Močiutė, kuriai tenka rinktis – pirkti maistą ir vaistus ar susimokėti dviejų kambarių buto nuomą? Aštuoniolikmetė mergina, ką tik palikusi vaikų globos namus ir besilaukianti vaikelio. Vyras, po dešimtmečio sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos – kur rasti darbą, kaip pradėti iš naujo? Moteris, daugiavaikė mama, išdrįsusi palikti smurtaujančio vyro namus. Tai kelios tipinės situacijos, kuriose atsidūrę žmonės patenka į nepritekliaus liūną. „Carito“ projektų vadovė Dalia pasakoja apie tai, kas, kodėl ir kaip susiduria su skurdu.

Kokie žmonės, kas dažniausiai gyvena skurde?

Labai įvairūs. Pavyzdžiui, į „Betanijos“ valgyklą ateina buvęs operos solistas. Pensinio amžiaus vyras priklausomas nuo alkoholio, todėl „Betanijos“ darbuotojai bando kūrybiškai spręsti problemą – pakvietė solistą dainuoti ansamblyje su sąlyga, kad į repeticijas ir koncertus ateis blaivus. Atrodo, nedidelė sąlyga, ne visada vyrui pavyksta laikytis taisyklės, tačiau motyvacija akivaizdi. Žmogus randa priežastį, kodėl turėtų būti blaivus. Buvo laikas, kai šis žmogus užėmė aukštas pareigas, tačiau dabar jo, kaip menininko, pensija niekinga. Į valgyklą ateina ir buvusi mokytoja, kurios situacija atspindi gana dažną senukų gyvenimo realybę: arba išlaikyti gyvenamąją vietą – butą, arba pirkti maistą, vaistus.

Kita grupė žmonių, kurie į mus kreipiasi – vienišos mamos. Mergaitės iš probleminių šeimų ar globos namų įstoja į profesinę mokyklą mokytis. Jos niekada nemylėtos, normalios šeimos neturėjo. Mokykloje susipažįsta su vaikinu, kuris pažada meilę, rūpestį. Ironiška, kad mergaitės su skaudžia patirtimi iš šeimos, patiki miglotais meilės pažadais. Jos lengvai pasiduoda meilės santykiams, pastoja, galiausiai lieka vienos – vaikinas dažniausiai numoja ranka – „nesigadinsiu gyvenimo“ ir tiesiog dingsta. Lieka vieniša būsima mama. Tokių merginų gyvenimas užprogramuotas skurdui.  Jos neturi artimųjų, kurie padėtų, patartų. Kita bėda, tos mergaitės negali gauti normalios valstybės paramos – neturi darbinės patirties, taigi, motinystės išmokos  minimalios. Jei mergina ne našlaitė, nesimoko, vadinasi – negauna jokių papildomų pajamų. Lieka su vienkartine vaiko pašalpa (apie 400 eurų) ir vaiku Vilniuje, kur su tokios sumos pakanka vos mėnesiui.

Vis kalbame apie globos namų reformavimą. Mes manome, kad neturėtų būti globos namų, kuriuose gyvena po 100 vaikų. Tai tarsi ferma.  Vienas iš būdų mažinti vaikų skaičių vaikų globos namuose – anksti pradėti dirbti su mama, kad ji nepaliktų vaiko. Žinau, kaip lengva pasakyti „gegutė,  pametė vaiką“, kritikuoti, smerkti, tačiau kai merginai 19 metų, ji neturi tėvų arba jie priklausomi nuo alkoholio, nebendrauja, nesirūpina dukra, nėra jokio šeimos palaikymo, vaiko tėvas pasako, kad jam būsimoji mama nebeįdomi, o jei dar pati mergina augusi vaikų globos namuose ir patyrusi, kad vaikai ten užauga, tai būsimai mamai atrodo vienintelė išeitis palikti vaiką globos namuose. „Carito“ mamos ir vaiko namai yra tarsi kvietimas keisti sprendimą, parodyti, kad galima ir kitaip, ne palikti vaikelį, o kabintis į gyvenimą kartu. Čia mamos su vaikeliais gyvena, už gyvenamąją vietą moka simbolinius 12 eurų, tam, kad nesijaustų visai išlaikytinėmis, kad būtų bent truputį ugdoma pareiga, atsakomybė ir visgi išgalėtų turėti stogą. Vaikai gauna drabužėlius, lovas. Mamoms yra galimybė konsultuotis su socialinėmis darbuotojomis, bendrauti su kitomis mamomis,  lankyti kursus, įgyti specialybę, po pusantrų metų bandome ieškoti, kur galėtų įsitvirtinti.

Kita grupė skurstančiųjų yra moterys, kurios metų metus kenčia smurtą. Tos moterys dažniausiai nedirbusios, visą gyvenimą augino vaikus, prižiūrėjo namus, joms atrodo, kad neįmanoma išeiti iš vyro namų, nes žlugs, mirs iš bado, todėl kenčia. Trijų vaikų motiną vyras talžė, daužė 6 metus. Kartą vyras stipriai primušė vieną iš vaikų. Tik tada moteris pasiryžo palikti vyrą. „Carite“ pragyveno beveik metus, baigė kepėjos kursus, rado būstą ir išėjo gyventi savarankiškai.

Globos namų vaikai yra dar viena probleminė grupė. Institucijoje vaikas negali išmokti planuoti biudžeto, mokėti mokesčius, apsipirkti, neturi galimybės pamatyti, kaip vyksta normalios šeimos gyvenimas. Vaikų namuose praktiškai niekas nemoko, kaip atsiranda pinigai, kaip juos paskirstyti, ką reikia planuoti, kaip nekaupti skolų. Augant šeimoje, vaikas mato, kaip tėvai gamina maistą, kaip planuoja finansus, kaip bendrauja. Vaikų namuose, sulaukus 18 metų, viena vertus, žmogus jau suaugęs, bet branda, socialiniai įgūdžiai, yra kaip dešimtmečių…

Dar viena grupė yra vaikai, kurie auga skurstančiose šeimose. Jei tėvų požiūris yra apie tai, kad pasistengus, padirbus, pataupius bus geriau, tada viskas tvarkoje – trūksta finansų, tačiau sprendimus rasti galima. Bet jei tėvai nuolat kartoja, kad dirbti neapsimoka, nes valstybė duos pašalpą? Arba nuolat kalbama, kad valstybė turi mumis pasirūpinti, tai vaikais tokį gyvenimo būdą ir priima kaip vienintelį teisingą. Vaikai stebi tėvus, iš jų mokosi, galiausiai atsitinka taip, kad smurtauti, gerti alkoholį yra normalu, prašyti, kad kažkas tave išlaikytų, yra normalu, už nieką nemokėti – normalu. Nuo vaikystės diegiant tokius dalykus vaikui sudėtinga suprasti, kad galima gyventi ir reiktų gyventi kitaip.

Nedidelė dalis žmonių skurde atsiduria dėl staigių pasikeitimų. Pavyzdžiui, skyrybos. Moterys paprastai bėga iš namų, kai nebepakelia smurto. Jei buvo normali šeima, kuri gyveno savo būste, tai po skyrybų dažniausiai vyrai atsiduria nakvynės namuose. Iš „Carito“ istorijų žinau tolimųjų reisų vairuotoją, kuris grįžo iš reiso ir sužinojo, kad šeimos butas parduotas, žmona išvykusi į užsienį. Per tris mėnesius, kol buvo reise, viskas buvo išparduota. Kartais vyrai patys pasirenka išeiti.

Ligos, kurios lemia ilgalaikį nedarbingumą. Insultai, po kurių paralyžuotas žmogus nebesugeba pasirūpinti savimi. Jei artimieji nenori rūpintis, iš ligoninės jie išeina į gatvę. Taip pat dažniau vyrai. Psichikos sveikatos problemos – tokių žmonių artimieji dažnai atsisako, ypač jei santykiai nėra labai šilti, jei nelabai artimi, neįsipareigoję. Psichikos ligos lemia, kad žmogus negali susirasti darbo, o net ir susiradę, sunkiai ten išsilaiko.

Kokios pagalbos sulaukia žmogus, kreipęsis į „Caritą“?

Maistas, drabužiai ir nakvynė – dalykai, kuriuos vadiname baziniais poreikiais, kurie turi būti patenkinti, kad žmogus liktų gyvas. Prieglobstis, ypač šaltuoju metų laiku, yra gyvybiškai svarbu. Valgykla „Betanija“, kur dalijamas maistas, socialinė tarnyba teikia drabužius, nakvynės namai – laikinoji pastogė. Kai patenkinami žmogaus baziniai poreikiai, tada galvojame, ką daryti, kad ilgainiui jam šitos pagalbos nereikėtų, kad žmogus pradėtų savimi rūpintis pats.

Antras žingsnis yra ugdymo programos. Vaikams ir suaugusiesiems jos yra skirtingos. Vaikams turime 10 dienos centrų, kuriuos lanko apie 400 vaikų. Dienos centro tikslas – suteikti kokybišką užimtumą vaikams iš skurstančių šeimų, kad turėtų kur saugiai leisti laiką po pamokų. Dienos centre kuriame namų aplinką, leidžiame paruošti namų darbus, savanoriai vaikams padeda, paaiškina. Kartais tėvai nenori arba negali padėti vaikams mokytis. Jei vieniša mama labai daug dirba, tai ji neturi laiko vaikui, o kartais tėvams tiesiog nerūpi vaiko mokslai. Yra savanoriai, kurie padeda vaikams. Tikime, kad svarbiausia padėti vaikams mokytis. Geri mokslo rezultatai atveria galimybes kažko siekti, įgyti gerą specialybę. Dienos centre vaikai gauna maistą ir gali gauti kokybišką užimtumą. Organizuojame išvykas, ekskursijas, savanoriai vaikus ne tik prižiūri, bet ir draugauja. Vaikui iš skurstančios šeimos reikia parodyti kitokią aplinką. Parodyti, kad galima gyventi kitaip, neprivalu gyventi skurde, kad visada yra pasirikimas. Vaikams būna sunku patikėti, kad galima kitaip…

Kaip ar ką reikia padaryti, kad vaikas iš skurstančios šeimos atrastų kitokį, geresnį kelią?

Socialiniai pedagogai pastebėjo, kad dienos centro vaikai mini tris specialybes, kur norėtų dirbti. 1-oji – virėjas. Nesudėtinga ir tikriausiai galėtų dirbti. 2-oji – policininkas. Norėtų, bet negali, nes patys vaikai mano, kad jie yra per blogi tokiam darbui ir tai yra iš aplinkos susidaryta vaiko nuomonė. 3-ioji – gydytojas, bet negali būti gydytoju, nes galvoja, kad yra per kvaili. Dienos centre organizuota specialybių savaitė. Įvairių specialybių atstovai pasakojo vaikams, ką jie daro darbe, kokie įgūdžiai reikalingi. Vieni iš jų – sporto žurnalistai. Šypsojomės, nes dabar visi berniukai nori būti sporto žurnalistais – čia juk reikia domėtis sportu, netingėti eiti į sporto varžybas ir labai gerai mokėti lietuvių kalbą. Po truputį  plečiame vaikų matymo ribas. Turime draugą autoserviso savininką. Kartais vaikus pakviečiame į dirbtuves pasidairyti, paliesti prabangius automobilius, pamatyti juos iš arti ir pabendrauti su serviso darbuotojais. Mechanikai sako vaikams, kad prižiūrėti automobilius visai nesunku, reikia tik truputį mokytis ir įgyti automechaniko specialybę. Vaikus tai įkvepia – leidžia patikėti, kad gali pavykti.

Visgi vaikai iš skurstančių šeimų katastrofiškai bėga iš pamokų, dėl to, kad nesupranta aiškinamo dalyko arba dėl patyčių. Kad suprastų, ką mokytojas aiškina, reikia bent jau namų darbus paruošti, o jei namie girtaujama, nėra galimybių įsigilinti, įtvirtinti išgirstą medžiagą, jei neturi galimybių įsigyti pratybas ar vadovėlius, tai vaikas mokosi nekokybiškai. Kur dar klasės draugų patyčios, nes vaikas apsirengęs prastai, dvokia, baisi kuprinė…

Vaikams, ko gero, įdiegti šviesesnį požiūrį į gyvenimą, parodyti pavyzdį lengviau, nei suaugusiam, kuris jau seniai išaugo iš mokyklos suolo, o išsilavinimo taip ir neįgijo. Kokiais būdais padedate suaugusiems sugrįžti į normalų, pilnavertį gyvenimą?

Jei žmogus motyvuotas, stengiasi, nori dirbti, bet nepavyksta, nes turi mažai žinių, tai mes siūlome lietuvių, anglų kalbų, kursus, kompiuterinio raštingumo kursus. Organizuojame ir profesinį ugdymą. Moterys gali įgyti virėjos, padavėjos specialybes. Tai profesijos, kurių poreikis sostinėje didelis ir lengva gauti darbą. Vaikinams siūlome staliaus, virėjo specialybes – rankų darbas, daug praktikos, mažai teorijos. Paprastai mūsų žmonėms sudėtingas teorinis mokymas. Apskritai, pastebėta, kad „Carito“ paslaugomis besinaudojantiems žmonėms formalusis švietimas yra sudėtingas, sunku išsilaikyti ten, kur svarbu lankomumas, turi išsėdėti tam tikrą laiką, kur yra griežtos taisyklės, kontroliniai testai. Mūsų žmonės labai dažnai iškrenta iš tokių sistemų. Taip yra dėl įgūdžių stokos. Pavyzdžiui, laiko planavimas. Jei yra paskirtas susitikimas 9 valandą, jiems sunku suprasti, kad būtent tada ir reikia ateiti. Ne valandą vėliau, ne kitą dieną… Atrodo, kaip galima to nemokėti, bet kai žmogus gyvena gatvėje, laikas ten kitoks.

Bendradarbiaujame su draugiškomis įmonėmis, kurios sutinka priimti rizikos grupių žmones į darbą. Mes siunčiame apmokytą asmenį, bet su mintimi, kad jam dar gali sunkiau sektis, kad reikės pagalbos. Priimanti įmonė įsipareigoja padėti. Pavyzdžiui, viešbučiai, kuriems reikia valytojų. Dažniausiai tai paprasti darbai, kuriems nereikia daug bendravimo kultūros. Darbas, kurį galima greitai išmokti. Keli prekybos centrai priima mūsų žmones į sandėlį dirbti. Tai darbai, kuriuose nėra didelės atsakomybės. Mes tarpininkaujame žmogui įsidarbinant ir tai yra aukščiausias lygis. Jei žmogus turi darbą, tai didelė tikimybė, kad gebės pasirūpinti savimi, išlaikyti save, nebereiks „Carito“ pagalbos.

Ne paslaptis, jog susiformavusi viešoji nuomonė, kad pagalbos prašantieji nenori dirbti, jie tik švaisto lėšas ir nori pašalpų. Tai transliuojama. Iš tikrųjų, yra tokių žmonių, kurie pasiskaičiavo, kad dirbdamas ir uždirbdamas minimalią algą gaus tą patį, kaip nedirbdamas ir gaudamas pašalpą. Taigi renkasi nieko nedaryti. Yra kita dalis žmonių, kurie motyvuoti, bet juos atmuša institucijose patirtas požiūris iš aukšto.

Uždaras skurdo ratas, į kurį įsisuka žmogus. Tai tęsiasi metų metus. Toks reiškinys vadinamas skurdo kultūra. Papasakokite, kokia yra lietuviškoji skurdo kultūra?

Sąvoka skurdo kultūra tinkama tada, kai kalbame apie skurdą, kuris tęsiasi iš kartos į kartą. „Caritas“ savo veiklą Lietuvoje atkūrė 1989 metais. Per 26 veiklos metus mes turime darbuotojų, kurie tiek ir dirba „Carite“. Jie pastebėjo, jog žmonės, kurie anksčiau, būdami vaikai, ateidavo pagalbos, ateina ir dabar, tik jau su savo vaikais. Vadinasi, žmonės, kurie skurdo prieš 20 metų, skursta ir dabar. Realiai, kad ir kiek patobulėjo socialinių paslaugų sistema, kad ir kiek garantijų stengiamės jiems suteikti, tai nepadeda. Jie vis tiek skursta. Kai žmogus savo skurdą priima kaip nekeičiamą situaciją, duotybę, tai mes vadiname skurdo kultūra. Socialinės darbuotojos ne kartą girdėjo iš jaunų mamų frazę: „aš taip augau, taip gyvenu ir taip skurde numirsiu“. Ir čia yra apie tai, kad žmogus netiki. Net nesvajoja, kad galėtų gyventi kitur, ne Naujininkų bendrabutyje. Neleidžia sau pamąstyti, kad yra kitoks gyvenimas.

Kitas dalykas yra socialiniai getai. Jais dažnai tampa socialiniai būstai. Pavyzdžiui, pastato namą su 30 butų ir į visus juos sukelia problemiškas šeimas. Mieste atsiranda juodoji skylė. Tarp tų 30 šeimų, kurios apgyvendintos socialiniame būste, užtenka 10 procentų nemotyvuotų, linkusių į nuolatinius vakarėlius, šeimų. Jie padaro iš buto landynę. Motyvacija, moralė smunka visų, nes matai kad taip ir bus, nieko nepakeisi. Kitas dalykas – skurstantys bendrauja su skurstančiais. Labai mažai yra skurstančių šeimų, kurios bendrauja su kitokiomis, aukštesnes pajamas turinčiomis šeimomis.

Kitas momentas – galimybių klausimas. Jei vaikai po pamokų eina į prekybos centrą, perka traškučius ir „Coca Cola“, tai kiti vaikai to negali, jei vaikai važiuoja į baseiną ar kiną, tai kiti negali pretenduoti į šias pramogas – neleidžia finansai. Iškrenta iš konteksto. Nebeturi bendrų interesų su kitais vaikais. Taigi, lieka su tais, kurie yra toje pačioje situacijoje. Vienas iš dalykų, kuriuos kartoja vaikai, ateinantys į dienos centrą – čia visi su visais žaidžia ir nesityčioja. Centre vaikai yra iš panašių šeimų. Skurdo kultūra atsiranda, kai skurdas yra visur aplink žmogų ir galiausiai atsiduria galvoje. Tu pradedi mąstyti taip, kad nieko nebus, neverta stengtis – mamai nepavyko, kaimynams nepavyko, tai ir man nepavyks. Tai demotyvuoja.

Kokią įtaką valstybė turi skurstantiesiems? Ar skurstantis žmogus sulaukia pakankamai kokybiškos pagalbos iš valstybės?

Sunku kalbėti apie skurstančio žmogaus iš valstybės santykį, nes visos institucijos veikia per asmenis. Nuėjus į darbo biržą, polikliniką, sutinki asmenis. Institucijose dirbantys žmonės į prašančius pagalbos beveik visada žiūri iš aukšto. Ne paslaptis, jog susiformavusi viešoji nuomonė, kad pagalbos prašantieji nenori dirbti, jie tik švaisto lėšas ir nori pašalpų. Tai transliuojama. Iš tikrųjų, yra tokių žmonių, kurie pasiskaičiavo, kad dirbdamas ir uždirbdamas minimalią algą gaus tą patį, kaip nedirbdamas ir gaudamas pašalpą. Taigi renkasi nieko nedaryti. Yra kita dalis žmonių, kurie motyvuoti, bet juos atmuša institucijose patirtas požiūris iš aukšto.

Dvi merginos iš „Carito“ savanorių baigė studijas, nedirba ir aktyviai savanoriauja. Kadangi jos dirbusios ir ką tik baigė mokslus, nutarė nueiti į Darbo biržą ir užsirašyti. Grįžusios pasakojo savo įspūdžius. Merginos buvo pašiurpusios, kai pamatė, kaip valstybės tarnautojai elgiasi su žmonėmis, atėjusiais į Darbo biržą. „Tai ką, atėjai pašalpėlės?“ – Darbo biržos darbuotojos replika. Ten jautiesi tarsi prašytum išmaldos, pasakojo merginos. Kai išgirdo apie universitetą, tad lyg ir pripažino, kad į Darbo biržą atėjo žmogus. Vargstantieji labai skausmingai išgyvena tai, kad jų nelaiko lygiaverčiais.

Esate susidūrusi, bendravusi su ne vienu skurdo situacijoje atsidūrusiu žmogumi. Kaip vargstatis žmogus jaučiasi gyvendamas šiuolaikiniame pasaulyje, mūsų socialinėje sistemoje?

„Caritas“ organizavo keletą tyrimų, kuriais bandė aiškintis, kaip jaučiasi skurstantis žmogus. Vienas iš dalykų, kurį atskleidė tyrimas, kuriame apklausti tik skurstantys žmonės, kad jie linkę kaltinti aplinką, o ne save. Tačiau nereikia skubėti teisti skutančiųjų, kurie kaltina aplinką. Kai daug kartų gyvenime žmogui pasitvirtina mintis, kad nieko nepadarysi, taip ir numirsi skurde, tai nebėra motyvacijos.

Gerokai didesnis kokybinis tyrimas per fokus grupes ir asmeninius interviu su skurstančiais žmonėmis parodė labai subtilių dalykų. Skurstančių žmonių klausėme, kaip jie mato pasaulį. Įžvalgos yra labai skaudžios. Pavyzdžiui: „Aš tas, kuris nuolat išgyvena apribojimus“, arba „Mano erdvė, kurią nuolat vertina ir trikdo“, „Sistema, reglamentuojanti išgyvenimą“. Jie kalba apie tai, kad jei žmogus nori pagalbos, jis turi prisiduoti sistemai. Padaryti tai, ko sistema reikalauja. Eiti į darbo biržą, surinkti visas pažymas, jas nunešti į socialinių paslaugų centrą ir tada gauti pašalpą. Bet už tai, kad gauni pašalpą, atiduodi save. Jei gyveni socialiniame būste, turi būti pasiruošęs, kad bet kada ateis tavęs tikrinti, jei skursti ir tavo vaikai neturi gražių drabužių ar lėšų vadovėliams, tai bet kada gali ateiti darbuotojai ir tikrinti, ar tu gera mama. Jei gyveni globos namuose, nakvynės namuose, neturi privačios erdvės, kurią galėtum užrakinti. Neturi nieko, kas yra tavo. Tam, kad gautum paramą, turi atiduoti savo  savarankiškumą, asmeniškumą, institucijų atstovus įsileisti į savo intymią erdvę. Nors sistema taip veikia, paskui pykstame ant žmonių, kad jie yra nesavarankiški. Reiškia, pirma sistema padaro žmones priklausomus, tada pyksta, kad nesavarankiški. Uždaras ratas.

Gal visgi yra būdų, kaip ištrūkti iš to uždaro rato?

Yra gyvybę palaikančios priemonės ir motyvuojančios priemonės. Socialinėje sistemoje viskas sudėta ant gyvybę palaikančių priemonių. Žmonės gauna išmokas, pašalpas, maisto paketus, šildymo lengvatas. O motyvuojančių, kad jei padarote tą ar kitą, tai gausite šitą – nėra. Jei žmogus gyvena socialiniame būste ir susiranda darbą, jo pajamų suma staiga 10 eurų viršyja valstybės numatytą normą. Žmogus išmetamas iš socialinio būsto. Realiai žmogus baudžiamas už tai, kad bando išsikapstyti iš skurdo. Vietoje to, kad būtų leidžiama atsistoti ant kojų, grąžinti skolas, asmuo nubaudžiamas ir tarsi sakoma, jei uždirbi daugiau, eik lauk. Nors, aišku, kad tas 10-ties eurų skirtumas nepadaro žmogaus įgaliu nuomotis būstą rinkoje. Mažai tikėtina, kad žmogaus uždarbis nuo minimalaus atlyginimo staiga pakils iki 1000 eurų ir asmuo galės normaliai gyventi mieste. Taigi, žmogus priverstas balansuoti ant skurdo ribos net ir turėdamas darbą. Jei sistema leistų, pavyzdžiui, susiradus darbą ne visai atimti pašalpą, o sumažinti per pusę, po poros mėnesių dar šiek tiek ir nutraukti po pusmečio arba tik tada, kai žmogus tikrai pats susitvarko, kai išgyvena savarankiškai, skurdo atvejai mažėtų.  Valstybei tai atrodo labai brangu, tačiau yra ne visai taip.

Kartais galvojama, kad šalpa yra pigiau negu ugdymas. Viena vertus, taip, šalpa yra pigiau. Yra skirtingi „Carito“ padaliniai. Tie, kur teikia maistą ir yra amatų mokymo centras, kur jaunuoliai mokomi profesijos. Apytiksliai suskaičiavus išeina, kad už tą pačią sumą ugdyti galima 10 žmonių, o maitinti 500. Tai nėra tikslūs skaičiavimai, bet santykis būtų iš esmės toks –  keliolika kartų brangiau kainuoja ugdymas. Valstybė skaičiuoja, kad ugdyti yra brangu, tad geriau sušelpti. Jei imtume ilgalaikę perspektyvą, per keletą metų ugdymas atsiperka. Šalpa neatsiperka beveik niekada.

Dar viena kebli situacija su žmonėmis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų. Tipiniu atveju tai gali būti 35 metų vyras. Tas žmogus dar 30 metų galėtų būtų darbingas, bet jei nėra tinkamų integracijos programų, kurios įtrauktų žmogų į darbo rinką, suteikti galimybę įgyti įgūdžius ir taikyti juos darbe, tada žmogus supranta, kad jam 35 metai ir jis yra pasmerktas, nes kas norės buvusį kalinį priimti į darbą? Žmogus pasmerktas vėl nusikalsti ir grįžti į įkalinimo įstaigą – ten stogas ir maistas. Tačiau ir nuostoliai valstybei –  įstaigas reikia išlaikyti. Arba nenusikalsti bet vegetuoti. Gauti pašalpas. Už ką irgi moka valstybė. Bet kuriuo atveju mes mokame, kad tas žmogus išgyventų. Juk neišnyks jis nuo žemės paviršiaus, nors būna ir taip, tačiau tai kita – savižudybių – problema. Žmogus gyvena ir vietoj to, kad suteiktume galimybę jam dirbti, pavyzdžiui, skirti subsidijas darbdaviams, įdarbinantiems įkalinimo įstaigose dirbančius žmones, mes geriau 30 metų mokame už tų žmonių išlaikymą per labdaros valgyklas, per išlaikymą kalėjime, per visas socialines paslaugas. Kai viską skaičiuojame trumpuoju laikotarpiu, atrodo, kad pigiau…

Vilniaus „Carito“ veikla ir žmonės, kurie kreipiasi pagalbos – sostinės gyventojai. Kokia situacija yra kaimo vietovėse?

Miesto aplinka sukuria kitokias sąlygas, nei kaimo. Pavyzdžiui, mieste daug nemokamų renginių. Jei neturi pinigų, vis tiek gali nueiti į koncertą Katedros aikštėje ar dalyvauti nemokamoje paskaitoje, aplankyti mugę  – daug galimybių pamatyti, sužinoti ir neturint pinigų. Mieste didesnė nevyriausybinių organizacijų koncentracija, lengviau rasti pagalbą – maitinimą, drabužius ar būrelį vaikams, nei kaime. Miesto minusas – didelės pagundos. Daug lengviau būti įtrauktam į nusikalstamumą, susidėti su grupuotėmis. Gatvinio gyvenimo rizika mieste didesnė nei kaime, nes kaime maža erdvė, visi vieni kitus pažįsta ir dykaduoniaujantį paauglį greitai nusiųs namo. Mieste didelis susvetimėjimas. Žmogus išnyksta minioje,  niekas nekreips dėmesio į gatvėmis besivalkiojantį jaunuolį.

Kaimuose glaudesnė bendruomenė, tai turi ir pliusų, ir minusų. Mažame miestelyje, kaime apie vienišą mamą visi žino viską, kaip ji rūpinasi ar nesirūpina vaikais. Kaime sunkiau pradėti iš naujo, nes bendruomenė dažnai primena visas nuodėmes. Mieste nauja pradžia lengvesnė šiuo aspektu. Persikeli į kitą mikrorajoną ir gyveni toliau.

Švenčionėlių vaikų dienos centras draugauja su nekilnojamojo turto agentūra. Jie kelis kartus per metus važiuoja į Švenčionėlius, organizuoja susitikimus, ekskursijas. Pastebėta, kad kaimo vaikai, kurie yra mažiau matę, lengviau motyvuojami. Dalykai jiems palieka didesnį įspūdį, nei miesto vaikams. Konkretus atvejis, kai agentūros žmonės atsivežė kaimo vaikus į savo biurą Europos dangoraižyje, visi kartu kilo ant pastato ant stogo į apžvalgos aikštelę, valgė ledus. Kaimo vaikučiams įspūdžių užteks porai metų, jie niekada to nepamirš. Taip lengviau motyvuoti, įtikinti vaiką, kad pasistengus, pasimokius, atsiras galimybė dirbti šitame dangoraižyje, kad tikrai įmanoma turėti daugiau.

„Caritas“ yra katalikiška organizacija, padedanti į vargą patekusiems išsaugoti jų orumą, nepriklausomai nuo religijos, lyties, tautybės, amžiaus. Didžiąją dalį Carito komandos sudaro savanoriai, dirbantys be materialinio atlygio. Organizacija finansuojama pagal ES projektus, taip pat gauna bažnyčios paramą, užsienio fondų paramą, privačių asmenų paramą, nacionalinius projektus, valstybės, savivaldybės paramą. Pastaraisiais metais padidėjo parama iš privačių asmenų, dažniausiai per  2 proc.

Susiję

Darbas su jūros žinduoliais – tik nebijantiems sunkumų ir atsidavusiems