Skulptorius, visą savo gyvenimą pildęs svajones
Marijampolietis Julius Narušis visą savo gyvenimą atidavė skulptorystei. Menininkas neprašė paramos pinigais ar pagalbos tašant akmenį. Nuo vaikystės svajojęs „įkąsti“ granitą, niekada nebijojo padaryti daugiau nei leidžia galimybės. J. Narušio namų aplinka – kartu ir jo darbovietė: kiemas nusėtas akmenimis, staklėmis, kaltais. Menininko sodyboje visad gyva kūrybos dvasia.
Julius Narušis. Asmeninio archyvo nuotr. – Ar yra skulptūrų, turinčių didelę asmeninę reikšmę jums?
Mano gyvenimo tikslas buvo 2010 m. atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam, kuris yra Marijampolėje, miesto sode. Skulptūrą kūriau dešimt metų. Užtrukau ilgai vien dėl lėšų stokos. Lietuvos Vytautų klubo Marijampolės skyrius buvo suinteresuotas padėti, tačiau surinktų pinigų užteko vos keliems kaltams. Taip pat man svarbūs darbai, esantys Suvalkijoje – paminklas Vyteniui bei paminklinis akmuo Vytauto Kernagio dainai „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“ Dabar turiu ir paprastesnį tikslą: kadangi priklausau Kalvarijos savivaldybei, šio miesto centre pastatys mano iškaltą statulą Vasario 16-osios akto signatarui Petrui Klimui. Pamatinę dalį jau turiu, dabar liko „pasigardžiavimas“ – pati skulptūra.
– Greitai radote savo kelią: skulptorystė – jūsų pomėgis, o gal vaikystės svajonė virtusi realybe?
Tai nei pomėgis, nei svajonė. Tai – pašaukimas. Man tiesiog patinka ta mintis, kad lengvai galiu apdoroti bet kokį akmenį. Mano prigimtis yra tokia: jau nuo ankstyvos vaikystės laikydamas akmenuką rankose sakydavau: „Ką aš iš tavęs dabar galiu padaryt? Užaugęs, aš būtinai tave įkąsiu.“ (juokiasi) Gaila to, jog kūrybiniam darbui galėjau skirti tik 5-10 proc. savo gyvenimo. Užsakomuosius darbus dariau tik dėl to, kad užsidirbčiau siekių įgyvendinimui ir, aišku, duonai. Aš nedirbu dėl pelno, dirbu dėl savęs.
– Sakoma, kad dažnas menininkas turi savo įkvėpimo šaltinį. O kaip jūs?
Mano įkvėpimas – asmeninės ambicijos. Man patinka daryt tokį darbą, kuris esti virš mano galimybių – tam visada turiu didelį norą. Nors darbus darau spontaniškai, visad pasiekiu idealumą, aišku, savo akims. Kritikos irgi nesu daug gavęs dėl savo darbų. Iš tiesų, studijuojant mane mokė daryti darbų analizę, kad galutinis rezultatas nesukeltų juoko, apkalbų. Šis išmoktas mąstymas buvo mano šarvas.
– Tašyti akmenį nėra lengva. Ar viską darote pats vienas?
Man pagalbos iš kitų nereikia. Peržiūrėjus per visą gyvenimą – aš išbandęs beveik visas meno šakas. Esu skulptorius, dizaineris, akmentašys, moku tapyti. Darau tai visą gyvenimą: specialybė ir domėjimasis man atrišęs rankas. Net ir įrankius naudoju savo paties pasigamintus (tai – dizainas), kalvių pagaminti man niekada netiko.
– Skulptūras kuriate jau nuo paauglystės. Tačiau kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai?
Jau nuo pat ankstyvos vaikystės leisdavau sau praleisti kelias pamokas. Laukdavau momento, kai šeima išeis į darbus. Tada bėgdavau iš kambario dirbti. Kai grįždavo pietauti – aš būdavau paskendęs skiedrose. Tad pirmieji mano darbai ir buvo kuklūs drožiniai iš medžio. Tada man buvo tik 12 metų. Vėliau darbai rimtėjo, tad kaip liaudies menininkas parodose dalyvavau jau po poros metų. 1970 m. baigęs Vilniaus dailės institutą surengiau ir respublikinę parodą.
– Pradėjote nuo paprastų kūrinių, tačiau su metais darbai brendo kartu su jumis. Tad kiek iš viso skuptūrų esate sukūręs?
Tiesą pasakius, net nežinau. Seniau rengdavai po tris parodas per metus, bet niekada neskaičiavau labai tiksliai. Težinau, jog daugiau nei 500. Prisipažinsiu, net ir nuotraukų visų savo darbų aš neturiu.
– Daugybė jūsų skulptūrų išsibarstę po visą Lietuvą, tačiau ar kuriate tik savo valstybei?
Nedideliais kiekiais darbai iškeliavę ir į Jungtines Amerikos Valstijas, 3-4 darbai yra Belgijoje bei Armėnijoje. Tačiau daugiausiai kuriu Lietuvai. Aš esu įsitikinęs, kad turime rasti vietą pasaulyje, nesiblaškyti kitur, tad ir gyvenu savo tautos „sultyse“.
