Dailininkė D. Dokšaitė visas pasaulio spalvas atranda juodame tuše
Menininkė Dalia Dokšaitė turi keturias brangenybes, tačiau uždaryti jų į seifą nė neketina. Brangenybės – teptukas, tušo plytelė, akmuo tušui sutrinti ir rankų darbo ryžių popierius – jautrios kiekvienam prisilietimui. Lašelio tušo nebeištrinsi ir nepataisysi. Tokia tapyba – tai ne tik į akmenį trinant tušą pasklindantis tikras gyvas kvapas, švelnūs tušo prisigėrusio teptuko potėpiai, ištirpstantys ploname kaip plunksna ryžių popieriuje, bet ir spontaniškumas bei drausmė.
Keturios brangenybės – tai priemonės reikalingos sumi-e (jap. „tušas ir paveikslas“) technikai atlikti. Ši tapyba atsirado beveik prieš 2000 metų Kinijoje, o į Japoniją atkeliavo XIII – XIV amžiuje. D. Dokšaitė – vienintelė Lietuvoje tapanti tokia technika jau penkiolika metų. Su D. Dokšaite kalbamės apie jos kūrybą japoniškos technikos principais.
– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į šį kūrybos būdą?
– Viskas prasidėjo maždaug prieš 30 metų: tada iš Kurilų man siuntė japonišką porcelianą su piešinukais, kaligrafiniais įrašais, taip sužinojau apie sumi-e techniką. Tada dar buvo Sovietų laikai, domėjomės Rytais, Indija, tačiau priėjimas ir prie tokios informacijos buvo ribojamas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ponas Murajama – japonų verslininkas – atvėrė man kelią į Tokiją, kur pradėjau dalyvauti pirmosiose sumi-e parodose. Iki tol mano kūrybiniame kelyje dominavo aliejinė tapyba. Taigi viskas pasikeitė staiga ir netikėtai.
– Kodėl aliejinių spalvų gausą pakeitėte juodu tušu?
– Anksčiau man visada spalva atrodė aktuali, net ir tapyboje žavėjo ryškios, sodrios spalvos, tačiau šis suvokimas pakito atradus kinų, japonų filosofiją: Lao Dze, Konfucijų, budizmą, dzenbudizmą, šintoizmą. Tai buvo būtent tai, ko man reikėjo. Taip monochrominėje tapyboje atradau visas pasaulio spalvas, dar net daugiau negu toje spalvingoje aliejinėje tapyboje.
Sumi-e technika man padeda kalbėti sava kalba – ne išgalvota ar priimta iš kitur. Tai labai subtili technika: nieko nepameluosi, kalbi sava širdimi. Ir jeigu tu pameluosi, jeigu tu nepasitikėsi savimi, tai iškart atsispindės ir tavo kūriniuose. Tai yra kaip muzikos garsai. Smuiko garsai – kokia tai spalva?
– Ar japoniška technika visomis savo spalvomis atsiskleidžia tik autentiškoje aplinkoje – būtent Japonijoje, Kinijoje?
– Mes, lietuviai, taip pat nesugalvojom aliejinės tapybos, tiesa? Nors esame lietuviai ir turime savitą požiūrį ir savitą koloristinę mokyklą, tačiau matome pasaulį kiekvienas kitaip, tapome skirtingai. Ne nuo technikos priklauso, ką tu kuri – svarbu, ar tau technika padeda išreikšti save.
– Kaip Jus priėmė patys japonai? Juk vis dėlto Jūs esate svetimšalė, kurianti japoniška technika.
– Japonai didžiuojasi ir vertina savo kultūrą, bet įsileisti į savo bendruomenę nelabai nori. Man tai pavyko aplinkiniu keliu: mokiausi ne iš japonų, o iš kinų, jų traktatų. Šią techniką perėmiau ne nuo „A“, o jau turėdama savo viziją, matymą, siekius ir norus, būdama profesionali menininkė (baigė VDA – aut. pastaba): jau buvau įstojusi į Dailininkų sąjungą, turėjau savo personalinių parodų.
Japonams buvo be galo įdomu, kaip aš atradau šią techniką, jie suvokė, kad aš einu tuo keliu, kuriuo jiems dabar reikėtų eiti – grįžti prie pirminių, t. y. kinų, šaltinių. Priklausau „Sumi-bi“ sąjungai, kurioje aš esu vienintelė iš Vakarų pasaulio. Japonai labai džiaugiasi vietinėmis šios technikos parodomis, kur demonstruojami tūkstančiai darbų. Tai didžiulės parodos, vienos didžiausių Japonijoje. Iš Vakarų pasaulio ten daugiau be manęs kitų menininkų ir nėra.
– Kokios idėjos atsiskleidžia Jūsų darbuose? Kodėl Jums jos tokios svarbios?
– Kuriu tai, kas man labiausiai rūpi – mūsų Lietuvą: Nidą, įvairių vietovių darbų ciklus, paukščių, gėlių, augalų ciklus. Jau keletą metų dirbu prie Vilniaus tematikos. Mane domina ir mūsų praeitis, mūsų kaip baltų, lietuvių, Lietuvos istorija – tai, kas yra pražuvę, ko dabar nėra ir ką gal aš galiu pajausti širdimi gelmės ieškodama. Kita svarbi mano kūrinių tema – sąsaja tarp praeities, dabarties ir ateities. Ką tik grįžau iš stovyklos, kurią buvau suorganizavusi Molėtų observatorijoje. Ten, ko gero, ateitis, praeitis ir „čia ir dabar“ – viskas buvo viename taške. Ir žvaigždės, ir praraja…
– Kaip vyksta kūrybinis procesas kuriant šia technika? Kaip kūryba susijusi su Jūsų gyvenimu?
– Čia reikšminga dzen filosofija – atmetimas to, ko nereikia, esmės, gelmės ieškojimas paprastume. Tai ilgas procesas. Reikia pabrėžti, kad idėjos tapyba ir natūros kopijavimas – skirtingi dalykai. Tai, ką matai, nupiešti nėra sudėtinga, bet apibendrinti, išjausti visa tai ir vienu potėpiu kalbėti – tai jau visai kas kita ir, kad tai pasiektum, reikalingas ilgas kelias. Svarbu išsikelti sau tikslą: ne nupiešti gražią gėlę, o nupiešti jos idėją, pajausti gyvybinius principus, pajausti ritmą, tapti tuo, ką pieši. Tai kartu poezija ir muzika viename.
Tai yra mano gyvenimo būdas, nes kūryboje esu visą laiką. Bevažiuodama troleibusu, aš galiu kurti, tą ir darau.
– Kokia linijos, potėpio reikšmė Jūsų kūryboje?
– Niekada nepasikartos du kartus ta pati linija. Ji turi virpesius, ji pulsuoja, ja perteikiama gyvybinė energija. Tai yra gyvas kūrinys: linija turi būti gyva, o ne mirusi. Tai pajausti piešiant labai svarbu.
– Jūs vis kartojate, kad kurdama panyrate į meditaciją – medituojate tuše. Kaip Jūs suvokiate tokią meditaciją?
– Domiuosi dzenbudizmu, budizmu, aiškinuosi, koks yra meditacijos kelias. Dzen poza sėdėjimas – tai tik pirmasis laiptelis į meditaciją. Jeigu tu gali medituoti vidury miesto, šurmulyje – tai yra tikras kelias, o jeigu tau reikia išskirtinų sąlygų: upelio, ramumos, kad tau niekas netrukdytų ir tu išliktum susikaupęs savyje – tu dar tik ilgo kelio pradžioje. Nulipk nuo tų gražių kalnų į tą gyvenimišką šurmulį ir medituok ten, rask tą vidurio gyvenimo kelią savyje, nekreipdamas dėmesio į jokį aplinkinį triukšmą. Grįždamas į triukšmą, grįši į visuomenę, iš kurios, manau, nereikia savęs eliminuoti. Svarbu gyventi ne vien dėl savęs egoistiškai, bet ir dėl kitų.
– Kodėl drausmę ir spontaniškumą įvardijate pagrindiniais šios japoniškos technikos principais?
– Drausmė visada yra reikalinga. Ji būtina ir gyvenime, o ypač menininkams: jei jos nesilaikytum, nieko nesukurtum. Pati technika reikalauja be galo didelio susikaupimo: privalai būti čia ir dabar. Jei tu nuklysi mintimis kažkur, tai atsispindės ir tavo darbe. O kad idėja eitų prieš teptuką, tu turi kartu būti pačioje idėjoje. Kitaip sakant, reikia būti tuo, ką darai. Būdamas tuo, ką darai, tampi spontanišku.
Tokie skirtingi principai dažni Tolimųjų Rytų filosofijoje: buvimas nebuvime, darymas nedaryme… Priešingi dalykai harmonizuoja vidinį mūsų pasaulį – vidurio kelio ieškojimas visame kame, todėl taip per šią techniką atrandi, išgrynini save.
– Kad ir kaip toli vieni nuo kitų esame, ar galime sakyti, kad yra tų panašumų, kas net ir japonus, ir lietuvius jungia?
– Būdama Japonijoje mačiau visiškai skirtingą aplinką, buitį, tačiau tuo pačiu pajutau ir kažką tokio, kas labai artima mums: natūralumą, paprastumą, ieškojimą paprastume grožio, mikro ir makro pasaulių pastebėjimą. Mes esam poetų tauta. Japonai taip pat poetai yra, kiekvienas jų: poeto žvilgsnis, poetiškas matymas.
Japonų šintozimas panašus į mūsų pagonybę, prigimtinę mūsų pasaulėžiūrą. Japonai neturi nieko tokio, kas būtų iš kito pasaulio, mums nepriimtina ir svetima. Žinoma, jie kaip ir mes turime savastį, kaip mes, būdami baltai, lietuviai, latviai, skiriamės, tačiau bendražmogiški dalykai lieka tie patys.
– Jau dešimt kartų lankėtės Japonijoje. Ar norėtumėte ten gyventi?
– Nenorėčiau. Manau, kad, jei mes esam gimę šitam krašte, šitoje vietoje, tai ne šiaip sau. Ačiū Japonijai! Niekad nesvajojau, kad aš ten būsiu, bet tikrai pasisėmiau iš šios šalies – gavau iš Japonijos tai, ko norėjau. Dabar taupau laiką, turiu krūvą darbų Lietuvoje.
– Kelionės Jums atvėrė kitą pasaulį, suteikė galimybę atrasti savo kūrybos kelią. Kodėl svarbu keliauti ir atrasti kitas kultūras?
– Svarbu ne tik keliauti, bet ir gilintis. Geriau mažiau, bet giliau. Kaip ir kūryboje, taip ir kelionėse galioja lygiai tie patys principai – daug ką aprėpi, o po to atmetimo principu prie esmės ir gelmės prieini. Tai jau gyvenimo kelias, savęs ieškojimas, savęs pažinimas – atrasti visą pasaulį per save. Tai sudėtingiau nei daug pamatyti ir iš to jokių išvadų nepadaryti.
Manau, kad reikia pažinti ir Rytus, ir Vakarus, kad savo kelią atrastum. Reikia pamatyti visus įmanomus kelius ir atrasti juose savąjį, nebijant rizikuoti.
Publikacija iš kūrybinio darbo „Tarsi magneto trauka“. Vadovė lekt. dr. Jolanta Mažylė