Užsitęsęs lengvaatletės Anos Ambrazienės sezonas
Kiek daugiau nei prieš trisdešimt metų Lietuvos lengvaatletė Ana Ambrazienė ėjo šlapiu Sovietinės Maskvos stadiono taku. Prabėgusi keturis šimtus metrų su barjerais per lietų ir vėją, ji vos galėjo kvėpuoti ir beveik nekreipė dėmesio į aplinką. Netrukus Ana išgirdo sovietinės rinktinės trenerį, šaukiantį jos vyrui: „Algi, tavo žmona nesveika! Ji pagerino pasaulio rekordą šiomis sąlygomis!”
A. Ambrazienė profesionaliajame sporte atsidūrė trenerio spaudžiama bene prievarta – technikumo, kuriame studijavo, direktorius pagrasino panaikinti stipendiją, jei ji nesportuos. Autorės nuotr. Būdama per daug pavargusi, sportininkė nesuprato nei šių žodžių reikšmės, nei kodėl visi žiūrovai atsistojo ir pradėjo ploti. Ji atsisuko į švieslentę, norėdama pasitikrinti savo laiką, bet neatpažino jo pasirodžiusiuose skaičiuose. Beveik tą pačią akimirką A. Ambrazienę pakvietė į dopingo kontrolės centrą, kuriame tikrinta, ar galima įskaityti rezultatą.
Po trijų valandų A. Ambrazienės rekordas buvo oficialiai pripažintas, ir jai leista keliauti namo. Tik tuomet ji pagaliau suprato, kas įvyko. Tačiau užuot šokinėjusi ir verkusi iš laimės, ji nusprendė važiuoti tiesiai į viešbutį, šiek tiek pailsėti. Jos rekordas Brolių Znamenskių memoriale (tarptautinės lengvosios atletikos varžybos) buvo tik nedidelė ilgojo pasirengimo dalis – geriausią rezultatą A. Ambrazienė tikėjosi pasiekti po metų – Vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele.
„Žinojau, kad norėdama kažką pasiekti, turiu paaukoti viską. Jokių vakarėlių ir laisvo laiko, dvylika – penkiolika treniruočių per savaitę. Vienuolika metų aš laikiausi Tarybų Sąjungos rinktinėje suprasdama, kad visada turiu būti pirma, jei noriu dalyvauti rimtose varžybose“, – Anos balsas ramus, bet lūpų kampeliai ironiškai keliasi aukštyn. 1983-iuosius ji atsimena, tarsi jie būtų vakar – bėgikė pirmavo beveik visuose svarbiausiuose startuose ir tik per pasaulio čempionatą pralaimėjo vieną šimtąją sekundės kitai tarybinei sportininkei Jekaterinai Fesenko. Dėl to, žinoma, šiek tiek nusivylė, bet stengėsi per daug neimti į galvą, nes žinojo, kad po olimpinių žaidynių niekas nebekalbės apie pasaulio čempionato prizininkus.
Tęsdama pasiruošimą, ji nuvyko į eilinę stovyklą Bulgarijoje, kurioje tikėjosi sudėti paskutinius akcentus prieš laukiamą Los Andželą. Tačiau šį kartą iš kelionės parsivežė ne tik įspūdžius apie naujas treniruočių bazes ir geras oro sąlygas, bet ir žinią, kad į Ameriką nevyks nė vienas sportininkas, nes Sovietų Sąjunga nutarė boikotuoti šitas žaidynes.
„Tai buvo diena, kai mano gyvenimo svajonė sudužo į šipulius. Bet aš žinojau, kad turiu išlikti rami. Kitą dieną laukė varžybos, todėl aš nusprendžiau eiti miegoti“, – naujieną apie boikotą A. Ambrazienė sužinojo per bendrą visų lengvaatlečių susirinkimą po vakarienės – tada, kai daugelis jau ruošėsi eiti miegoti, laikydamiesi griežto režimo, likus keliems mėnesiams iki olimpiados. Ir nors visi, žinoma, atsiminė, kad 1980-aisiais į Maskvos olimpines žaidynes irgi neatvažiavo šešiasdešimt penkios šalys, pareikšdamos protestą prieš Rusijos veiksmus Afganistane, niekas nesitikėjo boikoto pakartojimo. Tačiau SSRS vadovybė nusprendė kitaip ir pareiškė, kad savo sportininkų į JAV neveš dėl kapitalistiniame pasaulyje vyraujančių „šovinistinių nuotaikų ir antisovietinės isterijos“.
Šiandien apie 1984-ųjų boikotą A. Ambrazienė kalba tiesia nugara ir beveik nemirksi – tik stipriau suspaudžia savo biuro, kuriame mes susitikome, raktus. Ji pagaliau dirba profesionalių lengvaatlečių klubo vadybininke ir gali dalintis savo žiniomis per retus, daugiausia atsitiktinius, pokalbius su jaunąja karta. Tačiau jos pačios kelias iki šio stabilumo nebuvo nei lengvas, nei trumpas.
Pirmas susidūrimas su sportu ir valdžia
Anos sportinė karjera prasidėjo gana vėlai – tada, kai ji, norėdama tapti siuvėja, persikraustė iš Tarakonių kaimelio į Vilniaus bendrabutį ir pradėjo studijuoti Lengvosios pramonės technikume. Čia studentė buvo greitai pastebėta vietinių trenerių, mačiusių jos finišą prie Vingio parko estrados, kur ji bėgo krosą, atstovaudama savo technikumui. Ir nors Ana tai darė vien iš pareigos ir visai nesiruošė versti bėgimo savo gyvenimo darbu, vienas treneris pradėjo labai rimtai įtikinėti
A. Ambrazienę ateiti į stadioną.
„Nenorėjau aš visų šitų sportų ir iškart atsakiau jam „ne“. Bet jis buvo labai užsispyręs – du kartus atėjo pas mane ir, nepasiekęs jokio rezultato, kreipėsi į technikumo direktorių. Jis mane iškvietė į savo kabinetą ir pasakė, kad nuims stipendiją, jei nesitreniruosiu. Ir aš, žinoma, nuėjau į stadioną. Dėl mano šeimos – mamos ir močiutės, nes mums visuomet trūko pinigų“, – norėdama padėti savo mylimiausioms moterims, Ana pradėjo dirbti „kolchoze“ (kolūkyje) dar būdama aštuonerių, o persikrausčiusi į Vilnių įsidarbino vaikų darželio valytoja, kur ateidavo kiekvieną dieną penktą arba šeštą ryto prieš studijas.
Tačiau sportas, kuris grubiai įsibrovė į jos gyvenimą, taip pat pastebimai pakeitė jos tvarkaraštį. Po pusės metų A. Ambrazienė buvo antra Lietuvoje kroso varžybose, po ketverių – gavo pakvietimą į sovietinio sporto Meką – nacionalinę rinktinę, o po penkerių metų joje pagerino pasaulio rekordą keturių šimtų metrų su barjerais rungtyje.
Aukso metai be aukso
A. Ambrazienė sako, kad aštuntame dešimtmetyje ji buvo viena iš savo rungties pionierių – nors barjerinis keturių šimtų metrų bėgimas vyrams įėjo į olimpinę programą nuo pat 1900-ųjų, pirmas oficialus startas moterims įvyko tik 1971-aisiais, o pati rungtis buvo pripažinta po trejų metų nuo A. Ambrazienės sportavimo pradžios. Sovietų Sąjungos boikotuotos Los Andželo olimpinės žaidynės tapo pirmosiomis istorijoje, kur moterys galėjo bėgti šią distanciją.
Nepaisant to, kad A. Ambrazienė neteko galimybės dalyvauti šitame istoriniame įvykyje, ji vis tiek keldavosi kiekvieną rytą naujiems 10 kilometrams, kuriuos vadindavo lengva mankštele, o vėliau eidavo į dar tuščią maniežą, kur kasdien turėdavo dvi treniruotes. Ana žinojo, kad gali pasiruošti kitoms varžyboms ir po dvejų metų pertraukos be sporto dėl traumų ir vaiko gimimo, grįžo į takelį, svajodama išvykti į olimpines žaidynes Seule.
Pasiruošimas klostėsi gerai ir likus metams iki olimpiados, A. Ambrazienė vėl tapo geriausia SSRS. Tačiau net ir atgautas greitis negalėjo garantuoti išvažiavimo į Seulą – per oficialią atranką 1988-aisiais A. Ambrazienei šiek tiek pritrūko sėkmės ir ji atbėgo antra, todėl liko namuose. Barselona ir 1992-ieji tapo paskutine trisdešimt septynerių metų sportininkės viltimi ir jos pirma galimybe varžytis pasauliniu lygmeniu atstovaujant Lietuvai.
Po ilgo ir sunkaus treniruočių sezono A. Ambrazienė gavo naują olimpinę aprangą ir, atrodytų, jau galėjo krautis lagaminus į išsvajotas olimpines žaidynes, kurių laukė beveik trylika metų. Tačiau išvažiavimą vėl teko atidėti – likus trims savaitėms iki Barselonos, A. Ambrazienei buvo pranešta, kad jos pavardės nebeliko išvykstančiųjų sąraše.
„Kodėl? Jie pasakė, kad mano rezultatas buvo per silpnas. Bet aš žinojau, kad net su šiuo rezultatu galėčiau bėgti finale ir buvau pasiruošusi jį pagerinti. Nemanau, kad šis sprendimas buvo teisingas, bet aš taip pat nesu tikra, kad pasaulyje yra teisingumo“, – Ana suspaudžia lūpas ir nusisuka nuo manęs.
Jos manymu, šis žingsnis turėjo politinių motyvų, bet net ir tai netapo pakankamai svaria priežastimi palikti sportą. Po šitų įvykių ji nusprendė toliau sportuoti – netrukus laimėjo tris aukso medalius Europos taurėje ir net negalvojo apie pasitraukimą iš tako.
Bet jos planams, kaip daugelį kartų prieš tai, nebuvo lemta išsipildyti.
Sporto pėdsakai
Nepaisant paplitusios nuomonės, kad bėgikai pasiekia geriausių rezultatų būdami nuo dvidešimt ketverių iki dvidešimt aštuonerių metų amžiaus, A. Ambrazienė sportavo daug ilgiau. Beveik keturiasdešimties ji, kaip ir anksčiau, buvo greičiausia Lietuvoje ir norėjo pasiruošti naujam sezonui.
„Turėjau pasą ir žinojau, kiek man metų, bet vis vien bėgau su mergaitėmis, kurios galėjo būti mano dukromis. Vėliau jau čia kažkas nusprendė, kad esu per sena, ir kai atėjau į Olimpinį centrą atsiimti maistpinigių, man buvo pasakyta, kad mane atleido dar prieš porą mėnesių. Ir jie tai padarė nepasakę nė žodžio – tiesiog išmetė kaip musę iš barsčių“, – net ir dabar ramus ir truputį šaltas Anos tonas nesikeičia, tik žvilgsnis tampa truputį griežtesnis. Ta diena, apie kurią ji pasakoja, tapo paskutiniu lašu sportinių nusivylimų sekoje – A. Ambrazienė pasižadėjo niekada nebesivaržyti profesionalų varžybose ir liko ištikima savo žodžiams net ir tada, kai atėjo prašymas iš Olimpinio centro prisijungti prie Lietuvos rinktinės Europos taurėje.
Nutraukusi ryšius su didžiuoju sportu, A. Ambrazienė pradėjo ieškotis naujo darbo, tačiau įsidarbinti trenere ar kūno kultūros mokytoja nepavyko, todėl ji grįžo į darželį, kurį kadaise valė būdama studentė. Čia jos siūlymu buvo įvesta sporto programa vaikams. A. Ambrazienė vėl pradėjo bėgioti, bet nebe su varžovais, o su savo auklėtiniais. Ji sako, kad mylėjo šį darbą, nors ir niekur neužsibuvo taip ilgai kaip kadaise ant tako – išėjusi iš darželio, pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoja, vėliau tęsė karjerą privačioje įmonėje… Tol, kol vėl nesugrįžo į profesionalią atletiką, kur pradėjo dirbti sporto klubo vadybininke.
Šiandien A. Ambrazienė retai prisimena praeitį ir stengiasi gyventi nepriklausydama nuo jos – bendrauja su jaunais atletais ir aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. Dienos keičiasi greitai, kaip ir jos sveikata, tačiau vienas dalykas taip ir išlieka nekintantis – Ana Ambrazienė vis dar bėgioja kelis kartus per savaitę vilkėdama žalią nacionalinę aprangą ir jos mėgstamus marškinėlius su olimpiniais žiedais iš mėgėjiškų varžybų.
