Žmonės nori keliauti, tačiau, anot jų, pirma reikia pabaigti mokslus, vėliau susirasti gerą darbą, susitaupyti ir tada aplankyti išsvajotas vietas. Bėda ta, kad šeima, nepakankamai apmokamas darbas ir kitos kliūtys dažnai užkerta kelią svajonėms ir jos lieka tik prisiminimu. Būtent studijavimo metai yra tas laikas, kai jauną žmogų slegia mažiausiai įsipareigojimų ir išorinių veiksnių, todėl atsiveria kelias naujoms galimybėms ir patirtims. Apie savo kelionę pradėjau mąstyti dar sausio mėnesį, ieškojau pasiūlymo, jį suradau ir užpildžiau paraišką vykti į jaunimo mainus –„Ekologija – padarykime pasaulį geresne vieta gyventi“. Ankstų vasario 11-osios rytą kartu su kitais septyniais lietuviais iškeliavau į savaitės nuotykį.

Turizmas + Ekologija + Kultūrų pažinimas + Nauji kontaktai

Kadangi jaunimo mainų tema – ekologija, visos pagrindinės veiklos sietos su aplinkos tarša ir jos sprendimo būdais. Šiuo metu Lenkija yra keturiolikta Europoje pagal užterštumo lygį, kuris itin pastebimas turistiniame Zakopanės mieste. Mes, 42 dalyviai iš skirtingų valstybių, darėme pristatymus, organizavome diskusijas, kūrėme klausimynus ir kalbinome vietinius bei turistus apie ekologiją, žmonių kasdienius įpročius ir galimybes gerinti esamą situaciją. Kartu su grupe aplankėme didžiausią ir ketvirtą pagal gylį ežerą Tatrų kalnuose – Morskie Oko, taip pat, išnaršėme Zakopanės miestą ir pamatėme žinomiausius objektus.

Galbūt tik lietuviams žygis į kalnus paliko tokį didelį įspūdį, visgi, mes vieninteliai buvome iš šalies, negalinčios pasigirti kalnuotu kraštovaizdžiu. Tačiau svarbiausia, jog veiklos projektų metu persipina ir, nors tikroji nauda nėra taip greitai apčiuopiama, rezultatai pastebimi grįžus studijuoti, ieškant darbo ar praktikuojantis kituose projektuose. Jeigu kalbame apie jaunimo ateitį, žinome, jog darbdaviai reikalauja patirties, tačiau ne tik darbinė praktika, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie naujos aplinkos, tolerantiškas požiūris į bendradarbius ir visapusiškumas suteikia pranašumo. Todėl netaktiška skųstis patirties trūkumu, jos yra bene visur ir įvairiai pritaikomos, tiesiog reikia išmokti pasiimti tai, kas duodama.

Kad pažintume skirtingas kultūras, besibaigiant dienoms vykdavo nacionaliniai vakarai, jų metų buvo pristatoma pati valstybė, tradicinis maistas, papročiai ir žaidimai. Vyko savotiška asimiliacija. Žinoma, Lietuvos ir mūsų kaimynės Lenkijos tradicijos ir vaišių stalas ne ką skyrėsi, bet, pavyzdžiui, italai pateisino savo šalies virtuvės vardą ir patiekė vakarui ką tik pagamintą picą. Būtent taip teoriškai galima būtų apibūdinti mūsų veiklą jaunimo mainuose.

Lūkesčiai  ir rezultatai. Kas nepabandė, tas nesupras.

Keturiolika valandų kelionės mažame autobuse, pilni lagaminai daiktų, nerimastinga nuotaika ir padrika ateities vizija. Tokia buvo kelionės pradžia. Bet didžiausią pasitenkinimą jauti tada, kai rezultatai pranoksta lūkesčius. Į ateitį sunku žvelgti objektyviai, kiekvienas turi savo baimių ir lūkesčių, todėl dažnai ir nedrįstame išstumti savęs iš komforto zonos. Mano didžiausia baimė, kurią įgijau dar vaikystėje ir nusivežiau iki pat Harendos (Lenkijos žiemos kurortinio miestelio, vos keliais kilometrais nutolusio nuo visiems gerai žinomos Zakopanės) – bendravimas anglų kalba. Bet atsistojus į akistatą su savo didžiausia baime lieka tik vienas nugalėtojas, ir dažniausiai tai būna žmogus. Jau pirmą vakarą teko susipažinti su jaunuoliais iš kitų valstybių – lenkais, italais, kroatais, rumunais, ir kartu įveikti barjerą. Visi yra lygūs ir paprasti, nė vienas nesijaučia geresnis, nesvarbu, ar mokykloj tave mokė griežtas pedagogas, ar tik laikydamas egzaminą suvokei, jog anglų kalba yra svarbesnė, nei manei. Čia gali klysti ir kartu mokytis, bandyti išsisukti, klausti antrą, trečią ar penktą kartą, jei nežinai, ar nesupranti, kaip pasakyti. Galiausiai, per dieną tu girdi bent penkiomis skirtingomis kalbomis šnekančius žmones ir viską „geri“ į save, gyveni tų žmonių istorijomis ir patirtimis, daliniesi savo idėjomis ir pats nesuvoki, jog savo kasdienį gyvenimą savaitei ištrini iš atminties. O baimė bendrauti užsienio kalba lieka praeitimi.

Apskritai, problemos yra dvi: arba žmogus turi daug noro, tačiau negeba įveikti įsivaizduojamos baimės, arba kitas, daug blogesnis variantas – apatija aplinkai ir nenorėjimas tobulėti. Kartais susidaro nuomonė, jog anksčiau žmonės, nepaisant apribojimų ir galimybių stokos, daug savarankiškiau kabinosi į gyvenimą. O šiandieninis vaikų išlepinimas stabdo asmeninę raidą ir sukuria iliuziją, jog pastangos nėra būtinos, viskas susiklosto savaime. Tai – iškreiptas mąstymas, niekas savaime neateina.

Daug už juokingą kainą.

Tiesa, kelionės kartais pastato žmogų į sudėtingas situacijas, tačiau taip jos padeda išeiti iš komforto zonos. Tai ugdo supratimą, jog pasaulis daug didesnis nei vieno žmogaus perspektyvos jame ir, kad gyvenimas tikrai nesisuka apie vieną individą. Ir tai jokiu būdu nereiškia, jog žmogus nereikalingas, tačiau tai padaro tą patį žmogų atviresnį galimybėms ir akiračio plėtimui. Visų svarbiausia yra kylanti motyvacija. Viena vertus, imi mąstyti, kad per dvidešimt ar daugiau metų padarei tiek nedaug, o kita vertus, smegenyse įsijungia nematomas mygtukas, kuris verčia atsigriebti už prarastus metus. Naujų mainų paieška tampa liga, kuri sukelia savotišką priklausomybę.

Pradžia visada būna pati sunkiausia, tai natūralu, juk žmonės bijo to, ko nežino. Tačiau banali tiesa įrodo, jog šiandien neturėtume elementariausių dalykų, tokių kaip elektros, interneto ar automobilių, jei niekas nebūtų pabandęs, galbūt kelissyk suklydęs ir vėl iš naujo ieškojęs ir kūręs. Gyvename tokiame amžiuje, kai galime išbandyti platų spektrą veiklų, o jomis nepasitenkinus – atsisakyti. Bet kuriuo atveju, savo žinių bagažą nuolatos pildome.

Tiesa, viskas, išskyrus godumą arba specialius poreikius, šiuose mainuose suteikiama nemokamai. Kelionė, apgyvendinimas, maistas ir mainų veiklos. Todėl jaudintis apskritai nėra ko. Tačiau egzistuoja keli labai svarbūs reikalavimai. Pirmas, nesiskųsti dėl gyvenimo ar kitų sąlygų. Antra, būti itin tolerantišku skirtingoms kultūroms ir kalbos mokėjimo lygiui. Dalyvauti visose veiklose ir stengtis iš jų pasiimti kuo daugiau patirties. Nedaryti gėdos Lietuvai, nes būtent per tokius ir panašius projektus užsieniečiai susidaro tikrąją nuomonę apie kitą valstybę ir dažnai pamina arba susikuria stereotipus. Ir paskutinis svarbus dalykas – banalūs, bet teisingi žodžiai iš Biblijos, kuriuos ištisos kartos perduoda savo vaikams  –  „ Ieškokite ir rasite; belskite ir jums bus atidaryta“. Noras ir pastangos visada atsiperka su kaupu.

Susiję