Inga Saukienė. Televizija orientuojasi į namų šeimininkes, tingius vyrus ir paauglius

Pastaruoju metu televizijoje įsitvirtinę muzikiniai konkursai, humoro laidos bei smurtiniai filmai gali būti dėsningo TV saulėlydžio pradžia. Anot Socialinės komunikacijos instituto vadovės dr. Giedrės Kvieskienės, šiandien televizija formuoja tik viduriniąją kartą ir senjorus.

Jaunimas gyvena jau kitame, virtualiame, pasaulyje, kurį lemia internetas. Tuo tarpu linksmintojos vaidmenį krizės metu prisiėmusi televizija labiau orientuojasi į namuose daug laiko praleidžiančias namų šeimininkes bei žemesnio išsilavinimo vyrus, kuriems televizorius – pramoga. Paauglystės sindromas suaugusiųjų pasaulyje

Paklausta, kodėl žmones prie televizoriaus taip prikausto kriminaliniai filmai, pašnekovė primena seniai psichologų išsakytą tiesą – žmonėms reikia adrenalino. Jie jaučia poreikį išgyventi menamą stresą, „prisimatuoti“ ekstremalią situaciją ir įsivaizduoti, kaip elgtųsi tokiu atveju. Šiaip ar taip,žmonija priklauso ir gyvūnijos pasauliui, o jame išgyvenimo klausimas – esminis.

„Kita vertus, pagrindinis auklėjimo metodas – pavyzdys. Tiek gyvūnų pasaulyje, tiek žmonių pasaulyje jaunoji karta kopijuoja suaugusiuosius ir taip mokosi. Vėliau mažiau pasiekę asmenys kopijuoja daugiau pasiekusiųjų elgseną ar gyvenimo būdą“, – pasakojo pašnekovė.

Anot G. Kvieskienės, žmonės mokosi ir iš televizijos, todėl demonstravimas tam tikrų elgesio modelių kartais gali būti pavojingas. Kad ir šis pedofilijos skandalas. Viena vertus, gerai, kad pagaliau atskleidžiama problema. Kita vertus, toks elgesys gali būti kopijuojamas.

„Tiesa, brandus, suaugęs žmogus tuo ir skiriasi nuo vaiko, kad žiūrėdamas televiziją gali padaryti savo išvadas. Tačiau tikrovė yra tokia, kad dauguma suaugusiųjų elgiasi kaip paaugliai. Taip yra dėl įvairių gyvenimo aplinkybių: dėl to, kad pas mus demokratija yra jauna, dėl to, kad dauguma žmonių jaučiasi mažai pasiekę gyvenime, dėl to, kad keičiasi vyro ir moters vaidmuo šeimoje. Paauglystės sindromą galima pamatyti net politikų elgesyje. Mat pasikeitus situacijai žmonės vėl grįžta į paauglystę ir kartoja jos klaidas“, – teigė pašnekovė.

Realybės šou fenomenas

Dar vienas pastarųjų kelių metų fenomenas – Lietuvos televizijas užplūdę įvairiausio plauko realybės šou.

„Daugiau nei pusė planetos gyventojų svajoja pro rakto skylutę pažiūrėti į kitų gyvenimą. Todėl realybės šou populiarūs visur. Visi mūsų muzikiniai projektai tiesiogiai perkelti iš užsienio, dažniausiai – iš Amerikos laidų. Lietuvoje dar nėra tik surežisuotų muštynių, kaip Amerikoje. Šiuo atveju lietuviams galima duoti tik vieną patarimą, kad televizijos pasidomėtų konkurentų programomis. Jei viena jų rengia dainų vakarą, kita galėtų pasiūlyti bent jau šokių vakarėlį, kad žiūrovai turėtų žanro pasirinkimą“, – dėstė pašnekovė.

Anot jos, šiandien daugelis televizijų prisiėmė linksmintojų vaidmenį. „Gal ir teisingai televizijos pasirinko – kai yra krizė, kai žmonėms sunku, orientuojamasi į linksminimo programas. Visos komercinės užsienio televizijos suvertos ant labai pigių triukų. Jei patyrinėtume rusų laidas, pastebėtume, kad vyrauja tik humoras ir estrada. Lietuviškoms televizijoms, lyginant su kitomis šalimis, galima pasakyti tik vieną priekaištą – pas mus ne pakankamai profesionalios žinių laidos. Nėra nei naujausių žinių, nei apžvalginių komentarų, nei tiriamosios žurnalistikos“, – svarstė G. Kvieskienė.

Vis dėlto didesnė mūsų visuomenės dalis vis dar savo nuomonę apie valstybėje vykstančius įvykius formuoja televizijos dėka. Televizija neturi tokio poveikio tik jauniausiai kartai – jaunuoliams maždaug iki 17 metų, kurie savo laisvalaikį leidžia jau internete. Vidurinioji karta ir pensinio amžiaus žmonės savo nuostatas kuria tik žiūrėdami televiziją. O kadangi informacija čia gali būti iškreipta, todėl mes ir turime tokius rinkimus, tokį supratimą apie vertybes ir kartais neadekvačias reakcijas į rezonansinius įvykius.

„Kita vertus, Lietuvoje yra per daug televizijos kanalų, be reikalo konkuruoja tarpusavyje, užuot susivieniję bendriems projektams. Praktiškai nėra šviečiamųjų laidų, kurių reikėtų visoms socialinėms grupėms. Pavyzdžiui, buvo svarstomas Seime biudžetas, o nebuvo analitinės laidos, kurioje ekspertai pasakytų, kas gerai, kas blogai, ką reikėtų žinoti gyventojams. Kitose šalyse, ypač Skandinavijoje, tokių laidų 2-3 kartus daugiau“, – pasakojo socialinė pedagogė.
G. Kvieskienė prognozuoja, kad televizija, jeigu ji taikysis tik prie tų žiūrovų, kurie nemėgsta gilintis, savo pozicijas turės užleisti internetui.

„Kaip prieš 5 metus sumažėjo laikraščių skaitymas, dabar nyksta ir televizija. Jaunimas televizorių jau žiūri mažiau. Manau, kad mažės televizijos populiarumas ir tarp vyresnių žmonių – jie atranda kitų užsiėmimų, nes ima susivokti, kad tai, ką gauna iš televizijos, jų netenkina, ir vis dažniau informacijos ieško internete. Beje, čia juk galima rasti ir viso pasaulio laidas. Televizija tampa tingių, vidutinio išsilavinimo vyrų arba namų šeimininkių laisvalaikio forma“, – svarstė pašnekovė.

Juokingas smurtas skatina agresiją

Apie televizijos įtaką žiūrovams yra visokiausių teorijų. Labai dažnai ji kaltinama dėl neigiamo poveikio jaunimui, tačiau kitos teorijos primena ir teigiamą jos poveikį – būtent televizija formuoja savo žiūrovų pasaulėžiūrą, vertybes, įvaizdžius ir stereotipus.

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros doc. dr. Alfredas Kiškis, apžvelgdamas neigiamą smurto televizijoje poveikį nepilnamečiams, išskyrė mokslinėje literatūroje žinomas 3televizijos poveikio teorijas.

Anot agresyvių nuostatų ir elgesio išmokimo teorijos, stebėdami televizijoje elgesio modelius, žiūrovai išmoksta, koks elgesys yra tinkamas, t. y. už kokį elgesį apdovanojama, o už kokį baudžiama. „Tyrimais Europoje ir JAV nustatyta, kad apie 75 proc. atvejų agresoriai nesulaukia jokių neigiamų pasekmių ar net jiems būna atlyginta. Suvokdami rodomą smurtą kaip sėkmingą problemų sprendimo būdą, žiūrovai gali imituoti televizijoje rodomus elgesio modelius“, – savo straipsnyje rašė A. Kiškis.

Kita teorija skelbia, kad žiūrovai daugiau ar mažiau save identifikuoja su smurto televizijoje subjektais. Todėl asmenys, žiūrintys smurtą, yra labiau pasiruošę naudoti smurtą tarpasmeniniuose santykiuose.

Trečioji teorija susijusi su nuostata, kad socialinis elgesys yra kontroliuojamas „elgesio programų“, kurios nusistovi vaikystėje. Esantys atmintyje elgesio scenarijai sukelia asociacijas, kas turi įvykti aplinkoje, kaip asmuo turi reaguoti į šiuos įvykius ir kokie tikėtini šio elgesio padariniai. Smurtas televizijoje užkoduojamas žiūrovo atminties „pažintiniame žemėlapyje“. Ilgainiui smurto televizijoje žiūrėjimas gali padėti susiformuoti smurtinio elgesio nuostatoms – smurtas laikomas normalia ir adekvačia šiuolaikinės visuomenės savybe.
Tačiau yra ir priešinga teorija, aiškinanti, kad smurto televizijoje stebėjimas veikia priešingai – mažina smurtą realiame gyvenime. Tai tarsi pakaitalo kopijavimas, katarsio išgyvenimas. „Tačiau daugumoje tyrimų šis poveikis nebuvo patvirtintas ir net šio modelio autorius S. Feshbachas pripažįsta neigiamo poveikio riziką“, – teigė A. Kiškis. Daugelis tyrėjų taip pat pastebi, kad vaikams šis rizika kur kas didesnė nei suaugusiems.

JAV tyrėjai, prieš gerą dešimtmetį atlikę smurto televizijoje tyrimą, nustatė veiksnius, turinčius įtakos žiūrovų reakcijai į smurtą televizijoje. Pavyzdžiui, smurtautojo patrauklumas žiūrovui didina agresijos tikimybę, o aukos patrauklumas, atvirkščiai, sukelia baimę. Taip pat veikia pagrįsta ir nepagrįsta smurto priežastis. Baudžiamas smurtas mažiau imituojamas negu smurtas, už kurį gaunamas teigiamas atpildas.

A. Kiškis taip pat pastebi, kad didelis smurtas didina žiūrovų nejautrumą smurtui – trumpam arba vidutiniam laikotarpiui. Kuo smurtas labiau realistiškas, tuo daugiau jis vieniems sukelia agresijos, kitiems – baimės. Tuo tarpu smurtas, susijęs su humoru, didina agresiją ir nejautrumą.

Laidos su sekso potekste gresia paauglių nėštumais

Keletu tyrimų taip pat bandyta išsiaiškinti, kaip paauglius veikia seksualinio ar erotinio pobūdžio laidos. Nors jos yra žymimos atitinkamu ženkliuku ir rodomos vėliau, žinant, kad tėvai su savo vaikais bendrauja vos 7 min. per dieną, akivaizdu, kad vaikai gali žiūrėti, ką tik nori.

Mokslininkai stebėjo 12-17 metų paauglių grupę ir trejus metus periodiškai juos apklausdavo apie TV žiūrėjimo įpročius. Iš 718 tyrime dalyvavusių paauglių per trejus metus pastojo 91. Tyrėjai nustatė, kad dešimtadalis aktyviausiai žiūrėjusiųjų seksualaus turinio laidas dvigubai labiau rizikavo pradėti kūdikį, negu tas dešimtadalis, kurie mažiausiai laiko skyrė tokioms programoms.

Kitas tyrimas, kurio metu paaugliai buvo stebimi penkerius metus, taip pat patvirtino, kad „suaugusiųjų“ laidas ar filmus žiūrėję paaugliai anksčiau pradėdavo lytinį gyvenimą.

Delfi.lt publikacija