Dabar, kai Lietuvos nepriklausomybė persirito per ketvirčio amžiaus ribą, ar galime kalbėti apie Lietuvos universitetinių žurnalistikos studijų tradiciją?

Apie vieną žurnalistikos studijų tradiciją būtų sudėtinga kalbėti – kaip ir apie kiekvieną socialinių studijų ar mokslo kryptį, arba lauką, šaką. Analizuodamas žurnalistikos studijų programų raidą, skirstau studijas iki Sąjūdžio ir vėliau. Permainas lėmė ne vien tik Sąjūdžio, kaip judėjimo ir tinklo, atsiradimas, bet ir metai, kada pradėjo keistis politinė aplinka visoje Lietuvoje. Iki 1989 metų Vilniaus universitete studijos galėjo būti vykdomos tik remiantis labai stipriu ideologiniu pamatu – ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose. Žurnalistika, beje, anksčiau būdavo priskirta humanitarinėms studijoms, dabar – socialinėms, taigi ir šiuo požiūriu vienos tradicijos nebėra.

Kintančiame pasaulyje, ypač glaudžioje medijų sąveikoje, kaip yra dabar, pirmiausia vis iš naujo peržiūrimi vertybiniai procesai. Esmė šių peržiūrų – dvejopa: profesinių reikalavimų kaita (pačios žiniasklaidos sistemos visumos) ir Universiteto vidaus kaita, nes mokslo vadyba, studijų organizavimas yra nuolat atnaujinami. Nėra šiandien to Universiteto, kurį baigiau – todėl, kai bendraamžiai klausinėja apie Universitetą, jie klaidingai formuluoja teiginius iš kitų laikų patirties, bet tai natūralu.

Kas kuria tradiciją? Iš vienos pusės ateinantis visuomenės narys – pretendentas į studijas, žmogus su dar nesuformuotomis profesinėmis vertybėmis. Studijų metu jis jas perpranta. Tačiau galbūt tik baigdamas studijas jis suvoks, kad ir jis kūrė Universitetą, jo akademinio dialogo tradiciją. Universitetas ir pats keičiasi kartu su studentu, plėtodamas dialogą. Nes studentas ateina tam, kad užduotų klausimus ir parodytų, ką jis sužino.

Kitas yra konteksto aspektas, kurį nulemia teisės aktai ir priežiūrinės institucijos su nekūrybinga biurokratija, ekonominės, politinės sąlygos Lietuvoje, taip pat ir išorinė žiniasklaidos sistema su savo poreikiais, nustatytais kriterijais, kuriuos nulemia atitinkamas visuomenės interesas gauti jai svarbią informaciją. Iš auditorijų poreikio susikūrusi žiniasklaidos sistema parodo mums savo poreikį: ką ji priima, kokius standartus ji siūlo diegti.

Nepadoru priešinti verslo ir universiteto sakant, kad universitetas turėtų tarnauti įmonėms ir tik vykdyti jų užsakymus.

Tuo metu mes Universitete, analizuodami Lietuvos ir užsienio situaciją, pirmiausia teoriniu aspektu, turime vis iš naujo įvertinti, kas tai yra universitetinės žurnalistikos studijos apskritai ir atskirai – kokia pirmos pakopos ir kokia antros pakopos žurnalistikos studijų programos paskirtis. Ar bakalauro studijų programoje pagrindą turi sudaryti technologinės žinios? Turbūt ne. Nes universitetinių studijų pamatas pirmiausia yra mentalinis. Naujausia technika nuolat sensta, ją žmogus greitai perpranta, bet ar taip greitai jis išugdo kritišką objektyvų požiūrį, formuojamą žinių pagrindu?

Žurnalistika, kaip viešosios erdvės sritis, turi ir skleidžia tam tikrą filosofiją. Universitete esame tam, kad, suteikdami žinių ir nubrėždami gaires, kurstytume dialogą ir formuotume žiniasklaidos filosofiją. O filosofija turi turėti vertybinius pagrindus, kurie klojami skaitant sudėtingas knygas ir ieškant konfliktų genezės. Mūsų vertybinis požiūris gali nesutapti su tam tikros žiniasklaidos priemonės deklaruojamomis arba paneigiamomis vertybėmis: kritikos laukas ir yra filosofijos kūrimo vieta. Taigi kalbant apie nuolat kintančio Universiteto tradiciją, studijų ir mokslo sąveikos tradiciją, mūsų tikslas yra žiūrėti, kokios mes patys laikomės filosofijos, kaip mes atsakome į klausimus apie žiniasklaidos sistemos problemas, ar atsakome, ir kada mes apskritai pasakome, kad žiniasklaida turi ir neišsprendžiamų problemų – tiesiog jas reikia išmanyti, žinoti ir, atėjus į sistemą, bandyti jas spręsti, suvokiant, kad jos, tos problemos, yra ilgalaikės: susijusios su etika, savininkyste, įvairiais socialiniais konfliktais, kurie labiausiai ir domina visuomenę, žiniasklaidos darbuotojus, mus pačius. Keldami tikslą rengti aukštų kompetencijų specialistą, nubrėžiame uždavinius pritraukti ir kelias dešimtis (apie 50) kompetentingų dėstytojų, derinti dalykų teoriją ir praktiką.

Kaip šie uždaviniai susiję su pastarąjį dešimtmetį vykusiais bakalauro žurnalistikos studijų programos atnaujinimais?

Bakalauro studijų programa atnaujinama labai intensyviai. Per pastaruosius dešimt metų ji atnaujinta iš esmės 4 kartus. Pagrindinis mūsų uždavinys – nagrinėti, kas yra žiniasklaidos sistemos pasaulyje nauja ir perprasti pokyčių tendencijas, taip pat matyti, kaip pasikeičia Universitetas. Studijų programos komitete nuolat svarstome, kaip turi būti organizuojamos studijos, kurias lemia ne tik rinkos poreikis, bet ir Universiteto galimybės ir iššūkiai tenkinti programos darbuotojų ir studentų poreikius. Tai – tarsi du susiliečiantys indai, kurie yra nuolat stebimi. Tačiau tai vyksta dėl to, kad Universitetas savo idėjos prigimtimi yra senesnis už bet kurią kitą struktūrą (išskyrus šeimą). Jis nuolat atsinaujina stebėdamas, tirdamas, diskutuodamas ir – tai svarbiausia – skatindamas diskutuoti; jis nemėgsta skubos, bet ir nėra mokykla, kuri suteiktų absolventui žinių visam laikui. Todėl socialinių studijų srityse kintančių technologijų aspektas tiek svarbus, kiek padeda perprasti iššūkius. Žurnalistikoje esminis dalykas – išmokti įvertinti šaltinį ir atrinkti informaciją. Jeigu žiniasklaidos sistema turi konceptualias klasikines taisykles (kalbant apie elektroninio ar popierinio laikraščio struktūrą, naujumo paieškas, auditorijos dėmesį ir kt.) tam, kad nedelsiant praneštų žinią, tai Universiteto klasikinis iššūkis yra atrasti ir apmąstyti tai, kas bus aktualu rytoj: aukštoji mokykla kinta, stengdamasi žiūrėti į ateitį, nors išoriniam pasauliui dažnai taip ir neatrodo. Mes prie struktūrų nesame taip prisirišę organizacine prasme. Dirbantieji Universitete stebi ir svarsto, ieškodami nuolatinio atsakymo „kodėl“: jie irgi kinta išeidami ir sugrįždami (antai Audrius Lelkaitis – džiaugiuosi –  vėl ateis dirbti su studentais po ilgesnės kūrybinio darbo „pertraukos“), skaitydami ir patardami kitiems – tai milžiniškas iššūkis ir gyvenimo nuopelnas rūpintis jaunų žmonių kompetencija.

Todėl sakome ir žurnalistikos studentams: jūs baigiate ne Žurnalistikos institutą ar Komunikacijos fakultetą – jūs baigiate Universitetą, nes čia yra parengiamas jūsų diplomas: jūs Universiteto struktūroje turite laisvai judėti, turite rinktis dalykus, turite gyventi gyvenimą ir pagal tvarkaraštį, ir įgyvendinti idėjas už tvarkaraščio ribų. Dešimtys žurnalistikos absolventų palieka Universitetą įgiję apmąstymo patirties – nepaisant, kad kai kurie iš jų sau sako: aš pats protingas tapau. Galbūt.

Universitetas žiūri, ką jis privalo pakeisti, kad studentas jau rytoj turėtų pažangesnes sąlygas, nei kartais yra rinkoje. Mes negalime žinoti visų darbdavių, pas kuriuos rytoj pateks absolventas, elgsenos: kokias jie sudarys jam sąlygas ne tik ekonominiu, bet ir vertybiniu aspektu. Todėl turime per žingsnelį būti priešaky stebėdami rinką: ji dabar taip stipriai priklausoma nuo pinigų ir interesų, kad jaunam žmogui reikia būti itin atkakliam.

Universitete laikomės tokios pozicijos, kad gebėjimas mąstyti, o ne tik gebėjimas dirbti su naujausia technika, yra pagrindinė žmogaus ir žurnalistikos profesionalo vertybė. Taip, Komunikacijos fakultetas dabar įsigijo moderniausios įrangos Baltijos šalyse, įrengėme naujas vaizdo ir garso studijas. Laikau tai pasiekimu, nes kapitalinis remontas kainavo daug pastangų, bet ar tai iš tiesų yra svarbiausias studijų kokybės veiksnys? Ne. Universitete svarbiausiu studijų kokybės veiksniu visuomet buvo, yra ir bus dialogas apie naujausius iššūkius visuomenėje, apie žmogaus, gebančio objektyviai vadovautis žiniomis, misiją viešojoje erdvėje – apie tai, kas buvo praeityje, ką mes paveldėjome, iš ko mes galime spręsti, kas bus ateity. Žurnalistikos atveju yra svarbu, kaip rinkti informaciją, kaip ją apdoroti, bet esmė – ne to mechanika, o kaip protingai, patraukliai, įdomiai tai padaryti. Tai yra Universiteto misija; nesame amatų mokykla, todėl nedidiname priėmimo skaičiaus, nors tai daryti ne kartą skatino ir Universiteto vadovai, ir Vyriausybės pareigūnai.

Universitete laikomės tokios pozicijos, kad gebėjimas mąstyti, o ne vien mokėjimas dirbti su naujausia technika, yra pagrindinė žmogaus ir žurnalistikos profesionalo vertybė.

Taigi negalima atskirti ir supriešinti teorinio ir praktinio parengimo?

Lietuvoje dabar populiaru teigti, jog neva verslas iš universiteto negauna ar nepakankamai gauna gerų specialistų. Kiekviena studijų šaka turi savo ryšį su verslu, įmonėmis. Taip suabsoliutinti negalima: nepadoru priešinti verslo ir universiteto sakant, kad universitetas turėtų tarnauti įmonėms ir tik vykdyti jų užsakymus. Tada žmogus universitete tampa medžiaga, įrankiu tam tikrai įmonei, o jis turi turėti pasirinkimą tarp verslo struktūrų ir turėti idėjų, kad galėtų ateiti ir prisitaikyti prie tam tikros įmonės standartų, kartu pasiūlydamas savo idėją. Kad jis suprastų ir net tai suvoktų, jam reikalingos bendrosios žinios – tuomet galėtų įsisavinti tuos standartus, kuriuos pateikia darbdavys. Nėra buvę taip, kad dabartinis kurios įmonės išdidus vadovas praeityje iš karto buvo itin išmintingas vos baigęs studijas ir po jų neaugęs, kad būtų galėjęs iš karto atlikti bet kokį praktinį uždavinį.

Vis dėlto rinkoje ir universitete, praktikoje ir teorijoje, gali skirtis profesinės etikos dalykų suvokimas.

Universitete nuolat formuojame ir nagrinėjame žurnalistikos etikos standartus, nes vertybinės normos mums yra labai svarbios – jos yra sudėtinė kiekvieno programos dalyko dalis. Žurnalistikos istorija rodo, kad tiriamoji žurnalistika, kylanti iš visuomenei reikalingo tiesos sakymo, turi stiprų vertybinį pamatą: pavyzdžiui, Amerikoje XIX a. tokie žurnalistai buvo apibūdinti „mėžikais“ – mat taip jie atrodė auditorijai atskleisdami nusikaltimus, kurių negalėjo „pamatyti“ teisėsauga. Tačiau gali atsitikti taip, kad nueisite pas darbdavį ir jis pasiūlys jums kokį nors etiškai nepriimtiną kompromisą.  Sutiksite su juo ar ne – tai bus jūsų pasirinkimas, sužinos visuomenė apie tai ar ne, taip pat jums spręsti. Tačiau atėję iš Universiteto žinosite, kaip galima pasirinkti ir mokėsite argumentuoti – Universitete juk buvote verčiami tokio pobūdžio problematiką nagrinėti? Juk ir apie atlyginimus, mokėtus redakcijų vokeliuose, esame perspėję – bet tik susidūrus su tuo reiškiniu jaunas žmogus gali rinktis: piktintis ar nutylėti. Kitaip tariant, laikome savo atsakomybe su studentu diskutuoti apie paribius. Neteisinga būtų jam teigti: štai, žiūrėkite, egzistuoja Etikos kodeksas, jūs tik juo vadovausitės ir viskas bus gerai. Tada studentas ateis į redakciją naiviai manydamas, kad taip ir yra visoje žiniasklaidos sistemoje, kad bet kuri užduotis yra teisinga ir jos neverta vertinti savo profesinės sąžinės balsu. Etikos normų požiūriu pasaulis juk yra labai margas, bet, tarkime, šaltinių atžvilgiu žurnalistas turi būti vienodai reiklus ir „paslaptingas“. Mes nesiūlome ieškoti kompromiso etikos ir vertybių klausimais: gyvybės vertė, pakantumas pasirinktam asmenybės gyvenimui ir teisingumas turi būti prioritetai žurnalistui – tai yra objektyvaus darbo pamatas.

Susiję

Apie Universiteto idėjos ateitį kačių ganymo aspektu

Žurnalistikos trečiakursiai lankėsi Varšuvoje