Alina Kvietkauskienė: šokis – kaip bacila
Marijampolietė Alina Kvietkauskienė paauglystėje įsisuko į tautinių šokių sūkurį. Choreografė jaučiasi išties laiminga – jos pomėgis ir darbas yra tas pats šokis, su kuriuo moteris draugauja visą gyvenimą. Tiesa, A. Kvietkauskienė pripažįsta, kad jos profesijoje esti ir nelengvų akimirkų. Labiausiai skauda širdį, kai šokėjai kelia sparnus: „Kaip kiekvienai mamai sunku išleisti iš namų užaugusius vaikus, taip ir man – mokinius.“
Kasmetinis renginys „Kartų kaita“. A. Kvietkauskienė su mokiniais. Danguolės Micutienės nuotr. – Šokti pradėjote nuo penktos klasės, tad akivaizdu, jog šis menas jūsų gyvenime ilgai ir tai – daugiau nei pomėgis. Dėl kokių priežasčių pasirinkote tokį kelią?
Būdama abiturientė svarsčiau, kur stoti. Viena draugė repeticijos metu pasakė man: „stočiau į choreografiją, bet tėvai neleis.“ Tie žodžiai ir buvo galutinis sprendimas – sugalvojau pasirinkti šokį kaip profesiją, net jei tėvai neleis. Turėjau puikią vadovę Eleonorą Ulevičienę. Ji ir užkėtė šia „bacila“ (kaip mes juokiamės dabar susitikę) begaline meile šokiui.
Laimingas žmogus, kurio darbas ir hobis sutampa. Manau, tokia ir aš esu. Myliu savo darbą, myliu žmones, su kuriais dirbu. Visi kartu siekiame rezultatų, gražių koncertų, kad maloniomis akimirkomis galėtume pasidalinti su žiūrovu.
– Šokių mokytoja dirbate nuo 1978 m. Kaip per tiek laiko pasikeitė tautinių šokių populiarumas?
Tuo laikmečiu buvo tik tautinis šokis arba pramoginis. Be to, mokyklose buvo privaloma dainuoti chore, o sugebantys turėjo šokti. Tokia to meto visuomenės politika: žmonės turi būti užimti. Kiekvienai mokyklai buvo prestižo reikalas dalyvauti Dainų šventėse, netgi darbo metu išleisdavo į repeticijas.
Šiuo metu pasirinkimas didžiulis, šokių stilių pasiūla labai įvairi. Viskas paremta norais: šiandien noriu šokti, rytoj – groti, plaukti, dar sportuoti. Todėl ir blaškosi vaikai.
– Tautiniai šokiai linksmi ir žaismingi, be to, reikalauja daug ištvermės, energijos ir, aišku, kantrybės su mokiniais. Iš kur semiatės jėgų?
Kai matai blizgančias šokėjų akis ir norą šokti, kai pavyksta koncertas, tada atsiranda jėgų.
– Kiekvienais metais rengiate šokių koncertą „Kartų kaita“, į kurį susiburia mokslus baigę studentai, mažieji mokiniai bei vyresnio amžiaus šokėjai. Kokia šio renginio asmeninė reikšmė jums?
Koncertas „Kartų kaita“ atsirado dėl noro nors akimirkai susigrąžinti šokėjus į tą laiką, kai buvom visi kartu. Juk dauguma jų išsiskirstę po Lietuvą ar pasaulį – tik čia vėl vienas kitą sutinka. Kai buvę šokėjai atvažiuoja, tada ir prasideda šventė – jausmas nenusakomas. Renginyje šoka tik mano mokiniai. Tai noras parodyti, kad laikas eina, o tautinis šokis mus vienija: visi kartu galime pašokti tuos pačius šokius. Bendravimui amžius ne kliūtis, nes kartu šokyje sukasi ir mažieji, ir suaugę.
– Kas darbe jums yra sunkiausia, o kas – maloniausia?
Sunkiausia, kai atiduodi save, o niekam to nereikia. Dažnai tėveliai atveda vaikus, kurie nenori šokti, negirdi, neklauso. Tačiau reikia išmokinti juos judėti, galvoti, bendrauti, būti atsakingais, savarankiškais. Maloniausia, kai visi kvėpuojam tuo pačiu šokio ritmu, šokėjai tobulėja, tampa draugais.
