Redakcijos žodis
Istorija mus moko, kad negalime pamiršti kultūros. Ji ugdo mūsų pilietiškumą, skatina nepamiršti taurios praeities ir suteikia jėgų šiandien. Kultūra turtina ir lavina mūsų vidų, mūsų sielą. Istorijos įrankiai – ne tik vadovėliai ir pamokos, bet ir visas tautinis, meninis paveldas, kultūrinė veikla. Visa tai kuria žmogų, asmenybę, pilietį, tiesa, tai nematoma akivaizdžiai. Todėl įsivaizduokime: ką pamatytumėme veidrodyje, jeigu šis atspindėtų ne kūną, o sielą?
Koks lietuvio kultūrinis atspindys? Ką apskritai mums reiškia kultūra? Kinas ir literatūra yra dalis pavyzdžių iš menų srities: ką vaizduoja lietuvių filmai, kurių daugėja pastaraisiais metais? Ir kokį kelią per šimtmetį nuėjo spausdintas žodis? Šalia tradicinių priemonių atspindyje vietos yra ir technologijoms: naujovės kultūroje yra ne tik pramoga, bet ir lavinimas. Prisiminkime Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą – ar pamatytumėme tų laikų pilietiškumo atvaizdus šiandien ne tik nuotraukose? Ir galiausiai, kodėl veidrodyje vis blyškiau atsispindi trispalvė? Tam, kad suprastume savo tapatybę, reikia suprasti savo šaknis ir savo tautinę aplinką.
Šiame leidinyje yra sudėta mūsų, Vilniaus universiteto Analitinės žurnalistikos pirmo kurso studentų, dalis lietuvių kultūros ir istorijos atspindžių, kuriuos, galbūt, kitokiame veidrodyje pamatytų tuoj šimtmetį švęsianti Lietuva.
Lietuvis, kultūra ir valstybė
Kultūros ministerijos parengtame tyrime paaiškėjo, kad 2013 m. daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nedalyvauja kultūriniuose renginiuose, o kiek mažiau – apskritai nesidomi šalies menais ir kultūra. Viešojoje erdvėje kartais atsiranda abejonių dėl Kultūros ministerijos reikalingumo. Kodėl lietuviai nedaug dėmesio skiria kultūriniam gyvenimui ir ką turėtų daryti valstybinės kultūros institucijos, kad suartintų visuomenę su kultūra? →
Kaip visuomenė diktuoja kultūros politiką
„Nemanau, kad kultūros procesas gali būti nuleistas iš viršaus ir patvirtintas įstatymu“, – taip šįmet Vilniaus knygų mugėje teigė kultūros politikos tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Skaidra Trilupaitytė. Anot jos, kultūros politika – tai ginčas dėl vertybių, atsirandantis iš visuomenės. Įstatymas nieko nesako apie realų kultūros vyksmą, todėl pačios bendruomenės diktuoja ir rodo, kas susiję su jų kultūrine tapatybe, o valdžiai reikėtų į tą atsižvelgti. →
Nuo laisvės siekio iki galvosūkio, kaip ugdyti pilietiškumą
1918 – 1988 – 2018 metai. Trys datos, kai Lietuva ir jos piliečiai turėjo galimybę parodyti, kad esame verti būti atskira ir nepriklausoma valstybė. Kitais metais sutiksime nepriklausomos Tėvynės jubiliejų. Šimtmetį. Tačiau šiandien prisiminkime prieš dvidešimt devynerius metus įvykusio Sąjūdžio gimimą ir jo idėjas.
Kuriantis Sąjūdžiui, Lietuva siekė atkurti nepriklausomybę. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Lietuvos kino ir teatro aktoriaus Regimanto Adomaičio teigimu, Sąjūdžio gimimas ir žmonių noras tapti nepriklausomais neatsirado per vieną dieną. Sąjūdžio idėja sužibo tarsi vilties žiburys, kuris kvietė vienytis miestų ir miestelių gyventojus. →
Fotogalerija. Už laisvę
1988 metais žmonių parodytas ryžtas ir dalyvavimas masiniuose renginiuose prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Žingsnis po žingsnio nuo bado streiko 1988 metais priėjome prie Kovo 11-osios. Dokumentinėmis fotografijomis dalijasi Leonardas Skirpstas, kuris, kaip spaudos fotokorespondentas, debiutavo būdamas devintoje klasėje.
Minėtu laikotarpiu L. Skirpstas dirbo žurnalo „Kooperatininkas“ iliustracijų skyriaus redaktoriumi, bet Lietuvai svarbiuose renginiuose dalyvavo kaip pilietiškas savo krašto žmogus. →
Patriotinis kinas. Remti ar neremti?
Europos audiovizualinės observatorijos duomenimis, 2016 metais Europos Sąjungos šalyse kino lankomumas buvo didžiausias nuo 2004 metų. Mūsų šalyje per šį laikotarpį itin išaugo ne tik lankomumas, bet ir kino produkcija. Prieš penkmetį įkurtas Lietuvos kino centras kasmet finansuoja vis daugiau ilgo ir trumpo metro filmų. O pastaraisiais metais artėjančio valstybės šimtmečio proga nacionaliniam kinui skiriama ypač daug dėmėsio: remiami šiai progai skirtų filmų projektai ir parengiamieji darbai, scenarijų rašymas. →
Didžioji vertybė yra žmogaus vidinė laisvė
Nacionalinis kinas įprastai apibrėžiamas kaip tas, kurio turinys, tematika atspindi šalies kultūros raidos principus, tautinio charakterio ypatumus, problemas. Lietuvos kino centras nacionaliniam kinui skiria itin daug dėmesio, remdamas šių filmų platinimą šalies kino teatruose. Vis dėlto, dažnai ginčijamasi, ar nacionaliniu kinu galima vadinti tik tą, kuriame kalbama patriotinėmis temomis. „Nacionalinis kinas – tai kinas, kuris kalbasi su mūsų žmonėmis, mums suprantama ir artima kalba, nesvarbu, kokios temos jame gvildenamos“, – sako daugybę užsienio apdovanojimų pelnęs dokumentinio kino meistras, režisierius Audrius Stonys. →
Modernus muziejus – koks jis?
Technologijoms sparčiai populiarėjant ir apimant vis daugiau sektorių, ne išimtis tampa ir kultūriniai objektai. Lietuvoje prieš daugiau nei metus atidarytas Valstybės pažinimo centras sulaukia vis daugiau ir daugiau lankytojų ne tik iš Lietuvos, tačiau ir užsienio valstybių. Anot Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiosios patarėjos, Rūtos Kačkutės, Valstybės pažinimo centras yra puikus modernaus istorinio muziejaus pavyzdys. Pavyzdžiui, lankytojas Valstybės pažinimo centre norėdamas daugiau sužinoti apie Prezidentą Valdą Adamkų, gali ne tik paskaityti jo biografiją, matyti nuotraukas, tačiau pasirinkti bei paklausyti įrašytas Prezidento kalbas – ir visa tai planšetinio kompiuterio pagalba lankytojas renkasi pats. Lankytojas šiame centre vaikštinėdamas ir nieko nedarydamas, nieko ir nesužinos – jis priverstas įsitraukti į ekspozicijas norėdamas sužinoti tam tikrą informaciją užšifruotą jose. →
Kelionė per Lietuvos šimtmetį
Literatūra, kaip rašytinio ir sakytinio meno forma bei tautos dvasinės kultūros išraiška, atsidūrusi ties trimis svarbiais istoriniais slenksčiais, per Lietuvos šimtmetį patiria reikšmingų išbandymų. Tad kuo ypatingas literatūrai yra 1918-1940 metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, kaip literatūrą paveikia sovietmečio periodas, kodėl šiandien vis dar išlieka aktuali knyga, kūryba? Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime, žvelgdami į platų literatūros kelią, nusidriekusį nuo 1918 iki 2017 metų. Todėl kviečiame leistis į literatūrinę kelionę: apmąstyti, apžvelgti, kaip keitėsi mūsų lietuvių literatūra, kokiose kryžkelėse atsidūrė spausdintas žodis, kokie autoriai, įvykai, labiausiai paveikė šalį, jos visuomenę per 100 metų.
Kelionėje per literatūros šimtmetį mus lydi ir savo įžvalgomis, pastebėjimais dalijasi Lietuvos literatūros tyrinėtoja, kritikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė emeritė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė Viktorija Daujotytė-Pakerienė ir literatūros kritikas, rašytojas, buvęs ilgametis rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. →
Net jei ir nusipirkai ten namą, tai nebūtinai tampa ir tavo namais
„Filosofams svarbus mąstymas ir būties žodelis „yra“, – sako poetas, filosofas, publicistas dr. Vytautas Rubavičius. „Bet filosofai mūsų Lietuvos tradicijoje visada mąstė apie tautą: tai ir Stasys Šalkauskis, ir Antanas Maceina,ir kiti. Mes turime tokią tradiciją, tačiau sovietmečiu ji nebuvo aktuali, netgi kenksminga, nes tuo laiku kūrėme naują pilietį – tarybinį žmogų. Buvo tokia ideologija, o visa tai, kas yra tauta, buvo įvardijama kaip nacionalizmas ir labai kenksmingas nacionalizmas, nes su nacionalizmu buvo siejama visa, kas kenkia tarybų valdžiai“. →
Kalbėti tik apie tautą ir kultūrą jau nebeužtenka
„Šiandien daugiausia mąstome apie sąmoningumą kaip dvasinį, kultūrinį reiškinį“, – sako Vilniaus universiteto profesorė, akademikė, literatūrologė Viktorija Daujotytė. „Dabartiniu laiku reiktų labiau suvokti ir ekonominį sąmoningumą. Ugdyti ir ugdytis savyje gebėjimą gyventi taip, kad nebūtum išlaikomas. Išsilaikyti savo vietoje, savo dvasiniu sąmoningumu ir vietai suteikiant daugiau vertingumo, naudingo ir kitiems.“ →
Šiandien net ir dėl savo asmeninių nesėkmių kaltiname valstybę
„Ir Lietuvoje tam tikroje kartoje ir socialiniame sluoksnyje galime matyti nuoskaudą Lietuvos valstybės ir tokiu būdu Lietuvos kaip tėvynės savos tapatybės atžvilgiu“,– sako dabar jau buvusi Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie Šventojo Sosto, istorikė dr. Irena Vaišvilaitė. Su ambasadore apie mūsų, lietuvių, tautinę tapatybę ir jos formavimosi aplinkybes kalbėjomės Romoje, ambasadorės darbo kabinete, baigiantis jos kadencijai. →
doc. dr. Jolanta Mažylė
Redakcija
Redaktorius
Valdemaras Šukšta
Kalbos redaktorė
Lina Oginskienė
Žurnalistai
Martyna Bajorinaitė
Ligita Luščiauskaitė
Indrė Petronytė
Valdonė Rudenkienė
Viršelio autorė:
Ligita Luščiauskaitė
