Neatrasti Šančiai: margas kioskas, juodi angelai ir nespalvota Olimpiada
Šanchajus, Fabai, Kalvarkė, Naujanai, Šeškai – tai ne šiaip atsitiktinis šalių, gyvūnų ir keistų žodžių kratinys. Dažnam vilniečiui jie visiškai įprasti, nes taip žargoniškai vadinami Vilniaus mikrorajonai. Tačiau ne tik Vilnius, bet ir kiti miestai turi savo mikrorajonus, kurie neretai vadinami visiškai kitaip nei atsispindi jų pavadinimai žemėlapiuose. Kiekvienas mikrorajonas po vietinių prilipintu pavadinimu slepia savas keistenybes, mįsles, istorijas ir lobius – ne išimtis ir Kaune esantis Šančių mikrorajonas, geriau žinomas kaip Bronksas.
Šančių Kioskas. Rudenį jis kauniečius ir miesto svečius sukvies į kelias dienas truksiačią rajono šventę – Šančinės, kuriose bus siūloma begalė užsiėmimų, pramogų ir ekskursijų. „Šančių Kiosko“ nuotr. Bronksas todėl, nes Šančiuose gatvių skaičiavimo sistema yra paraleli su šiuo Niujorko rajonu. Anapus Atlanto niujorkiečiai skaičiuoja aveniu: antroji, penktoji, septintoji ir taip toliau, o štai šančiškiai skaičiuoja krantus. Oficialiai gatvės-alėjos pavadinimas skamba, pavyzdžiui, „Kranto 6-oji alėja“ arba „Kranto 2-oji alėja“, tačiau vietiniai sako paprastai – antras, šeštas krantas. Ir tai tik vienas iš Šančių gyventojų savitumų.
Kioskas, traukiantis žmones
Šančių bendruomenę turbūt būtų galima prilyginti Vilniaus Užupio ar Žvėryno – ji itin glaudžiai tarpusavyje susijusi, visi vieni kitus žino ir pažįsta. Taip iš nuoširdaus draugiškumo atsirado Šančių Kioskas – vieša erdvė dalyvauti, bendrauti, dalintis, kurti ir įgyvendinti idėjas Šančiuose.
Pasak iš šio mikrorajono kilusios gidės Rolandos Girskienės, Kioską apie 1994 m. sumeistravo buvęs savininkas. Ilgą laiką jis stovėjo Savanorių prospekte, ten virė įprastas verslas – buvo parduodama kramtoma guma, alus ir cigaretės. Už spalvinį sprendimą yra atsakingas šančiškis ,,Rafaelis”.
Kiosko transformacijos idėja gimė tarptautinio renginio „Miesto tyrimai: viešumo patirtys” metu. Renginio dalyviams buvo siūlyta įsigyti simbolinę Kiosko akciją. Už surinktus pinigus statinys nupirktas ir šiuo metu priklauso 44 akcininkams (iš 100 galimų): šančiškiams ir tarptautiniams menininkams bei kultūros aktyvistams.
Šančių Kioskas gyvuoja tiek kaip žmones jungiantis segmentas, tiek kaip realus spalvotas ir akį traukiantis objektas. Tačiau už jo Šančių gatvėse galima rasti dar daugiau įdomybių.
„Mama, išvažiuoju į Paryžių“
Traukiant į Šančių centrą matyti paminklas, skirtas 1924 metų Paryžiaus Olimpiados dalyviams. Pasaulyje egzistuoja tūkstančiai paminklų, tačiau juos įdomiais daro ne kas kita, kaip tik aplink paminklus apsivyniojusios istorijos. Vieną jų, prisėdusi po šalia augančiu ąžuolu, pasodinto anuomet iš Olimpiados grįžusių dalyvių, pasakoja ir šančiškė Laima.
Moteris prisimena savo senelį, Olimpiados dalyvį: „Senelis, dabar jau miręs, gimė 1902 metais. Taigi, į Olimpiadą išvažiavo būdamas jaunas ir energingas – 22 metų vyras. Tuo metu jis tarnavo raštininkų kuopoje čia, Šančiuose, kur nugyveno visą gyvenimą. Teisybė yra tokia, kad iš tiesų Lietuva nesiruošė dalyvauti Olimpiadoje, nes tuo metu Lietuvos finansinė padėtis nebuvo pati geriausia. Bet tuomet Lietuvos Vyriausybė išgirdo, kad savo atstovus žada siųsti Latvija ir Estija. Na, o tada ir Lietuva užsigeidė dalyvauti. Todėl greitai pradėjo galvoti, kurie gi lietuviai galėtų toje Olimpiadoje dalyvauti. Netrukus sužinojo, kad yra tokia futbolo komanda kaip „Šančių kovas“, ir išsiuntė futbolininkus į Olimpiadą.“
Laima pasakoja, kad senelis kaip tik buvo tarnyboje, kai jį iškvietė ir pasakė: „Greitai lėk namo, tau reikia važiuoti į Olimpiadą!“ Žinoma, jis greitai ir nubėgo namo. Namai užrakinti, mama kažkur išėjusi… Tai senelis išdaužė langą, paliko raštelį, kuriame buvo parašyta, kad „Mama, išvažiuoju į Paryžių“, susirinko kelis daiktus ir išvažiavo.
„Komanda sunkiai gavo vizas, nes tuomet viskas vyko labai greitai, niekas nebuvo paruošta – tai dabar viskuo rūpinamasi iš anksto. Ir visgi Olimpiadoje buvo sudalyvauta. Keliavo senelis iki Paryžiaus traukiniu, kelionė truko bene 40 valandų. Atvykę 4 valandą ryto, 14 valandą dienos jau turėjo žaisti pirmąsias rungtynes. Atvažiavo į Paryžių pavargę, susijaudinę. Kaip senelis pasakojo, didelį įspūdį paliko vien stadionas, nes tokio gyvenime nebuvo matęs – juk Šančiuose futbolą žaisdavo ten, kur bent kiek daugiau vietos: kiemuose, aikštelėse. Na, jie pralaimėjo šveicarams 9:0. Aišku, buvo liūdna, bet šančiškiai puikiai suvokė realybę. Jie net atrodė varganai, neturėjo jokios profesionalios aprangos“, – dalijosi istorija moteris.
Tai tokie yra prisiminimai. O kitoje gatvės pusėje galima pamatyti metalinę tvorą, ant kurios sukabintos senos nespalvotos nuotraukos. Tarp jų – ir „Šančių kovo“ komanda, kurios pirmoje eilėje, per vidurį šypsosi Laimos senelis. „Visada smagu, kai praeidama jį ten matau“, – šypsosi ir Laima.
Šviesios bažnyčios juodi angelai
Pasak gidės R. Gurskienės, tarpukaris Šančiams buvo reikšmingas ne tik dėl Olimpiados. Tarpukariu Šančiai, kaip ir visas Kaunas, buvusi laikinoji sostinė, išgyveno pakilimą. Kalbant apie architektūrą, atsirado ir suklestėjo lietuviškasis modernizmas. Vienas žymiausių to meto modernizmo pastatų – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, kurios fasadą su stačiomis langų arkomis ir neperkrauta puošyba galima matyti iš daugelio Šančių vietų.
1935 metais pradėtoje statyti bažnyčioje 1938 metais jau skambėjo pirmosios mišios. „Jei pakeltum akis, išvystum didelį, lietuviškam religiniam menui nebūdingą mėlyną skliautą – ten yra ir Liudo Truikio freska „Angelai“. Tai yra žymaus lietuvių monumentalisto kūrinys, kurį verta išvysti. Taip pat įdomios ir lubos, kurios yra supintos tarsi bičių korys – vadinamosios kesoninės lubos,“ – neįprastus bažnyčios aspektus atskleidė R. Gurskienė.
Aptardama architektūrą gidė pamini ir tai, kad pradinė idėja buvo pagrindinio altoriaus vietą padaryti pilną šviesos, todėl ten laikinai buvo uždėta peršviečiama stiklo plokštė – realiai visa siena buvo vientisas stiklas. Bet, aišku, atėjo Antrasis pasaulinis karas ir 1942 metais netoli nukrito bomba – stiklo plokštė subyrėjo. Po karo bažnyčios nebeatstatė taip, kaip buvo planuota – vietoje to dar ir dabar prie altoriaus galima pamatyti du spalvotus vitražus.
„Yra kelios „juodosios“ bažnyčios paslaptys, kaip aš jas vadinu, kurių niekaip neįmenu,“ – prisipažįsta R. Gurskienė. „Gale bažnyčios yra juodas angelas. Graži, išraiškinga skulptūra, kuri anksčiau buvo šviesi, greičiausiai sidabrinė, ir stovėjo prie vartų. Bet, bijant vagysčių, angelas buvo įneštas į vidų. Tačiau kodėl ir kaip jis patapo juodas? Tai mįslė, į kurią vis dar nerandu atsakymo. Galbūt kažkas priderino angelą prie anksčiau buvusių baisių juodų grindų?“
„Kalbant apie grindis – prieš keletą metų norėta jas keisti, tačiau paskutus juodulius buvo rastas geras, prieškarinis parketas. Nesupuvęs, nepažeistas – tereikėjo nuskusti juodulius iki galo, ir štai dabar žmonės vaikšto tuo pačiu parketu, kuris buvo sudėtas prieš 80 metų. Tiesa, vėlgi – kodėl grindys patapo juodos? Kas nusprendė paslėpti tą parketą? Bandžiau klausti, ieškoti, aiškintis, tačiau atsakymo negavau,“ – atsidūsta gidė.
Viduryje Šančių stovintis spalvotas kioskas, ant tvoros kabančios nespalvotos nuotraukos ir bažnyčioje rymantis juodas angelas – tai tik kelios iš daugelio Šančių įdomybių ir mįslių. R. Gurskienė mielai kviečia prisijungti prie Šančių bendruomenės Facebook socialiniame tinkle ir įvairių ekskursijų, renginių ir užsiėmimų metu atrasti Šančius kartu.
