Kad tokia problema aktuali ne tik Lietuvos žiniasklaidai, dar kartą susimąstyti privertė šis tinklaraščio įrašas. Idėja labai paprasta, bet, mano galva, beveik geneali. Jei jau žymime filmus ir laidas N-14, S, T, jei turime pranešti apie smurtinį ar žiaurų laidų ir reportažų turinį, o komentarų pavidalu pateiktą asmeninę nuomonę atskirti nuo faktinės informacijos, kodėl gi įdėmiau neįsižiūrėjus į visą žiniasklaidos priemonių turinį ir nepamėginus auditorijos įspėti apie jo „ypatybes“ ir sukūrimo aplinkybes.

Tik šie ženkliukai nėra nuosprendis pateikiamam turiniui. Tai įspėjimas vartotojams,  kurie ne visada gerai žino žiniasklaidos „virtuvę“, kaip orientuotis informacinėje erdvėje. Tai sakau, nes manau, kad toks ar panašus ženklinimas, net jei taptų realus, iš tiesų nepakeistų lietuviškos žiniasklaidos turinio. Gal paradoksalu, tačiau vargu ar laikraščiai liautųsi perspausdinę ministerijų spaudos pranešimus bei verstinius medicininių ir mokslinių tyrimų rezultatus su skambia antrašte „Mokslininkai nustatė, kad…“, o žurnalistai nustotų  naudotis Wikipedia. Lygiai taip pat, kaip nuoširdžiai netikiu, kad jei televizijos kanalai sužinotų realius savo auditorijos lūkesčius ir norus, jie ką nors pakeistų savo tinkleliuose ar laidose.

Bet juk žiniasklaida mums suteikia teisę žinoti. Viską, net ir tai, kaip gimsta jos pačios turinys.

Pavyzdžiui, skaitydami tekstą, kuriame pateikiama statistika arba apklausų duomenys, visada turite įtarti, kad dalį tokių apklausų klientų užsakymu atlieka viešųjų ryšių kompanijos, o leidiniai tiesiog perspausdina pateikiamus rezultatus.

Įspėjimas! Šiame straipsnyje pateikiami viešųjų ryšių kompanijos užsakymu atliktos apklausos/tyrimo duomenys bei vertinimas.

Manydami, kad skaitote žurnalistų surinktą ir patikrintą informaciją, turite teisę žinoti, jog tai – tiesiog kurios nors įstaigos išplatinto spaudos pranešimo kopija.

Įspėjimas! Šis straipsnis – tiesioginė redakcijos gauto spaudos pranešimo kopija.

Jei žurnalistas rengdamas tekstą naudojosi visiems prieinama, tačiau nebūtinai patikrinta informacija iš Wikipedia, jums taip pat verta tai žinoti.

Įspėjimas! Straipsnyje panaudota nenurodyto šaltinio ir nepatikrinta informacija iš internetinės enciklopedijos Wikipedia.

O jei jums atrodo, kad žinutę, kurią ką tik perskaitėte, kitu pavadinimu jau kažkur buvote skaitęs anksčiau – tai visai realu.

Įspėjimas! Kad tekstas būtų spėtas atiduoti laiku, jis yra paimtas iš kitos informacijos priemonės.

Gal jums kelia įtarimų teksto autoriaus kompetencija rašomu klausimu? Tuomet darykitės štai tokio lipduko:

Įspėjimas! Žurnalistas nėra įsigilinęs ir nesupranta temos, apie kurią rašo.

Ir jei skaitote interviu su kokiu nors svarbiu ir įtakingu asmeniu, neseniai įsivėlusiu į, pavyzdžiui, skandalingą istoriją, apie kurią tekste net neužsimenama, turite teisę žinoti, kodėl taip yra.

Įspėjimas! Siekiant ateityje užsitikrinti kitus interviu ir išlaikyti gerus santykius su pašnekovu, svarbiausi klausimai nebuvo užduoti.

Aštriame tekste, kuris nepriskiriamas nuomonių ir komentarų skilčiai, randate daug žodelių: „Kai kurie žmonės sako, kad“, „Manoma“, „Sakoma“ ir pan.? Žinokite, kad taip autorius greičiausiai bando užmaskuoti savo nuomonę.

Įspėjimas! Žurnalistas savo asmeninę nuomonę mėgina užmaskuoti vartodamas tokias frazes: „Kai kurie žmonės sako, kad…”

Ir tai tik keletas paplitusių žiniasklaidos priemonių „turinio gamybos“ būdų, kuriuos auditorijai būtų geriau žinoti. Bent jau dėl šventos ramybės.

Taip, šiuolaikiniame pasaulyje informacija yra didžiulė vertybė. Tačiau beprotišku tempu transliuojamas nepertraukiamas informacijos srautas nėra vertybė savaime, o žurnalistai nėra iešmininkai, nukreipintys ministerijų spaudos pranešimus į skirtingas temą atitinkančias rubrikas. Žurnalisto darbas vertingas tada, jei jis atliekamas profesionaliai ir sukuria pridėtinės, papildomos vertės, t.y. informaciją paverčia aktualia ir vertinga, suteikia jai tai, ko pati savaime ji neturi. Ir tą vertę sukuria būtent žurnalistai, nes tik jie turi kompetencijos ir įgūdžių tai padatyti kokybiškai, išsamiai ar, esant reikalui, greitai. Kitu atveju jie niekuo nesiskiria nuo bet kurio aktyvesnio ir pilietiškesnio socialinių tinklų vartotojo ar aštriaplunksnio tinklaraštininko.

Todėl kartais ir būna gana keista klausyti, kai žurnalistai apie savo darbą kalba didžiulį vertybinį krūvį turinčiais terminais. Esą tai jie informuoja visuomenę, demaskuoja blogį, atskleidžia klastas, užkerta kelią aferoms ir parodo tikrąją tiesą, be baimės žeria ją galingiesiems į akis, užstoja ir apgina pačius silpniausius.

Taip, jie visa tai gali, tačiau tik dėl vienos priežasties: žurnalistai yra žurnalistais, o ne elektrikais, mokytojais ar bandelių kepėjais dažniausiai ne dėl kažkokių išskirtinių asmeninių savybių ir profesinių įgūdžių, bet pirmiausia todėl, kad visuomenė jiems suteikė pasitikėjimo kreditą, ir nusprendė, jog tai jų verta klausytis, jais galima tikėti. Be šio kredito žurnalistų darbas netektų visos savo išskirtinumo auros, prieš jų nosį užsivertų biurokratinių įstaigų ir garsenybių miegamųjų durys, nutiltų mobilieji telefonai. O kartais visagaliais vadinamiems televizijų prodiuseriams tektų nusigraužti pirštus.

Tačiau tą kreditą labai lengva išvaistyti, pamiršus, jog pranešimas spaudai visų pirma ir yra skirtas spaudai, o ne skaitytojams, klausytojams ar žiūrovams. Kad kokios nors ministerijos pateikiama informacija yra informacija tiems, iš kurių pagal nutylėjimą vis dar tikimasi, jog jie ją matys platesniame kontekste ir pavers vertinga, o gal net ir išliekamąją vertę turinčia medžiaga. Kreditas labai greitai tirpsta ir pamiršus, kad „universalaus kario“ tipo žurnalistai, galintys vienu metu parengti reportažų iš mokslinės konferencjos, Seimo ir vaikų darželio, nėra ir negali būti kompetetingi visų trijų sričių specialistai.

Ir gaila, kad bent kol kas pernelyg gausu pavyzdžių, kai tas pasitikėjimo kreditas iššvaistomas su kaupu, o jo grąžinti, regis, net neplanuojama.

Šaltinis: bernardinai.lt

Susiję