Marijampolietė Aistė Brusokaitė studijuoja lietuvių filologiją ir kasdien mokosi ne tik mūsų šalies kalbos subtilybių, bet ir latvistikos pradmenų. Rytais Aistė skaito latviškus naujienų portalus,  dienos metu klauso jų radijo stočių, o vakarus leidžia su latvių rašytojų knygomis. Kartais net ir pasaulio klasikos vertimus mergina skaito latviškai, o jei kūrinys patinka,  tik tada lietuviškai.

– Latvių ir lietuvių kalbos yra giminingos, abi priklauso baltų kalbų grupei, tačiau tam, kuris moka tik vieną iš jų, sunku rasti panašumų. O kaip yra tada, kai moki abi kalbas – jos tikrai panašios ar tik  giminingos?

Lietuvių ir latvių kalbos išties yra ne tik panašios, bet ir siejamos glaudaus giminystės ryšio, tačiau tenka pripažinti, kad šioms kalboms didžiulę įtaką padarė 700 metų atskirtis. Ne tik mūsų valstybės, bet ir kalbos brendo skirtinguose istoriniuose kontekstuose. Latvių kalbą nemažai paveikė tiek artima Pabaltijo finų kaimynystė, tiek ilgą laiką trukusi Vokietijos kultūrinė įtaka, todėl latvių kalba yra modernesnė už lietuvių kalbą. Žinoma, viskas keitėsi labai dėsningai, todėl žinodami kai kuriuos fonetinius, morfologinius principus nesunkiai galėtume suprasti latvių kalbą. Deja, jie nėra tokie akivaizdūs, kad paprastam latviui ir lietuviui susitikus įvyktų sklandus ir suprantamas pokalbis.

– O kokia latvių kalbos savybė artmiausia lietuvių kalbai?

Panašumų yra išties nemažai. Būtų sunku išskirti tik vieną bruožą, kuris jungtų šias abi kalbas. Mano nuomone, linksniavimo sistema šiose kalbose yra beveik analogiška, be to, mus vienija gausybė iš bendros baltų prokalbės paveldėtų žodžių. Tik kai kuriuos iš jų mes tariame, deja, jau skirtingai…

– Kalbos neįmanoma išmokti be kultūrinio šalies pažinimo, tad kaip per latvių kalbą skleidžiasi  šios šalies kultūra?

Mano nuomone svarbiausi, kad mokėdamas šią kalbą gal suprasti latvių liaudies dainas. O tai yra išties turtingas kultūrinis palikimas. Visų pirma, latviai yra bene vienintelė Europos tauta, išlaikiusi mitologines dainas. Taip pat ypatinga ir jų liaudies dainų struktūra – absoliuti dauguma dainų yra ketureiliai, kuriuose visas turinys telpa vos į keturias eilutes. Tai amžių nugludinta tautosaka, kuri buvo tiksliai perduodama iš kartos į kartą ne vieną šimtmetį.

– Latvių tautos bruožas, kurio pasigendi tarp lietuvių?

Nepaprasta pagarba savai kultūrai. To galėtų pasimokyti kiekvienas lietuvis. Jeigu istoriškai sunkiais laikais lietuviai atramos ieškojo garbingoje Lietuvos praeityje, tai latviai, tokios, deja, neturėdami, stiprybės sėmėsi iš savo tautosakos. Ypač iš dainų. Juk daina ir kalba ir buvo ta latvių „privilegija“ skyrusi juos nuo kitataučių okupantų.  Užtat dar ir dabar yra sakoma, kad tu nesi latvis jei nemoki dainuoti, todėl jaunimui Latvijoje negėda dainuoti latviškai, net ir liaudies dainas. Atvirkščiai, gėda nemokėti ir nedainuoti.

– Lietuviai latvius laiko bene artimiausiais savo kaimynais, nors mūsų šalių istorija nėra susijusi taip glaudžiai, kaip tarkim, Lietuvos ir Lenkijos. Tad koks latvių požiūris į mus, lietuvius? Ar bendrumas yra tik panašiose kalbose?

Dažniausiai požiūris būna teigiamas, tačiau, panašu, kad latviai nejaučiau tokio artimo ryšio mūsų tautai, kokį mes, lietuviai, norėtume turėti. Patys latviai, su kuriais man teko bendrauti, save identifikuoja tik kaip dalinai baltus, juk jie daugelį metų gyveno drauge su finų tautomis, o lyviai (Latvijos finougrų tauta – past.) yra netgi „įsilieję“ į latvių  tautą. Ilgi okupacijų metai taip pat paliko savo žymę. Todėl latviai kartais net mėgsta pajuokauti, kad tarp lietuvių ir latvių yra bendra tik kalba ir kultūra, o nuo estų juos skiria tik… kalba ir kultūra.

Susiję