Darbas laive – moteriai iššūkis?
Nepaisant jau pasiektų laimėjimų lyčių lygybės srityje, stereotipas, kad moteriai ne vieta jūroje vis dar gajus. O ir pačios moterys nesiryžta eiti į jūrą – Lietuvoje moteris, dirbančias jūrininkėmis ar jūreivėmis, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tačiau dirbantieji jūrininkystės sferoje nemano, kad tai yra problema.
Laivininkystėje moterų skaičius nedidelis
Naujausiais Lietuvos saugios laivybos administracijos duomenimis, 2014 metais Lietuvos jūrininkų registre buvo užregistruotos 5 moterys, užimančios laivuose vadovaujančias pareigas. Moterų, dirbančių laivuose technologinės srities darbus, pavyzdžiui, mechanikių, registruota nėra.
Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje (LAJM) kasmet dieniniame skyriuje laivavedybą studijuoti įstoja iki dešimties merginų. „Moterų, norinčių tapti laivavedėmis, kurių aukščiausias karjeros laiptelis yra laivo kapitonas, arba mechanikėmis, atsiranda. Vėliau, bestudijuojant, būna, kad persigalvoja, bet kiekvienais metais pabaigia bent keturios merginos“, – pasakoja LAJM karjeros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Genutė Kalvaitienė.
Ne viena mergina yra baigusi ir Klaipėdos laivininkų mokyklą, tačiau visos jos – tik pasirinkusios virėjos profesiją. Anot mokyklos direktoriaus Liutauro Kupliausko, jo vadovavimo laikotarpiu nė viena mergina nėra pasirinkusi eilinio jūreivio-motoristo, elektriko ar suvirintojo profesijos.
Pagal lytis nediferencijuoja?
Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla studentus priima pagal visoje Lietuvoje veikiančią LAMA BPO sistemą, kurioje stojimui lytis neturi reikšmės. Klaipėdos laivininkų mokyklos direktorius L. Kupliauskas teigia, kad priimdami mokytis moksleivių pagal lytį nediferencijuoja. Anot jo, pačios merginos nesirenka jūreivio profesijos.
Tačiau beaiškindamas situaciją L. Kupliauskas neslepia, kad tam tikras profesijas priskiria moteriškoms ar vyriškoms: „Jūreivio darbas yra sunkus, jam priskiriamos motoristo, elektriko, suvirintojo pareigos. Tačiau įsivaizduokite, jūreivis suvirintojas – mergina, juk net nelogiškai skamba.“
Mokyklos direktoriui antrina Lietuvos Jūrininkų sąjungos (LJS) pirmininko pavaduotojas Remigijus Kalnius: „Visi gali studijuoti, jeigu tik nori, mokytis priimama nepriklausomai nuo lyties. Žinoma, aptarnavimo sferoje yra daug moterų, bet, moteris – mechanikė? Juk ne ta specifika.“
Visgi, kad lytis neturi reikšmės, teigia ir jūrininkus bei jūreivius įdarbinančios kompanijos. Keltų kompanijos AB „DFDS Seaways“ vadovas Jonas Nazarovas sako, jog moteris įdarbina ir didesnės kvalifikacijos nei iš vyrų nereikalauja „nes tai būtų nesąžininga“. Tačiau pripažįsta, kad nors stengiasi vyraujančius stereotipus peržengti, jais šiek tiek vadovaujasi. „Nemanau, kad darbas jūroj yra ta sritis, kurioje reikėtų beatodairiškai siekti, kad abiejų lyčių žmonių kiekis būtų vienodas, nes tai darbas, reikalaujantis fizinių jėgų. Visi juk esam šiek tiek skirtingai sutverti“, – pažymi J. Nazarovas.
Ne vieną Klaipėdos uosto gilinimo projektą vykdžiusios olandų žemsiurbių kompanijos „Van Oord“ atstovės spaudai Genardos Brinkers teigimu, kompanijoje darbuotojai samdomi atsižvelgiant tik į kvalifikaciją, ne į lytį. Tačiau šiuo metu laivyne dirbančių moterų neturi.
Mitas yra griaunamas?
LAJM karjeros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Genutė Kalvaitienė visgi džiaugiasi, jog situacija gerėja. „Pastarųjų 10 metų tendencija rodo, kad tas mitas, jog moteriai ne vieta laive, yra griaunamas. Taip yra daugiausia dėl reisų trumpėjimo – dažnai būna, kad reisas tik keturias savaites tetrunka. Dauguma merginų noriai yra priimamos praktikai „DFDS Seaways“ kompanijoje, kurioje dažnai vėliau ir įsidarbina. Kitos įsikuria dirbti laivybos kompanijų biuruose“, – teigia G. Kalvaitienė.
Visgi, G. Kalvaitienė pripažįsta, kad moteriai įsidarbinti laive yra iššūkis, dažnai iš moterų kompetencijos ir žinių yra reikalaujama daugiau nei iš vyrų. „Jei vaikinas kažko nežino, jam atleistina. Bet jei mergina kokio niuanso nežino – vienas, du kartai ir etiketė jau yra priklijuojama. Žinoma, tai nėra lyties klausimas, viskas priklauso nuo žmogaus kompetencijos. Bet, pavyzdžiui, žemsiurbių įmonės dažnai kategoriškai nepriima moterų, kadangi ten reikia daugiau fizinės jėgos“, – pažymi G. Kalvaitienė.
Anot Mildos Miltakytės, vienintelės ir pirmosios Lietuvoje jūrininkės moters, turinčios kapitono laipsnį, dabar jau nebetenka susidurti su stereotipu, kad jūreivystė – vyriška profesija. „Prieš 20 metų buvo galima justi neigiamą nuomonę, bet laikai pasikeitė“, – sako M. Miltakytė. Šiuo metu AB „DFDS Seaways“ keleiviniame kelte „Princess Maria“ ji užima vyr. kapitono padėjėjos pareigas, kurios visuomenėje vaizdžiai įvardinamos kaip „antras žmogus laive po kapitono“. Tačiau kapitono padėjėja nemano, kad aplinkinių nuomonė pasikeitė tik dėl jos užimamų aukštų pareigų.
Lietuvos jūreivystės aukštąją mokyklą baigusi bei praktiką jūroje atlikusi, tačiau šiuo metu krante prevencinių palaikymo sistemų asistente kompanijoje AB „DFDS Seaways“ dirbanti Ineta Preikšaitytė negali patvirtinti, kad neigiamas požiūris yra visiškai išnykęs. „Studijų metu reikėjo žinoti ir mokėti daugiau nei vaikinui, kad ir dėstytojai ir patys kursiokai rimtai į tave žiūrėtų ir vertintų. Pradžia buvo šiek tiek sunki psichologiškai, bet man puikiai sekėsi studijos ir niekada nesijaučiau prieš kitus prastesnė vien dėl to, kad esu mergina. Atliekant praktiką „DFDS Seaways“ kompanijoje taip pat pradžioje susidurdavau su stereotipiniu požiūriu. Tačiau viskas priklauso nuo tavęs pačio – kaip save pateiksi, taip tave ir vertins“, – pasakoja I. Preikšaitytė. Nors studijų ir praktikos metu daug išmoko, visgi I. Preikšaitytė pasirinko dirbti krante, kadangi taip gali studijuoti magistrantūrą Klaipėdos universitete bei, pašnekovės teigimu, „kiekvieną vakarą grįžti namo pas mylimą vyrą“.
Svarbu, kad jūroje dirbtų ir moterys
Anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės, laivininkystė niekuo nesiskiria nuo kitų profesijų. Moterų stygius tam tikroje profesijoje rodo vis dar galiojanti įsitikinimą, kad moterims ten ne vieta, ir sąlygos tam pasikeisti nėra kuriamos. „Įsitikinimas, kad tai – sunkus darbas, yra labai pasenusi klišė. Mes visi turime labai skirtingus gebėjimus, jūroje taip pat ne kiekvienas vyras sugebėtų dirbti, tai nepriklauso nuo lyties. Nemanau, kad Lietuvoje neatsirastų moterų, kurios norėtų tą daryti. Tiesiog moterims yra sisteminės kliūtys“, – teigia ekspertė.
M. Jankauskaitė atkreipia dėmesį, jog turėti lyčių požiūriu subalansuotą kolektyvą yra administracijos atsakomybė, moterys nesiryžta rinktis tokios profesijos, nes tam nėra sąlygų. „Kuomet profesijos yra stipriai vyrų dominuojamos, dažnai pasireiškia seksualinis priekabiavimas. Daugybė tyrimų rodo, kad darbo aplinkoje, kur lyčių balansas yra išlaikomas bent santykiu keturiasdešimt procentų prieš šešiasdešimt, yra žymiai geresnė atmosfera, pagerėja darbo našumas. Kol tam tikra grupė nesudaro keturiasdešimt procentų, žmonės suvokiami kaip atskiri individai. Todėl moters padaryta klaida greičiausiai bus suvokiama stereotipiškai. Tačiau jeigu darbe yra didesnė moterų grupė, tuomet lengviau suprantama, kad tai individualus atvejis – ši moteris padarė klaidą, bet yra dvidešimt, kurios tos klaidos nepadarė“, – pasakoja M. Jankauskaitė.
Nusiskundimų negauta
LJS pirmininko pavaduotojas-teisininkas Remigijus Kalnius negalėjo sutramdyti juoko, paklaustas, ar teko susidurti su lyčių nelygybės problema jūrininkystės sferoje. „Nėra tokių dalykų Lietuvoje, nesame ir skundų gavę, juk turime ir kapitonę moterį – Mildą Miltakytę. Tačiau pačios moterys nesirenka tokio darbo, nes jis yra fiziškai sunkus, pavyzdžiui, transportinių laivų reisai mažiausiai keturis mėnesius trunka. Šiaip ar taip laivo įgula turi būti stipri komanda, negali būti jokios diskriminacijos, priekabiavimo. Kapitonas negalėtų toleruoti tokių dalykų, juk kaip tada laivą suvaldysi“, – pažymi teisininkas.
Tačiau specialių priemonių, kad ši profesija populiarėtų tarp moterų, nėra imamasi. „Tai kiekvieno laisvas pasirinkimas“, – teigia R. Kalnius.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba taip pat nėra gavusi skundų ar atlikusi tyrimų dėl moterų diskriminacijos jūreivystės srityje.