Laura Binevičiūtė yra Lydso universiteto (University of Leeds) Anglijoje pirmakursė. Čia mergina iš Kauno studijuoja žurnalistiką ir sako, kad yra labai patenkinta disciplinomis, dėstytojais, mokymosi galimybėmis, netgi technika, su kuria dirba. Natūralu, kad ten studijų kokybė aukšta – juk Lydso universitetas komunikacijos srityje yra 4-tas visoje Didžiojoje Britanijoje.

Kas paskatino išvažiuoti mokytis į kitą šalį? Kodėl nesirinkai žurnalistikos studijų Lietuvoje?

Didžioji Britanija man, visų pirma, yra žurnalistikos tėvynė. Būtent šioje šalyje spausdinami seniausi, populiariausi, o dažnai ir patikimiausi pasaulio dienraščiai („The Economist“, „The Times“, „Independent“ ir kt.), čia gimė televizija, o kartu su ja ir mano studijuojama televizijos ir radijo žurnalistika. Tad, mano manymu, žurnalistikos mokyme su šia šalimi gali konkuruoti tik JAV. 
Ne mažiau svarbu ir tai, jog žurnalistikos studijų programų Britanijoje, kaip ir universitetų, yra daug daugiau nei Lietuvoje. Rinkdamasi universitetą Lietuvoje susidūriau su problema, jog žurnalistikos bakalaurą galiu įgyti tik dviejuose universitetuose, kur dėstoma bendroji, o ne mane dominanti televizijos žurnalistika.

Galiausiai, studijos bet kurioje užsienio šalyje, nepriklausomai nuo studijų krypties, yra iššūkis kiekvienam studentui. Šį iššūkį priėmiau tikėdama, jog tai bus ne tik puiki galimybė įgyti bakalauro diplomą, bet taip pat pamatyti pasaulį, pažinti kitą kultūrą bei, kaip supratau jau atsidūrusi čia, pažinti save ir išmokti daugybę gyvenimiškų pamokų, kurių niekuomet netektų mokytis gyvenant tėvynėje.

Kokių disciplinų ten moko? Į ką koncentruojamas didžiausias dėmesys?

Pirmąjį semestrą teko mokytis bendruosius dalykus, kurie padėjo mums „įsivažiuoti“ į akademinį Didžiosios Britanijos studento gyvenimą. Tokios disciplinos kaip komunikacijų istorija (History of Communications) ir akademinių įgūdžių tobulinimas (Academic Skills) padėjo priprasti prie universiteto tvarkos bei atsiskaitymų raštu. Tačiau žurnalistikos pagrindai (Basic Journalism), kuriuos mokėmės visus metus, taip pat antrąjį semestrą dėstomos informacijos ieškojimo pagrindų (Research Techniques for Journalist) bei filmavimo ir video medžiagos redagavimo disciplinos jau leidžia tam tikra prasme pradėti savo, kaip profesionalaus žurnalisto, karjerą. Taip pat pusę metų mokomės britų politikos (British Politics), taip susipažindami su šalies politikos istorija, tradicija ir šių dienų aktualijomis.

Manau, kad dalykai, dėstomi pirmaisiais mokslo metais yra skirti tam, jog, prieš eidami į pasaulį užsiimti tikrąja žurnalistika, suprastume ne tik tai, kaip reikia elgtis su filmavimo įranga, tačiau pažintume žiniasklaidos istoriją, jos paskirtį, žinotumėme įstatymą ir jo paisytume (pirmojo semestro žurnalistikos pagrinduose 70% mokymosi medžiagos buvo įstatymai, jų interpretavimas), suprastume žurnalisto pareigą informuoti, žinotume, kaip turime elgtis tam tikroje situacijoje, ir svarbiausia – būtume etiški ir teisingi.

Kuo Anglijos mokslas skiriasi nuo Lietuvos mokslo?

Manau, kad žurnalistikos studentas Britanijoje yra greičiau pastūmėjamas į pasaulį – t.y. greičiau pradeda daryti tai, ką planuoja veikti visą gyvenimą – būti žurnalistu. Man teko matyti buvusių antrakursių reportažus, ir buvau sužavėta – vos po pusantrų metų mokslų jie filmavo reportažus apie narkotikų priklausomybę turinčių žmonių gyvenimus rūsiuose ir apleistuose namuose, paauglių nėštumą ir panašias visuomenės problemas.

Taip pat žaviuosi tuo, jog vidurinėse mokyklose, paskutinėse klasėse mokiniai gali rinktis tokias disciplinas kaip politika, žiniasklaida ir pan. Ir, nors dažnai jaučiuosi pranašesnė teorinėse istorijos žiniose, kurias, deja, panaudoti tenka retai, pastebiu, jog studentai jau yra kompetentingi tam tikrose studijų srityse, kurių dažnos yra labiau aktualios šiandien.

Nesu tikra dėl dėstytojų ir studentų santykių Lietuvoje, tačiau čia, Lidso universitete, dėstytojai yra autoritetai – jie ne tik puikiai išmano savo dalyką, yra jam savotiškai pasišventę, tačiau taip pat yra patarėjai, su kuriais gali bendrauti – t.y. paklausti, pasitarti, pasiūlyti.

Techninis skirtumas yra tas, jog Lietuvoje daugelis studijų programų trunka ketverius metus, o Britanijoje – tik trejus. Man, lietuvaitei, sunku prie to priprasti, tai yra per greitai. Kita vertus, kai mokslas yra mokamas, racionaliau mokytis trumpiau, bet efektyviau.

Vilniaus universiteto žurnalistikos programoje daug dėmesio skiriama praktikai. Ar jūs ten taip pat privalote atlikti praktiką?

Taip. Trečiųjų (paskutinių) metų pradžioje kiekvienas žurnalistikos studentas turi dvi savaites praktikos televizijoje ar radijuje. Šių vietų mums gali parūpinti universitetas, tačiau jei norime pozicijos konkrečioje šalyje, mieste, kompanijoje, tam turime padirbėti ir patys. Ir tai dažniausiai susiję su mūsų ateities planais, pvz.: jei aš noriu dirbti Lietuvoje, tai darbo vietos praktikai turėčiau ieškoti Lietuvoje – šiuo atveju universitetas man padėtų, tačiau aš pati turiu tiksliai žinoti, kokios pagalbos man reikia. Kitu atveju, praktiką atliekame atsitiktinai parinktoje, su universitetu bendradarbiaujančioje kompanijoje.

Daug kam atrodo, kad studijuoti žurnalistiką užsienyje nėra tikslinga, kadangi svetimoje šalyje sunku būti geru kalbos specialistu, be to, visų šalių žiniasklaidos sistemos skirtingos. Ką tu apie tai manai?

Vieniems atrodo taip, kitiems atrodo kitaip. Nuomonių išsiskyrimas yra būdingas bet kokiam reiškiniui. Manau, kad mano žurnalistikos studijos anglų kalba yra geriausia, kas man galėjo nutikti. Man patirtis, kurią gaunu čia, yra tikslinga, nes grįžusi į Lietuvą galiu atnešti britiškos žiniasklaidos sistemos ypatybių į lietuviškąją žiniasklaidą, nes pradėjusi čia, galiu tęsti bet kurioje pasaulio šalyje kaip bet kurios britų televizijos atstovė – šiam darbui pakaktų jau dabar turimų žinių, ką jau kalbėti apie žinias po trejų metų.

Kalbos specialistu būti sudėtingiau spaudoje. Tačiau šioje srityje puikiai išmanyti kalbą dar nereiškia būti puikiu žurnalistu – neturėdamas talento kalbinti žmones ar rasti istorijų niekuomet nebūsi geras žurnalistas. Taigi, minėta kalbos problema labiau aktuali rašytojams nei žurnalistams.

Kas, tavo manymu, yra svarbiausia, ką gavai universitete?

Šiais metais pradėjau daug labiau vertinti patikimą spaudą, daug kritiškiau žiūrėti į tai, kas, ką, kaip rašo ar transliuoja.

Visuomenėje, kuri ima pasitikėti žiniasklaida labiau nei pati savimi, profesionalių žurnalistų reikia kaip oro, vandens ir maisto. Žiniasklaidos pareiga yra tapti kuo mažiau priklausoma nuo leidėjų ir jų propagandos, taigi mūsų, žurnalistų, pareiga yra būti tokiais savo srities specialistais, kurie pateiktų informaciją apie tai, kas iš tiesų yra svarbu, atskleistų visus svarbių istorijų aspektus ir tikrai šviestų žmones. Manau, jog tai yra mano pirmojo kurso žinių apibendrinimas.

Susiję