LDK genas ir nauji planai

Lietuva yra posovietinė šalis, kuri įgyvendino esmines reformas ir tapo Vakarų pasaulio dalimi. Tai, pasak L. Kojalos, yra esminė priežastis, kodėl mūsų šalyje aiškus supratimas, jog privalome solidarizuotis su Ukraina, kuri yra panašioje situacijoje, kokioje mes kažkada buvome ir turime kiek įmanoma padėti šiai valstybei.

Taip pat karas Ukrainoje privertė pažvelgti kitaip ir įsigilinti į Baltijos valstybių saugumo situaciją. L. Kojalos teigimu, šis karinis konfliktas paskatino diskusiją – jei taip įvyko Gruzijoje ir Ukrainoje, kodėl negalėtų įvykti Baltijos šalyse? Norėdama stiprinti savo narių saugumą, NATO Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje dislokavo keturis reguliariai rotuojamus daugianacionalinius batalionus. Pasak politologo L. Kojalos, toks žingsnis 2004 m. būtų neįsivaizduojamas, nes aljansas dėl sąlyginai lengvesnės geopolitinės situacijos nematė tokių veiksmų būtinybės.

„Galbūt paradoksas, bet karas Ukrainoje tapo Lietuvos saugumo garantijų didėjimo priežastimi“, – teigė L. Kojala.

Žurnalisto D. Pancerovo manymu, lietuviams situacija Ukrainoje rūpi ir dėl bendros mūsų šalių istorijos.

„Lietuviai turi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geną, kuris prabunda ir mes prisimename, kad kažkada buvome nujoję iki Juodosios jūros. Visos tos valstybės, kurios kažkada sudarė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos mums yra svarbios visomis įmanomomis prasmėmis: istoriškai, politiškai, ir bendražmogiškai“, – kalbėjo D. Pancerovas.

Tačiau, pašnekovo teigimu, kai kurie mūsų tautiečiai keliauja į Ukrainą vedami ne tik istorinio artumo.

„Gali skambėti ir juokingai, bet lietuviai yra šiek tiek tokie avantiūristai, keliautojai, nes ir Afganistano kampanijoje mes dalyvavome ganėtinai aktyviai. Kai lietuviai pajuto, kad mums istoriškai artima valstybė yra pavojuje, daugelis norėjo prisidėti ir dėl asmeninio noro dalyvauti. Nuotykiai nuskambėtų per banaliai, tačiau kai kurie tiesiog norėjo sudalyvauti kažkokiame „didesniame reikale“, – pasakojo 15min.lt žurnalistas.

Paties žurnalisto avantiūriškas požiūris į karą pasikeitė pamačius konfliktą iš arti. Šis pokyčio supratimas aprašomas ir jo knygoje „Kiborgų žemė“.

„Tai nematoma kelionė nuo karo romantizavimo, nuo bičo, kuriam „Gelbstint eilinį Rajaną“ buvo geriausias filmas ir kuris skaitė visas E. M. Remarko knygas, iki suvokimo, kad net pačios didvyriškiausios fronto istorijos, vienaip ar kitaip, yra kuriamos ant žmogiškumo palaikų. Sveiko proto žmogui tikriausiai iš karto yra suprantama, kad kare nėra nieko romantiško. Bet man reikėjo tai pamatyti, kad suprasčiau“, – mintimis dalijosi D. Pancerovas.

Seimo narys A. Kubilius bendrauja su Ukrainos politikais, lankosi šioje šalyje, vyko ten ir vasario mėnesį.

„Visur Ukrainoje požiūris į Lietuvą yra labai pozityvus. Absoliuti dauguma ukrainiečių žino, kiek lietuviai padeda, ar tai būtų savanoriai fronte, kurie gabena įvairius reikmenis, ar žurnalistai, ar politikai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė beveik jau yra Ukrainos nacionalinė didvyrė pagal tai, kaip ją visi pažįsta ir žino jos žodžius“, – kalbėjo Seimo narys.

A. Kubilius džiaugiasi Lietuvos teikiamos paramos Ukrainai gausa, tačiau, politiko manymu, galima nuveikti ir daugiau. Dėl to Seime yra parengti du dokumentai – „Lietuvos paramos Ukrainai planas“ ir „Naujas Europos planas Ukrainai“.

Pirmasis dokumentas numato Lietuvos teikiamą paramą Ukrainai 2017-2020 m. A. Kubiliaus ir jo kolegų parengtas „Naujas Europos planas Ukrainai“ numato priemones, leidžiančias karo išvargintai šaliai likti reformų kelyje.

Politiko teigimu, mūsų šalies sėkmė daug priklausė nuo to, kad mums anksti buvo pasiūlytos narystės Europos Sąjungoje ir NATO perspektyvos. A. Kubilius mano, kad būtų naivu tikėtis, jog Vakarų valstybės artimiausiu metu pasiūlys tokią galimybę Ukrainai, tačiau būtina šiai šaliai pasiūlyti kažkokią alternatyvą, tikintis tolesnės jos europinės integracijos.

„Kai kurie ekspertai sako, kad, pvz., 5 mlrd. JAV dolerių investicijų per metus į Ukrainos ekonomiką leistų pasiekti iki 6-8 proc. ekonomikos augimo“, – pasakojo A. Kubilius. Seimo nario manymu, šalies visuomenei matomas ūkio atsigavimas leistų atsiriboti nuo Rusijos ir išsilaikyti reformų kelyje. Lietuvos politikų parengtas „Naujas Europos planas Ukrainai“ numato užsienio valstybių paramą, kuri keltų karinį konfliktą išgyvenančios šalies ekonominį augimą. A. Kubiliaus manymu, ši iniciatyva yra tarsi šių dienų „Maršalo plano“ – JAV pagalbos po Antrojo pasaulinio karo nuskurdusioms Europos šalims – atitikmuo.

„Mes nesitikime kažkokių greitų pritarimų Europos institucijose, bet pradedame tą darbą. Tikimės, kad paleista ta sniego gniūžtė gali tapti rimtu instrumentu ir rimta parama Ukrainai“, – apie iniciatyvą pasakojo Andrius Kubilius.

Raudonos Vakarų linijos

Rytų Europos studijų centro direktoriaus L. Kojalos nuomone, po Krymo aneksijos Rytų ir Vakarų santykiai pasikeitė iš esmės.

„Krymas iki šiol yra suvokiamas kaip didžiulis teritorinės teisės pažeidimų pavyzdys. Tai akivaizdus ženklas, kad agresyvi Rusijos politika virsta praktiniu žemėlapio perbraižymu. Ir aš manau, kad tai parodo, kokia yra Rusijos užsienio politika pastaruoju metu ir į ką ji gali pavirsti“, – kalbėjo L.Kojala.

Buvo nuogąstaujama, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu tapus Donaldui Trumpui, pasikeis galingiausios pasaulio valstybės požiūris į Rusiją. Tačiau šios baimės bent jau kol kas nepasitvirtino, teigia L. Kojala.

„Reikia atskirti Trumpo „Tviterio“ žinutes ir realius veiksmus, kuriuos daro JAV administracija. Jei atskiriame šiuos du dalykus ir žvelgsime tik į praktiką, tai matome, kad pirmieji, nors ir nedideli, žingsniai rodo, kad ta retorika, jog „mes mylėsime Rusiją“, tarsi nepasitvirtino. Matėme ir oficialius pranešimus iš Valstybės departamento, kuriuose aiškiai įvardijama Rusijos agresija Rytų Ukrainoje ir pasmerkta Krymo aneksija“, – pasakojo politologas.

Vis tik, jo manymu, reikia sulaukti išsamesnio paties Donaldo Trumpo pasisakymo šia tema.

„Bet kuriuo atveju, jis yra galingiausios pasaulyje valstybės vadovas. Jis diriguoja užsienio politikai ir kažkuriuo metu jis gali pabandyti įdėti savo prieskonį į tuos sprendimus, kurie yra priimami Ukrainos atžvilgiu“, – teigė L. Kojala.

Karinio konflikto Ukrainoje pradžioje mūsų žiniasklaida mirgėjo nuo antraščių ir naujienų apie įvykius ten. Tačiau pastaruoju metu šiuos pranešimus iš pirmųjų pozicijų išstūmė naujienos apie „Brexit‘ą“, migrantų krizę ar tą patį Donaldą Trumpą. Žurnalisto D. Pancerovo teigimu, tai – natūralus procesas.

„Bet kokia tema turi savo epogėjų, kai pasiekia populiarumo piką. Vėliau skaitomumas krenta. Tačiau per pastaruosius metus atsiranda naujienų apie Ukrainos vidinį politinį gyvenimą, ekonomiką, korupciją, pokyčius valdžioje. Pasakykite kokią nors kitą valstybę, be JAV, kurios vidiniu gyvenimu mes domėtumėmės. Ir mano knygos perkamumas rodo, kad Ukrainos tema yra vis dar svarbi. Per pirmąsias tris dienas išpirko visą pirmąjį tiražą“, – kalbėjo žurnalistas, knygos apie karinį konfliktą Ukrainoje „Kiborgų žemė“ autorius D. Pancerovas.

Seimo nario A. Kubiliaus manymu, Vakarų valstybės turėtų daugiau padėti Ukrainai, tačiau ryžtingesnius veiksmus stabdo Rusijos baimė.

„Bet kiek tenka kalbėti Vakaruose, tarp eilučių vis išgirsti, kad „mes nenorime provokuoti Rusijos“. Juntama baimė, jog koks nors stipresnis veiksmas ar jėgos parodymas Ukrainoje gali išprovokuoti neadekvatų Rusijos atsaką, ta baimė visą laiką egzistuoja. Tai lyg ir leidžia Putinui įsivaizduoti, kad yra „raudonos linijos“, per kurias Vakarai neperžengia. Deja, tenka konstatuoti, kad šiandien Ukraina yra ne toje „raudonų linijų“ pusėje. Visą laiką kartoju, kad tai yra klaidingas požiūris. Rusiją agresyviam elgesiui kaip tik provokuoja ne stiprus Vakarų atsakas, o silpnas. Jei V. Putinas nemato stipraus atsako, jis eina toliau“, – kalbėjo politikas.

Parlamentaro manymu, Gruzijai, kuri reformų kelyje yra pažengusi kiek daugiau nei Ukraina, pasiūlyta narystės NATO perspektyva būtų simbolinis Vakarų gestas, peržengiant „raudonas linijas“.

„Tačiau bijau, kad čia tik mano gerų norų rinkinėlis ir Vakarai tam nėra pasirengę“, – nuogąstavo A. Kubilius.

Politologo L. Kojalos nuomone, ES taikomos sankcijos Rusijai buvo istorinis žingsnis ir atsakas, kad agresorius susilauks pasekmių perbraižydamas Europos žemėlapį.

„Tai buvo signalas ir, kartu, netikėtumas V. Putinui, nes jis tokios vienybės nesitikėjo. Dabar svarbu, kad tos sankcijos, kurios turi ir politinį, ir ekonominį poveikį, būtų pratęsiamos tol, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinami“, – kalbėjo L. Kojala.

Ukrainos ateitis – dešimtmečius trunkantis karas?

Nors buvo pasiekti Minsko ir kiti – smulkesni – susitarimai, taikos Ukrainoje tai neatnešė. Ir toliau vyksta nuožmūs susirėmimai Donbaso ir Luhansko regionuose, žūsta žmonės.

Politologo L. Kolajos teigimu, kol Ukrainoje yra svetimos kariuomenės daliniai ir kol šalis nekontroliuoja dalies savo teritorijos, tol apie ilgalaikę taiką kalbėti yra beprasmiška. Jo manymu, ryškesnis postūmis šioje situacijoje įvyktų tada, kai Rusija leistų Ukrainai susigrąžinti savo teritorijas ir pačiai pasirinkti tolesnę politinę kryptį.

„Kaip matėme kituose įšaldytuose konfliktuose, nebūtinai tai gali įvykti dešimtmetį ar dar ilgiau“, – kalbėjo L. Kojala.

Seimo nario A. Kubiliaus nuomone, Vakarų šalims reikia aiškaus strateginio suvokimo, kad V. Putinas siekia ne karinės pergalės Ukrainoje, o stengiasi sustabdyti šalyje vykstančias reformas ir europinę integraciją.

„Jam svarbu neleisti Ukrainoje įsigalioti reformoms, neleisti Ukrainos žmonėms pajusti tų reformų teigiamų rezultatų, laukti žmonių nusivylimo, laukti jų frustracijos. Ir kad tai, galų gale, atsilieptų rinkimų rezultatams, kad į valdžią ateitų kažkas, kas nebesistengtų Ukrainos padaryti europietiška valstybe. Nors tai ir buvo pagrindinė Maidano revoliucijos valia“, – kalbėjo politikas.

Ne kartą Ukrainoje viešėjęs žurnalistas D. Pancerovas teigė, kad ir fronte sėdintys ukrainiečiai yra pasiruošę kovoti dar ne vienerius ir ne dvejus metus. Tačiau, D. Pancerovo nuomone, jeigu ir būtų pasiekta taika, karas tuo nesibaigtų.

„Karas tęsis kitomis formomis, nes visuomenė yra labai fragmentuota ir sukiršinta. Turbūt neužteks iš Ukrainos išvesti Rusijos karių. Reikės rasti susikalbėjimą su žmonėmis, kurie dabar gyvena karo zonoje“, – mano žurnalistas.

Visą diskusiją galite paklausyti „Start FM“ radijo laidoje „Jūsų lūpomis“. Šios laidos įrašas – čia:

Susiję