Šis pašnekesys su fotomenininku, ilgamečiu Lietuvos fotografijos meno draugijos vadovu Antanu Sutkumi skirtas Fotomenininkų organizacijos Lietuvoje keturiasdešimtmečiui.

Kada gimė idėja kurti fotomenininkų organizaciją?

Dar tada, kai mes buvome trise – aš, Algimantas Kunčius ir Romualdas Rakauskas, septintojo dešimtmečio pradžioje. Žinoma, jau ano šimtmečio. Pradėjau dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 1960 m. išeidamas į žurnalą „Tarybinė moteris“ „Litmenyje“ palikau R. Rakauską. Išeidamas iš žurnalo pasiūliau ten dirbti Vitą Luckų. Taip formavosi komanda, kuri dirbo spaudoje. Žurnalistų sąjunga tada buvo vienintelė galimybė dalyvauti parodose. Joje Sigitas Krivickas buvo atsakingas už kūrybines sekcijas, padėjo ir pirmininko pavaduotojas Česlovas Zgirskis. Teko siųsti darbus į Maskvos parodą „Semiletka v deistvii“ („Septynmetis gyvenime“). Norėjosi patekti į užsienį, reikėjo galvoti, kaip tai padaryti savarankiškai. Tariausi su Aleksandru Macijausku ir Kauno fotoklubu. Draugijai buvo ir priešprieša – sumanymas suburti fotografus prie profsąjungų, fotomėgėjų klubų pagrindu. Baisiai išsigandau, nes būtume buvę pavaldūs kvailiems profsąjungų viršininkams. Anuomet į profsąjungų vadovus mesdavo tokius, kurie jau netinka dirbti kitur.

Kai ruošėme katalogą „9 fotografai“, laukėme ir „priešpriešininkų“ apsisprendimo. Kvietėme į parodą Maskvoje Rimantą Dichavičių ir dar ką nors. Jie norėjo, kad būtų Birutė Orentaitė ir kiti. Jie mus vadino „žurnalistais“, nes dirbome reportažo metodu. Jis jau buvo įsitvirtinęs. 1960–1962 m. jau buvo mūsų fotografijų ir Vakarų leidiniuose. Mano „Poetas E. Mieželaitis su dukra“ jau buvo išspausdintas metraštyje „Photography Year Book“. Mūsų pirmasis almanachas išėjo 1967 m. (sudarytojas S. Krivickas, dailininkas R. Dichavičius). Pirma knyga išėjo rimčiausia, nes tada didysis cenzorius – „Glavlit“ dar nemokėjo skaityti fotografijų. Neatmetinėjo R. Dichavičiaus aktų. Buvo ir mano senutė, kuri žiūri pro langą. Vėliau ji lėkė iš visų parodų ir leidinių. Peikė, kad skurdas rodomas. Jau buvo ir mano J. P. Sartre‘as, vėliau išaugęs iki tarptautinių parodų ir katalogų. Parodos, leidiniai, diskusijos spaudoje draugijos idėją subrandino iki galo: buvo įkurta iniciatyvinė grupė, o po atitinkamų nutarimų ir organizacinis komitetas.

Kaip ten buvo, kad 1974 m. per pirmąjį fotomenininkų suvažiavimą į pirmininkus buvo pasiūlyta kita kandidatūra?

Nebuvau tada partijos narys, turėjau susikirtimų su KGB. Grįžau po redakcijos užduoties iš Maskvos. Vienas bendrakeleivis ėmė priekaištauti dėl fotografijų. Buvau jaunas, ambicingas. Jis prisistatė esąs iš Gamtos apsaugos komiteto, bet supratau, koks paukštelis ir atrėžiau: „Man nediriguos nei gamtos apsauga, nei koks kitas komitetas.“

Kitą kartą įkliuvau dėl įrašyto pokalbio. Gėrėm su „chebra“ ir diskutavom, koks okupantas geriausias. Jeigu būtų likęs vokietis, gal nė vieno lietuvio nebebūtų, nebent kur prie Volgos. Jeigu būtų lenkai, kalbėtume lenkiškai. O prie rusų ir kalbam lietuviškai, ir savo kultūrą tvarkom. Taigi pasirinkau geresnį okupantą. Lyg ir nieko kalto, tačiau prikibo prie žodžio „okupantas“. Pasikvietė į saugumą, paklojo ant stalo įrašą, ir du vyrukai pradėko kryžminę klausimų ugnį. Ir vis prie nacionalizmo suka. Jų rekomendacija – šalinti mane iš orgkomiteto. Centro komitete mane užstojo Lionginas Šepetys: „Žmogaus, kuris tiek daug padarė, negalima visiškai nušalinti. Duokite jam pirmininką, tegu jis bus pavaduotojas…“

Pirmininku pasiūlė Balį Bučelį iš „Eltos“. Dar buvo priekaištų iš laikraščių ir žurnalų redaktorių. Kai draugiją įsteigėm, Meno tarybą turėjom, pradėjom prekiauti fotografijomis. Mokėjom 3–5 kartus daugiau negu spauda. Užsiundė ant mūsų liaudies kontrolę – kur nueina pinigai? Turėjom aiškinti jiems, kad J. Kacenbergo fotografijos irgi yra menas. Tiesa, ten buvo mane palaikančių. Kitiems teko organizuoti palankius atsiliepimus Maskvos laikraščiuose apie draugijos veiklą. Svarstymo dieną atvyko korespondentai iš ten ir laukia rezultatų. Po tokios įtemptos dienos patraukėme į „Draugystę“, išgėrėme tris butelius „Camu“ – jokio poveikio…

Dar puolė, kad talentingi fotografai nebedirba tarybinėje spaudoje, o sugužėjo į draugiją. B. Bučelis turėjo siekti, kad būtų pusiausvyra. Nepažinojau tada B. Bučelio, norėjau, kad pirmininkas būtų „Komjaunimo tiesos“ redaktorius Vilius Chadzevičius. Man per suvažiavimą pasakė, kad viskas suderinta, aš galiu tik sėdėti ir niekam neduoti jokio ženklo. Jeigu nebalsuos už B. Bučelį, Sigizmundas Šimkus iš CK pagrasino paleisiąs orgkomitetą. Tylėjau. Kaunas balsuojant susilaikė, o kiti kaip avinai pabalsavo. Vėliau įsitikinau, kad laimingas buvau B. Bučelį gavęs. Nereikėjo turėti reikalų su saugumu ir kitais pareigūnais. Keletą metų dirbau kaip dirbęs. Jis man daug kur padėjo. Jo nuopelnai Lietuvos fotografijai nemaži. Vėliau jau pats daug ką turėjau derinti su sekretoriais iš CK, ypač su antraisiais. Be jų nieko rimtesnio negalėjai padaryti.

Kaip dabar atrodo Lietuvos fotografijos mokykla? Kai kas teigia, kad ji buvo specialiai Maskvos sugalvota.

Žiūriu į ją ramiai. Jeigu ta mokykla darė įtaką Rusijos fotografijai, kas dabar atvirai pripažįstama, jeigu veikė ir kitus Rytų Europos kraštus su gerokai senesnėmis fotografijos meno tradicijomis, tai kam jos atsisakyti? Gal rimčiau nedarėm įtakos tik latviams su estams, nors artimai bendravome. Jie darė priešingai – plėtojo saloninę fotografiją. Mūsų dauguma buvo už gyvenimo fotografiją. Nelabai buvo iš ko tada ir rinktis. Tradicijos tęstinumą patvirtina Rimaldas Vikšraitis. Tiek metų praėjo ir, va, panaši gyvenimo fotografija, tik jau iš kitų laikų, pelno aukščiausius pasaulio apdovanojimus. Nesu nusiteikęs prieš jaunimą, postmodernistinę fotografiją, bet neturime kitos tokios asmenybės kaip R. Vikšraitis. Niekas daugiau nepakėlė tokios sudėtingos temos ir taip drąsiai jos neatskleidė.

Ne be reikalo ir rusų kritikai apie mokyklą kalbėjo. Vykdavo ir bendros parodos, pvz., „Kita Rusija“, kur buvome pristatomi kaip „Lietuvos mokykla“. Kol buvo Sovietų sąjunga, glausdavo po bendra kepure. O iš esmės buvo užslėptai teigianti Lietuvą fotografija. Mes visi buvom, švelniai tariant, nacionalistai. Disidentais nebuvom, gal net ir V. Luckus, kuris garsėjo laisvomis kalbomis. Turėjom žiūrėti, ką rodyti visuomenei. Po triukšmo dėl „Pionieriaus“, „Aklo pionieriaus“ negalėjau tada parodyti. Buvo nepatenkintų, ginčijomės. Gal kai ką teko ir nuskriausti, bet kerštaujančių nebuvo – dirbome kaip viena komanda, žaidžianti pagal principą: visi už vieną, vienas už visus. Be tokios sanglaudos nieko ir nebūtų buvę. Juokėsi CK: per 10 metų atėjo tik vienas anoniminis skundas, o teatralai per mėnesį užversdavo keliolika.

Jaunimas sako, kad LFS praeitis – gyva legenda, tačiau kas jų laukia ateityje?

Viskas priklauso nuo talento. Dabar laisvoji rinka, nuo jos priklauso ir paveldas. Jeigu Lietuva mūsų nepirks, atsiras, kas nuperka. Tačiau ateitį lemia tik gabiausieji. Kai su J. P.Sartre‘u kalbėjau apie grupę Lietuvos fotografų, jis klausė, kiek Lietuvoje gyventojų? „Tik trys su puse milijono? Jūs – Dievo apdovanota tauta. Prancūzijoje keliolika kartų daugiau gyventojų, o tik viena karta turi tikrai talentingą fotografą“.

Gerų fotografų turim ir šiandien, bet kur didieji talentai?

Vienas fotografas miršta, kaip V.Luckus, aiškus talentas ties genialumo riba, ir lieka tuščia vieta. Net ir pasitraukus M. Baranauskui ilgai buvo tuštuma. Ar miglota ateitis? Rinkos sąlygomis kiekvienas turi galvoti ir apie sąjungą. Juk ta sąjunga irgi daug daro. Geriausias pavyzdys – R. Vikšraitis. Jeigu ne A. Macijausko ir mano pastangos, paroda ir katalogas, argi būtų jis pajudėjęs į Europą? Parodžiau V. Macekui iš tarptautinio Bratislavos fotomėnesio. Jis iš karto paėmė jį į festivalį. Paskui buvo paroda Lenkijoje. Toks buvo „apsišaudymas“. Prisipažinsiu, dėl jo bijojau, kaip ir sovietų laikais. Gali gauti per sprandą – kokį Lietuvos įvaizdį propaguoji? Bet pavyko…

Kaip bėga laikas palikus pirmininko postą?

Pirmą mėnesį miegojau po 19 valandų per parą. Kol sapnuoji ministrus ir valdžios koridorius, geros fotografijos nesukursi. Daugiausia darbo laukia archyve. Jeigu būčiau likęs pirmininku, vėl būčiau apleidęs archyvą. Negali pusę smegenų atiduoti vienam darbui, pusę – kitam. Jau nebe jaunystė. Ar imsiuosi dar vienos knygos? Galbūt, tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi…

Kalbėjosi Skirmantas Valiulis,
Žurnalas „Fotografija“

Bernardinai.lt publikacija

Susiję