Sklandymo sporto poezija ir skrydis virš Baltijos kelio
„Jeigu aviacija būtų proza, tai sklandymas – poezija“, – šypsosi buvęs Kauno aviacijos sporto klubo viršininkas, sklandymo instruktorius ir vienas iš 1989 metų skrydžio per Baltijos kelią lakūnų Petras Bėta. „Žmogus atitrūksta nuo žemės, variklis neburzgia, jis yra pats vienas su savimi, tarsi paukštis“, – priduria jis. Grožėtis laiko neturi tik sklandymo varžybų dalyviai, kuriems, anot pašnekovo, sklandymas yra darbas, rezultato siekimas. Kalbamės apie sportinę aviaciją ir lakūno profesijos ypatumus.
Petras Bėta teigia manąs, kad sportinė aviacija Lietuvoje gyvuoja tik entuziastų dėka. Adrės Zakrauskaitės nuotrauka „Sportinė aviacija gyvuoja tik entuziastų dėka“
Petras Bėta sklandyti pradėjo dar būdamas 16-kos, kai įstojo į Šilutės aeroklubą, kuriam tuo metu vadovavo Vladas Kensgaila – vienintelis lietuvis, pats sumeistravęs dvimotorį lėktuvą. „Aeroklubai sovietų laikais buvo svarbi mokymosi sklandyti vieta. Sąlygos buvo palankios – mokymasis sklandyti praktiškai nekainavo, pavyzdžiui, mūsų klubas buvo remiamas iš Tarybų sąjungos karinių pajėgų biudžeto, kitus klubus remdavo kitos organizacijos – žinoma, tas rėmimas priklausydavo nuo santykių su valdžia“, – prisimena Petras Bėta.
„Vėliau įstojau į Kauno politechnikos institutą (KPI), o tuomet į Kauno aeroklubą. Klube susikūrė grupė, kurią vadino „KPI komanda“ – tai buvome aš, Vytautas Sabeckis ir amžiną atilsį Antanas Rūkas bei Rimas Koronkevičius. Niekas mūsų vardais nevadindavo, visuomet sakydavo – KPI komanda eis ten ar ten… Vėliau kurį laiką dirbau sportinės aviacijos gamykloje. Sklandytuvų gamyba vyko nuo ankstyvo ryto iki nakties, darbas buvo labai sunkus. Atėjus vasaroms prasidėdavo intensyvūs skraidymai, ir tik rudenį sugrįžę į darbą suvokdavome, kokiomis kenksmingomis medžiagomis visą laiką kvėpuodavome – derva, stiklo audinio dulkėmis ir panašiai. Vėliau ėmiau dirbti aeroklubo instruktoriumi. Tapau lakūnu be jokios specialios mokyklos, ir šiandien aviacijoje esu jau 48 metus“, – sako pašnekovas.
Lietuviai taip pat pasižymėjo Sovietų Sąjungos organizuojamose sportinės aviacijos varžybose – čempionais yra tapę Vytautas Sabeckis ir Antanas Rūkas. Lietuvos aeroklubai buvo garsūs savo profesionaliu sklandytojų paruošimu. Šiandien Lietuva garsėja savo organizuojamais pasaulio ir Europos sklandymo čempionatais – 2001, 2004, 2007 ir 2011 Lietuvoje buvo organizuojami Europos čempionatai, o 2015-aisiais mūsų šalyje vyko ir Pasaulio sklandymo čempionatas. Pociūnų aerodrome taip pat buvo organizuojamas pirmasis Pasaulio moterų sklandymo čempionatas.
Kita vertus, Petras Bėta teigia manąs, kad sportinė aviacija Lietuvoje gyvuoja tik entuziastų dėka. „Kol jie vis dar gyvi, kažką daro, tol ji tebegyvuoja. Tokie aviacijos entuziastai įkvepia. Pavyzdžiui, Vladas Drupas – jam 93 metai, jis turi du nuosavus akrobatinius lėktuvus, kuriais iki šiol skraido. Žmogus energingas, tikras pavyzdys jaunimui – kai kurie būdami 30-ties elgiasi kaip pasenę, o jo senu pavadinti neįmanoma“, – juokiasi sklandymo instruktorius.
Sklandymo sporto ypatumai
Sportinė aviacija apima visas savo pomėgiams skirtas skraidymo rūšis – tai yra akrobatiniai skrydžiai, šuoliai su parašiutu, skrydžiai oro balionais, parasparniais, savo pačių sukonstruotomis skraidyklėmis, sklandytuvais. Įprastai sklandytuvai variklių neturi, tačiau pastaruoju metu varžybose dalyvaujama su vidaus degimo arba elektrinį variklį turinčiais sklandytuvais – variklis padeda sklandytuvui pakilti nuo žemės arba saugiai nusileisti.
Varžybose sklandytuvui leidžiama pakilti iki debesų lygio – Lietuvos sąlygomis tai yra maždaug 1-3 kilometrų aukštis (priklausomai nuo oro sąlygų). Sklandymo menas – tai „pajusti“ sklandytuvą keliančias sroves, surasti jas, o tuomet laviruoti jose, visą laiką būti keliančioje srovėje. Teisingai laviruojant galima pakilti į 5-6 kilometrų aukštį, o kalnuose (kur yra aukščiau kalnų esančius oro sluoksnius „išsiūbuojančios“ bangos) galima pakilti netgi į 7-9 kilometrų aukštį. Beje, sklandytuvą ketinama paleisti netgi į kosmosą – tokį mokslo tikslams skirtą „Perlan 2“ projektą pristatė iš Australijos kilęs pasaulio sklandymo čempionato dalyvis.
Maksimalus greitis, kurį galima išvystyti sklandytuvu – tai maždaug 250-275 km/h. Kiekviename sklandytuve yra tam tikri apribojimai, kuriuos nustatyti ir stebėti padeda jame esantys kompiuteriai ir kita speciali įranga – dėl to, pastebi lakūnas, jei žmogus neturi lėšų gerai aparatūrai įsigyti, jo rezultatai bus kuklūs. Varžybose atliekami tam tikri pratimai, o laimėtoju tampa tas, kuris tiksliausiai ir greičiausiai juos atlieka. Geras sklandytojas, sako instruktorius, turi mokėti analizuoti, susikaupti, būti ištvermingas – kartais sklandytuvo kabinoje tenka praleisti po 5-6 valandas.
Lietuvoje susidomėjimas sklandymo sportu – pakankamai didelis, entuziastų yra visuose sklandymo klubuose (jų šiuo metu Lietuvoje yra apie 20), reguliariai atsiranda besidominčiųjų, kurie sužino apie sklandymą aviacijos šventėse, parodose, internete. Anot Petro Bėtos, Lietuva išsiskiria dar ir tuo, kad turi vaikų sklandymo mokyklą. „Kai vienoje tarptautinėje konferencijoje papasakojau, kad pas mus vaikai skraido nuo 9 metų, dalyviai nepatikėjo – turėjome jiems atvežti vaizdinę medžiagą, kad įrodytume“, – juokiasi pašnekovas. Beje, amžiaus apribojimų sklandymui taip pat nėra – vyriausias Lietuvoje žinomas sklandytojas yra jau minėtas 93-jų metų V. Drupas.
Klausiu, ar tarp sklandytojų yra moterų. „Yra, tačiau ne tiek daug – dažnai, būna, moterys nustoja skraidyti sukūrusios šeimą, kai vyras pasako „ne“. Nežinau, gal dėl to, kad tai pažeidžia jų vyrišką ego… Kai skraido vyrai, jų žmonos visuomet prieš varžybas padeda jiems nuplauti sklandytuvą ir pan., tas pats ir su moterimis – jei jos dalyvauja varžybose, vyrai jas atveža, padeda paruošti sklandytuvus, laukia prie radijo, jei nepavyktų nutūpti… Mūsų vyrams tai prilygsta pažeminimui. (Šypsosi) Kita vertus, mūsų aeroklube buvo ir viena aviacinė šeima – kasdien vyras su žmona ginčydavosi, kas tądien skraidys, o kas liks su vaikais“, – pasakoja pašnekovas.
Skrydis virš Baltijos kelio
Aviacijos „liga“, sako Petras Bėta, serga kiekvienas sklandytojas – kitu atveju jam nepakaktų tiek ištvermės ir atkaklumo šiame sporte. „Kiekvienas skrydis yra ypatingas, – sako jis. – Visgi mano gyvenime įsimintiniausias skrydis įvyko 1989-taisiais metais virš Baltijos kelio, prisimenu jį taip, tarsi tai būtų įvykę vakar.
Tuo metu dirbau Kauno aviacijos sporto klube ir mes nusprendėme skristi virš Baltijos kelio. Per Kauno televiziją paskelbėme, kad norintieji gali atnešti gėlių, kurias mes išmesime virš Baltijos kelio. Į lėktuvą galėjome pasiimti 1,5 tonos svorio, tad buvome įsitikinę, kad jo tikrai pakaks gėlėmis. Kokie mes nustebę buvome, kai atskridę į Kauno oro uostą radome 3 sunkvežimius, pilnus gėlių! Gėlės buvo papuoštos kaspinėliais, atvirukais su linkėjimais Lietuvai… Mums prireikė kelių reisų, kad galėtume išmesti visas gėles. Skridome keturiese – aš, užsienio žurnalistams pasirengusi vertėjauti mano žmona Irena, lakūnas Algimantas Virbickas ir gėles barstyti įsiprašęs mano draugas Gediminas Vaškelis.
Mūsų lėktuvo radijo ryšys buvo sujungtas su Lietuvos radijo pirmąja programa, todėl mes, stebėdami Baltijos kelią iš paukščio skrydžio, pranešdavome, kur trūksta žmonių. Skridome kaip įmanoma arčiau žemės, kad vėjas nenuneštų lėktuve buvusių gėlių. Tokį didelį gėlių surinkimą tokiam tikslui galima būtų užfiksuoti Gineso rekordų knygoje – juk niekas žmonių nevertė to padaryti. Vaizdas, kurį regėjome iš paukščio skrydžio, buvo nepaprastas – visos Kauno gatvės buvo pilnos mašinų ir judėjo viena kryptimi – Savanorių prospekto link, o iš ten – į Baltijos kelią.
Baigęs skrydį ir išlaipinęs lėktuvo svečius, pasukau namų link. Pakeliui praskridau virš piketo dalyvių, susibūrusių prie karinio Nemuno objekto Pakruojyje, ir jiems taip pat numečiau gėlių. Per radijo stotį išgirdau neramų dispečerio balsą, įsakantį kuo greičiau grįžti namo – skrydžiu labai domisi specialiosios tarnybos“, – pasakoja vyras.
Jau kitą dieną Pociūnuose apsilankė KGB atstovai. Petro jie teiravosi apie tais pačiais metais Pociūnuose vykusio Baltijos šalių taurės sklandymo varžybų metu švedų padovanotą žemėlapį, kuriame buvo matyti visi Lietuvos aerodromai (tuo metu tai buvo retenybė). Kitą dieną žemėlapį liepė atvežti į Vilnių. Čia Petras buvo kamantinėjamas apie skrydį virš Baltijos kelio, kas filmavo, kaip filmuota medžiaga pateko į užsienį ir t.t. Po pokalbio pašnekovas pasakoja buvęs paleistas, bet neilgam. Po kelių vėliau įvykdytų saugumiečių vizitų lakūnas pasiskundė sąjūdiečiui Aleksandrui Abišalai – šis apie tai papasakoti liepė didžiulėje salėje susirinkusiems žmonėms. Petro Bėtos kalba buvo paviešinta per radiją, televiziją, ir tuomet saugumas paliko pilotą ramybėje.
