Deja vu (jau matyta) –  vienas iš  prancūziškų posakių, retkarčiais pasirodančių  mūsų spaudoje. Kartais net pavadinimuose. Jis  patinka kino kritikams, politikos apžvalgininkams.

Vėl sugrįžęs į  Paryžių, nieko geriau nesumąsčiau. Deja vu. Kažkam esu sakęs, kad vis mažiau traukia naujos vietos. Nesinori dėti paukščiukų dar neaplankytų vietų žemėlapyje. Bet vis labiau norisi  grįžti ten, kur jau esi  buvęs. Gal tai lemia amžius, gal būdas? O gal tiesiog  Paryžius?

Nesinori  fotografuotis naujuose  peizažuose, dar nematytų paminklų papėdėse. Tingisi mokytis naujų papročių, ragauti dar neragauto maisto. Tiesiog  norisi sugrįžti ir pamatyti, kad viskas savo vietoje.

Bėga metai, o vėjas vis taip pat kelia Eliziejaus laukų ir Liuksemburgo sodo  žvyro dulkes. Tie laukai  ir  sodai mano kartos žmonėms mena ne Luis XIV-ąjį, o Džo Dassiną.  O kėdės Paryžiaus parkuose  man nei daugiau nei mažiau – laisvų žmonių, laisvos visuomenėje simbolis.

Pasaulis mainosi, o išmaldos prašytojas  kaip  sėdėjo, taip ir  šiandien sėdi  ant metro grotelių Saint Michelio gatvėje prie Viduramžių musiejaus.  Toks pats užrašas ant nusitrynusio popieriaus  skiautelės: “Aš alkanas. Turiu tris vaikus“. Vaikų skaičius, tiesa, gali skirtis. Paprastai šalia dar glaudžiasi koks nors gyvūnėlis. Dažniausiai šuo, bet šiemet mačiau ir baltą triušį.

Metų metais Paryžiaus klošarai keliauja su visa manta, kurios būtinosios dalys didelis kartono gabalas (kartais dėžė nuo kokio televizoriaus), anklodė. Kad būtų ką pasitiesti ir kuo užsikloti. Tokią nejudančią kupetą gali pamatyti bet kur – ant Saint Germaino šaligatvio, po tiltu ar Austerlizo geležinkelio stoties prieigose.

Medinės geležimi kaustytos bukinistų dėžės Senos pakrantėje – vienas pirmųjų  Paryžiaus prisiminimų. Iš tų laikų, kai mokykloje prancūzų  kalbos mokėmės iš storų mėlynų G. Maugait knygų ir kada nors  pamatyti  Paryžių atrodė neįgyvendinama svajonė.

Kai kurie Paryžiaus personažai gyvena jame panašiai kaip Notre Dame kupriaus legenda. Kai   prieš kokius  septyniolika metų pirmą kartą godžiai rijau Paryžiaus spalvas, garsus, kvapus, šalia Sacre Coeur bažnyčios  pamačiau vyriškį neįgaliojo vežimėlyje. Jis mikliai ant metalinių strypelių vyniojo putlius siūlus, iš jų raitydamas linksmas figūrėles ir komentuodamas procesą į ant krūtinės pakabintą mikrofoną.

Kiekvienais metais, beveik kiekvieną dieną. Bent jau taip galima manyti, nes kai būdavau ant Monmartro kalvos, ten rasdavau ir jį. Kaip ir pliušo švarku vilkintį juodbruvą rylininką, iš lagamino ištraukiantį perforuotą kortą, dedantį ją į rankena sukamą instrumentą ir  užburiantį  turistus paryžietiškomis šansonje.

Praėjusį sekmadienį  rylininko nebuvo. Gal  išeiginė, gal kas atsitiko? Reikės nueiti kita dieną.

O Paryžiaus sukčiai! Kad ir kaip vaizduotum vietinį, turistą jie atpažįsta. Iš aprangos, išvaizdos, neskubėjimo ir žioplinėjimo. Pagaliau, paryžiečiai tose vietose nesilanko.

Ant Sacre Coeur laiptų  tamsaus gymio jaunuoliai jūsų  riešą apvynios  spalvotais siūlais ir pradės pinti  apyrankę. Ji neša laimę, jos jokiu būdu negalima nuimti. Vienintelis dalykas, ką jūs galėsite padaryti, nusiderėti nuo dešimties iki kokių penkių eurų.

Visai neturistiniame Porte Versaille rajone  mane pasivijo vyriškis, pasigirdamas, kad ką tik rado pamestą žiedą. Rado tai rado. Beje, jis tiek ir tiek karatų. Tikra brangenybė, bet  vyriškiui netinka. Gal tiktų man? Jis parduotų pusvelčiui. Merci. Merci. Spartinu  žingsnį.

Atrodo, kaip ir prieš  dvidešimt, o gal ir prieš šimtą metų kiekviename  Paryžiaus kampe knibžda gyvosios statulos. Tie patys personažai ir scenelės. Stovi sustingę tarsi tikros  stovylos. Gal ir preitum, bet užkliūvi už indelio  pinigams įmesti.

Staiga  Afroditė  susvyruoja, šoka nuo postamento, atsidaro užrtauktukas ir iš  statulos išlindęs  tamsiaodis jaunuolis  dingsta tarp Tuileries parko medžių. Nukaukia policijos automobiliai.

Tokie bėk pagauk žaidimai – savotiškas  Paryžiaus žaidimas. Jis žaidžiamas visur. Ant  Trocadero tilto priešais  Eifelio bokštą, prie Luvro. Iširdę pavojaus signalą, nelegalūs suvenyrų prekeiviai akimirskniu susisuka visus savo daiktus į paklodes ir  pakrinka į visus puses. Aprimus, grįžta, tik nuolat baugščiai dairosi.  Neramus gyvenimas.

Savo vietose įvairaus plauko muzikantai. Metro perėjose, prekybos centrų koridoriuose. Nuo solo iki kvartetų. Per  metro vagonus  eina vienas po kito. Kas groja, kas dainuoja, kas pasakoja anekdotus, kas  nelaimingo gyvenimo istoriją. Nemačiau, kad kas nors kam nors būtų davęs. Negirdėjau, kad anie būtų užpykę.

Vis dėlto šis tas keičiasi. Moufetard aikštėje, priešais  namą, kuriame  gyveno Ernestas Hemingvėjus, jau neradau  čia kasdien stovėdavusio medžiaginio kupranugario. Ir užeiga “Tūkstantis ir viena naktis” stovi uždarytomis langinėmis. Uždarytas ir kitas restoranėlis kaljanais nukrautomis palangėmis, pro kurį aną žiemą kasdien eidavau į universitetą.

Vėlai vakare grįždamas į namus iš Pompidou centro bibliotekos, praėjęs jau nakčiai  uždarytos Notre Dame duris ir  įveikęs paskutinį Cite salos tiltelį, stabtelėdavau prie apšviestos  parduotuvės vitrinos. Joje jaukiai snausdavo  rudas suvenyrinis kokerspanielis. Kai jį nupirko, rudąjį pakeitė juodu.

Vakar  eidamas iš Lotynų kvartalo link  Rivoli gatvės  tikėjausi pamatyti savo Paryžiaus draugą. Deja. Vitrina buvo tuščia.