gyventoją. Pas juos gyventojais laikomi net ir tie, kurie tik dalį laiko praleidžia Estijoje. O mes juos visus maždaug nurašome. Taip pat šalia jie turi Suomiją, kurioje galima dirbti kad ir savaitgaliais.

Emigracija buvo neišvengiama

„Problema yra žmonėse, jų požiūryje. Problema yra ir aplinkoje. Žmonės, gretindami situaciją pas save ir kitur, priima sprendimą išvažiuoti arba ne. Tai norint pakeisti emigraciją, reikia pakeisti arba žmones, arba aplinką. Aplinkos pakeisti greitai neišeis, žmonių taip pat. Iš vienos pusės, aplinka yra tokia, kad skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. Iš kitos pusės, mes vis dar nesugebame objektyviai reaguoti, į viską žiūrime labiau neigiamai, negu tai yra iš tikrųjų“, – konstatavo D. Burneika.

„Žmonių problema – per daug neigiamas požiūris į save, į savo situaciją, į savo aplinką. Ji ir šiaip nėra gera, o mes į ją dar ir per daug kritiškai žiūrime. Mes tiesiog turėjome per daug žmonių, nei kad galėjome įsisavinti. Darbo užimtumas per paskutinius 7-8 metus Lietuvoje nepasikeitė, o emigravo 400 tūkst. piliečių. Tam būtų reikėję sukurti maždaug trečdalį naujų darbo vietų nuo dabar esančių. Taip kad emigracija buvo neišvengiama, tik klausimas kiek ji galėjo būti mažesnė“, – pabaigai pridūrė profesorius.

Susiję