Diena su teisėju: teisėjo darbas iš arčiau
Nors apie teismus galima išgirsti kasdien per televiziją, radiją ar paskaityti naujienų portaluose, tačiau žinoti, kokia teisėjo darbo diena ir kaip viskas vyksta už uždarų durų, gali ne kiekvienas. Jau trečius metus iš eilės Nacionalinė teismų administracija ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetas inicijuoja edukacinį projektą „Diena su teisėju“, kurio metu teisės, o nuo šių metų ir žurnalistikos studijų programos studentai gali susipažinti ir pabendrauti su teisėjais. Iš viso šiais metais projekte su teisėjų darbu susipažino 70 teisės ir žurnalistikos specialybių studentų iš didžiųjų šalies universitetų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė pažindina projekto dalyvius su savo darbu. Indrės Šlikaitės ir Sandros Kindiuk nuotr. Projektas „Diena su teisėju“ rengiamas nuo 2014 metų. Jo metu studentai turi galimybę asmeniškai pabendrauti su juos dominantį teismą bei teisės kryptį pasirinkusiais geriausiais šalies teisėjais ir teismų pirmininkais. Daugiau nei 40 teisėjų studentams paskyrė visą savo darbo dieną nuo ryto iki vakaro. Per ją geranoriškai bendravo, dalijosi patirtimi, atsakinėjo į studentams rūpimus klausimus bei išsamiai supažindino su vykdomomis teisėmis, funkcijomis bei teisėjo pareigomis. Šiemet projektas siekė skatinti dialogą tarp žurnalistų bei teisininkų, todėl prie projekto prisijungė Vytauto Didžiojo Universiteto Viešosios komunikacijos katedra bei Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakultetas.
„Projektas „Diena su teisėju“ – puiki patirtis, leidusi pažvelgti į teismų veiklą iš arčiau. Prisipažinsiu, kad iki tol nedažnai susimąstydavau apie moralinę atsakomybę, kuri atitenka teisėjams, priimti sprendimą dabar man atrodo nemenkas iššūkis. Kaip nepasiduoti emocijoms, bet kartu ir nuo jų visiškai neatsiriboti, kaip „išeiti“ iš darbo ir „nesinešti“ jo namo – klausimai į kuriuos gal ir neradau šimtaprocentinio atsakymo, bet bent pradėjau jo ieškoti. Diena buvo turininga, kartu su teisėju dalyvavome teismo posėdyje, kalbėjomės apie jo kasdienius darbus“, – įspūdžiais dalijosi žurnalistiką studijuojanti Laura Čiginskaitė. Ji šiame projekte bendravo su Lietuvos apeliacinio teismo teisėju Algimantu Valantinu.
Tad kaip vis dėlto atrodo teisėjo darbo diena, ir ar ji tęsiasi nusivilkus mantiją? Tai sužinojome pabendravę su Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuviene.
Darbas ir asmeninis gyvenimas
Darbo diena prasideda nuo svarbiausių dokumentų peržiūros. Dalis jų gaunama per elektorninę „Liteko“ duomenų bazę, kita dalis – popieriniu variantu. Dienos pradžioje surenkami visi svarbiausi dokumentai, dalis jų paskiriami nagrinėti sekretoriui, darbų padėjėjui. Teisėjas, anot R. Petkuvienės, atsakingas už viso darbo proceso organizavimą ir yra susijęs su pačios bylos ir keliamų klausimų joje nagrinėjimu. Bylos procesas, tuo tarpu, priklauso nuo to, kas yra nagrinėjama.
Teisininko profesiją gali rinktis kiekvienas, tačiau retas pagalvoja, kaip tai gali kliudyti asmeniniam gyvenimui. Teisėjas – žmogus, kuris nuolat susiduria su neigiamomis emocijomis. Tačiau R. Petkuvienės manymu, atsiriboti nuo darbo už teismo ribų nėra reikalinga: „Nei karjeros pradžioje, nei pradirbus ja dešimt metų nebuvo jokio tikslingo sienos nuo žmogaus kūrimo, neturėjau jos ir neturiu. Ir nemanau, kad tai yra reikalinga. Teisėjas yra toks žmogus, kuris nuolat dirba ir galvoja. Nuolat. Ir jeigu reikia, jis gali bylą nagrinėti ir dvyliktą valandą nakties. Jis tai ir turi padaryti, nes tuo metu sugeneruojama protinga mintis, kuri tinka teisingam bylos išnagrinėjimui“. Darbo diena, anot R. Petkuvienės, neturi būti griežtai apibrėžta: „Tai darbas su žmogumi, aš nuo jo atsiriboti negaliu. Jeigu yra rimta problema, apie ją galvoju ir namie, ir ravėdama daržą, ir skindama obuolius. Aš nuolat galvoju, kaip būtų geriausia išspręsti tą situaciją“, – pasakojo Civilinių bylų skyriaus teisėja.
Norėdama pailsėti nuo minčių apie bylas bei neigiamų emocijų ji aktyviai leidžia laisvalaikį ir turi savo mėgstamų užsiėmimų: kopimą į kalnus, slidinėjimą. Šiais metais, pavyzdžiui, įveikė keturių kilometrų aukščio kalną Gruzijoje. „Be abejo, lipdamas į kalną tu negalvoji apie bylas, galvoji apie tai, kad turi užlipti, nepavesti komandos. Nes dirbi komandoje ir tampi atsakingu kitoje srityje“, – pasakojo teisėja.
Teisėju būti nebaisu
Tiesėjo darbas, kaip ir bet kuris kitas, nėra lengvas. Civilinių bylų skyriuje kasdien analizuojami darbo, šeimos, nuosavybės, konkurencijos, bankroto ir privatinių civilinių santykių klausimai. Tad teisme dirbama su žmogumi, matomos emocijos, su kuriomis jis ateina į teismą bei palieka įspūdį teisėjui. Šis turi spręsti ne atsižvelgdamas į šalių emocijas, o į ginčo problemą. Teisėja pasakojo, jog kartais žmogus per didelį susijaudinimą negeba išdėstyti ginčo esmės, bet nori išsipasakoti, atskleisti psichologines problemas. Tad teisėjas atsiduria sunkioje padėtyje, kadangi jis turi profesionaliai atlikti darbą – išklausyti žmogų ir iš pasakojimo susirinkti faktus bei susidaryti tinkamą nuomonę, kad kilęs ginčas būtų išspręstas teisingai.
Nagrinėjant civilines bylas būti teisėja, Rūtos Petkuvienės teigimu, nėra baisu. Nors būna atvejų, kai priteisiami net ne keli, o kelios dešimtys milijonų eurų, tai, pašnekovės manymu, tėra tik pinigai. Ji nagrinėja civilines bylas, kuriose dažniausiai sprendžiami turtinio pobūdžio ginčai ir bent jau nėra smurto. Bijoti, anot jos, netenka ir užsivėrus teismo durims: „Tikrai nebijau dirbti už teismo ribų. Aišku, žiniasklaida stebi kaip pietauju, kaip apsirengusi vaikštau. Tiesiog man tai nėra svarbu. Asmeninis gyvenimas liekas asmeniniu, o viešas man nekelia problemų“, – pasakojo teisėja.
