Nuo pirmųjų žurnalistinių eksperimentų iki knygos: interviu su rašytoja Agne Pačekaje

Agnė Pačekajė – viena iš populiaraus istorijų žurnalo „Happy365“ redaktorių. Neseniai praūžusioje knygų mugėje ji pristatė debiutinį savo romaną „Prisirpusios senmergės išpažintis“, kuriame aprašyti daug kam žinomos herojės Zosės Ilganosės nuotykiai. Su A. Pačekaje kalbame apie jos debiutinį romaną, rašymą bei mylimas knygas.

A. Pačekajė visiems pataria niekada nepradėti to darbo, kuris visiškai nelimpa, nors už jį ir moka pinigus. Nuotraukos autorius A. KriščiūnasA. Pačekajė visiems pataria niekada nepradėti darbų, kurių visiškai nesinori daryti, net jei už juos moka pinigus. Nuotraukos autorius A. Kriščiūnas

Mugėje skaitytojams pristatėte romaną „Prisirpusios senmergės išpažintis“. Knygoje aprašyta herojė Zosė Ilganosė daugeliui pažįstama iš žurnalo „Panelė“, kuriame anksčiau dirbote, puslapių. Kaip gimė Zosės personažas?

Jeigu ne Zosė, tai tame leidinyje darbo nebūčiau gavusi. Studijavau teisę ir neturėjau rašymo praktikos. Aš vis ateidavau ir Jurgai (redaktorei Jurgai Baltrukonytei – aut.) siūlydavau įvairias temas, bet matydavau, kad jai neįdomu. Norėjau dirbti žurnale, tad turėjau sudominti redaktorę. Kartą pasisiūliau eiti pas burtininkus daryti slaptų žurnalistinių tyrimų. Reikėjo istoriją įrėminti. Tuo metu man nesisekė meilėje, tad pas burtininkus nusprendžiau eiti su klausimu „Kaip susirasti berną?“. Pamenu, kokiomis drebančiomis kojomis ėjau daryti pirmojo interviu. Diktofonai tuo metu buvo lyg didžiulės dėžės, manasis vos tilpo rankinėje. Po pirmo karto pajutau adrenaliną, labai gerai jaučiausi.

Kas labiausiai iš visų atliktųjų tyrimų įsiminė?

Šokiai „Kam per trisdešimt“, į kuriuos, kad padaryčiau reportažą, eiti teko tris kartus. Juose buvo tikrai pavojinga. Kai vienas vyras, nepardavęs man kontrabandinių cigarečių, ėmė prie manęs kabinėtis, pamaniau, kad tikrai baigsis blogai. Buvo įdomu ir kadaginiuose apsirūkymuose, teko važiuoti į pirčių pėrimo, ėjimo žarijomis kursus. Daug ką stebindavo, kad važiuoju viena.

Kaip nusprendėte, jog metas Zosės istorijas suguldyti į knygą?

Labai paprastai. Tiesiog pagalvojau, kad Zosės istorijos – tai straipsniai, kurių labiausiai laukiu rašyti. Taip save labiausiai realizuoju, galiu rašyti ilgais sakiniais. Išėjau iš darbo, buvo laiko, ir nusprendžiau, jog metas rašyti knygą. Mėgau rašyti meilės istorijas, o ir pačios gyvenime daug nuotykių, viską sujungiau, susintetinau ir turiu produktą – knygą.

Su kokiais sunkumais susidūrėte rašydama ir kaip su jais kovojote?

Didžiausias sunkumas – žmogus daro kažką pirmą kartą ir jis nieko nežino. Jei mėlynes pardavinėji prie kelio pirmą kartą, tau bus tikrai labai sunku. Aš galvojau, kad bus paprasta viską suplanuoti, tačiau jau pirmomis dienomis supratau – tikrai ne. Dirbdama žurnaliste, gaudavau užduotį parašyti straipsnį, tada pakalbini žmogų ir jau yra rezultatas. O rašant knygą reikia pačiam viską sugalvoti. Vėliau išgryninau trijų puslapių per dieną rašymo porciją, tačiau nereikia ant savęs pykti, jeigu dvi dienas nieko neparašai – trečią jau gali parašyti ir dešimt, nes aplanko įkvėpimas.

O kaip rašant neatidėlioti ir nesiblaškyti?

Reikia nuo visko pabėgti. Mano vargšas vyras liko be žmonos vasarai. Aš tiesiog išvažiavau, nes supratau, kad mane įsuks buitis ar darbo pasiūlymai, kol galiausiai išsitaškysiu, nes nemoku kelių darbų daryti vienu metu.

Norėjau dirbti žurnale, tad turėjau sudominti redaktorę. Kartą pasisiūliau eiti pas burtininkus daryti slaptų žurnalistinių tyrimų. Reikėjo istoriją įrėminti. Tuo metu man nesisekė meilėje, tad pas burtininkus nusprendžiau eiti su klausimu „Kaip susirasti berną?“. Pamenu, kokiomis drebančiomis kojomis ėjau daryti pirmojo interviu. Diktofonai tuo metu buvo lyg didžiulės dėžės, manasis vos tilpo rankinėje.

Kiek laiko užtruko pats knygos rašymas?

Galvojau ir įvairias mintis dėliojau jau labai seniai. Pasakydavo kas nors ką juokingo – užsirašydavau. Nes gal tiktų knygai. O pats tupėjimas ir rašymas užtruko kažkur keturis – penkis mėnesius, su pertraukomis. Tuo pat metu rengėme ir „Happy365“ žurnalą.

Romano pristatymo metu minėjote, jog jūsų rašymo mama – Jurga Baltrukonytė. Ko ji jus išmokė?

Ji mane išmokė rašyti. Aš jai esu labai dėkinga, nes tai yra žmogus, kuris galėjo manęs nepriimti į darbą. Esu plepi, energinga, o tokie kartais išgeria kitų energiją. Ji mane, tokią beprotę, priėmė į darbą ir mokė rašyti. Buvo griežta ir pasakydavo: „Prastai, turėsi perrašyti“. Ji netingėjo su manimi dirbti, pažymėdavo, ko mano tekstuose nesupranta, ką reiktų pataisyti ar patardavo perrašyti įžangą įdomiau. Aišku, būdavo liūdna. Paduodi straipsnį, manydamas, kad labai gerai parašei, ir tave pagirs, o taip neatsitinka. Vėliau sėdi visą naktį, perrašinėji ir supranti, kad redaktorė buvo teisi.

O po kiek laiko pajautėte progresą?

Maždaug po trejų metų. Po jų supratau, kad herojų pagražinti negalima. Jeigu jie neįdomūs, apie juos reikia rašyti trumpai, o ne bandyti pūsti burbulą iš nieko. Aš Jurgai labai dėkinga, nes ji visada girdavo Zosės istorijas, skatindavo daryti tyrimus, palaikydavo. Visiems linkiu tokių vadovų.

Ar turite mėgiamiausią knygą ar rašytoją?

Turiu daug knygų, kurias mėgstu. Visiems fantazijai lavinti linkiu skaityti Haruki Murakami. Dievinu „Dinos knygą“, esu perskaičiusi visas Herbjorg Wassmo knygas. Apskritai, šiaurietiška kultūra man yra labai artima. Labai myliu Michailą Bulgakovą, Fiodorą Dostojevskį – tai fantastiška kūryba, kuri kažką tavyje palieka, ne veltui tiek laiko ji gyvuoja. Myliu ir Džoną Irvingą, ne visos knygos, nes vienos stipresnės, kitos – silpnesnės, kai kurios atrodo lyg ankstesnių knygų aidai. Tačiau vis tiek tai pasakojimai, kai skaitydamas realiai matai, kas vyksta, čia pat pasijuokei, čia pat apsiverkei. Autorius puikiai žaidžia skaitytojų vidiniu pasauliu.

O ar planuojate Zosės istorijų tęsinį?

Galvoju, kad rašysiu, nes visai neblogai pavyko. Šis darbas nebuvo daromas per kraują. Labiausiai nekenčiu ir visiems patariu niekada nepradėti to darbo, kuris jums visiškai nelimpa, nors ir už jį moka pinigus. Nuo to tikrai laimingas netapsi, o knygos rašymas mane padarė laimingą, aš kaifavau nuo to ir galvojau, kad galiu tai tęsti.

Minėjote, jog pradėdama rašyti knygą, nežinojote, kaip tai reikia daryti. Ką patartumėte tiems, kurie rašo, bet bijo? Kaip pradėti?

Pradėkite nuo apskritai pradėjimo. Pradėkite rašyti. Pagalvokite, apie ką norite rašyti. Planelio truputį reikia. Parašykite veiksmų seką. Kaip atrodys herojus. Kokie galėtų būti jo draugai. Galima net aplinką nupiešti. Aš baisiai piešiu, bet vis tiek piešiu. Pamačius ant lapo piešinį kažkaip aiškiau pasidaro. Pajauti, ko nori herojus, ir koks bus knygos tikslas. Žinoma, yra ir tokių kietų žmonių, kurie susidaro visą planą. O vėliau jau vystai, sėdi, neatidėlioji ir rašai.

Romano „Prisirpusios senmergės išpažintis“ viršelyje vaizduojama nuotaka, kuri yra puolama balandžių. Kaip kilo tokia idėja?

Aš labai norėjau, kad viršelis būtų gražus ir saldus – senmergės svajonė. Ji lygiai taip pat nori ištekėti, kaip ir tos moterys ant „Žmonių“ žurnalo viršelio, tik niekas jų taip neima. Ir aš susimąsčiau, ko norėtų senmergė Zosė. Todėl pasirinkau Aidą Šumską dailininku, nes jis tikrai puikus jaunas kūrėjas. Jam paaiškinau, jog noriu, kad būtų saldu, tačiau tame saldume būtų ir maža paslaptis, paslėptas kabliukas. Lyg Hičkoko filmuose, kuriuose pradeda pulti paukščiai, taip ir gyvenime – [puola] aplinka. Įkyrūs dėdės, tetos ir visi kiti, kurie užduoda klausimą „Kada tekėsi?“. Tie balandžiai simbolizuoja tokį įkyrumą, spaudimą iš išorės, draskymą to viso reikalo, o senmergė pačiame centre su jais kaunasi. Idėja įgyvendinta gražiai, nes norėjau balanso tarp grožio ir to balandžių žiaurumo.

Dėkoju už pokalbį.

Rašytoja Agnė Pačekajė interviu davė VU žurnalistikos antrakursių rengiamai radijo laidai „Per studento prizmę“.

Patalpinta: Interviu, Naujienos