Hipiai buvo nedidelio laisvės proveržio išraiška
Nors šiandien 1968–1972 metai Lietuvai atrodo gūdus sovietmetis, tuo metu Kaune matėsi šiokios tokios laisvės prošvaistės. Savo kultūrinį aukso amžių išgyvenančiame mieste gyvavo ir gėlių vaikų – hipių – judėjimas. Šie ilgais plaukais, plačiomis kelnėmis ir spalvotais marškiniais pasidabinę jaunuoliai kovojo už žodžio ir saviraiškos laisvę sovietinėje sistemoje. Jie šiurpino ir stebino to meto valdžios tarnybas, o tautiečiai, tyliai svajoję apie nepriklausomą valstybę, žavėjosi šiais išsišokėliais. Vienas iš aktyviausių to meto hipių buvo aktorius, rašytojas ir žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Jis dalijosi atsiminimais apie to meto Kauno hipius, Romo Kalantos susideginimą bei sovietinės sistemos kovą prieš laisvės išraiškas.
Hipiai. Nuotrauka iš asmeninio A.Vinokuro archyvo Gėlių vaikai ir laisvės šaukliai
Anot A.Vinokuro, hipiai – tai laisvų arba siekiančių būti laisvais žmonių sambūris ir jokiais būdais ne organizacija. „Tai grupė bendraminčių, norinčių įkvėpti laisvės dvasią, laužyti visus tabu“, – pridūrė A. Vinokuras. Jo teigimu, lietuviškasis judėjimas skyrėsi nuo Vakarų hipių tuo, kad jų niekas už hipizmą nešaudė, negaudė, nekirpo plaukų, nesodino į kalėjimą. „Mūsų okupuotos šalies valdžiai bet koks individualios laisvės protrūkis kėlė grėsmę. O ypač laisvės išraiška, rodoma viešai. Tuo metu tai buvo neįmanomas dalykas“, – tvirtino pašnekovas.
Pasak A. Vinokuro, į hipių sambūrį rinkosi labai įdomūs vaikinai ir merginos. Visi jie buvo menininkai, norėję išreikšti savo mintis. Ši draugų grupė vadinosi „Company“. Arkadijus teigė, kad visi jo draugai buvo labai patriotiškai nusiteikę, nepaisant savo tautybės. Tam didžiausios įtakos, jo teigimu, turėjo tai, kad visi gyveno Kaune, kuriame buvo jaučiamos patriotinės nuotaikos.
Hipiai iš kitų to meto jaunuolių išsiskirdavo tiek savo išvaizda, tiek elgesiu. Ilgi plaukai, spalvoti drabužiai, visiškai laukinis įvaizdis – taip atrodė Arkadijus ir jo draugai. Jų sambūris draugavo su pirmąja Lietuvos roko grupe „Raganiai“. „Jie grodavo „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „The Doors“, Janis Joplin. Kur jie važiuodavo, važiuodavome ir mes. Kūrėme visiškai laisvą aplinką. Mes net šokdavome, judėdavome kitaip, negu kiti“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau hipių judėjimas neapsiribojo tik išsiskiriančia išvaizda ir trankia roko muzika. Tai galiausiai peraugo į pilietinį darinį. „Mes žinojome, kas esame, ir žinojome, kad turime griauti visus tabu. Mes diskutavome apie laisvę, skaitėme eiles gatvėse. Nenorėjome tapti sovietinės sistemos prisitaikėliais“, – pažymėjo A.Vinokuras. 1970 metais jis prisidėjo prie Baltijos jaunimo antisovietinės pogrindinės organizacijos kūrimo bei buvo jos narys.
Nuolatinė sovietinių tarnybų grėsmė
Toks iššaukiantis elgesys negalėjo praslysti pro viską stebinčios ir kontroliuojančios sovietinės valdžios akis. A. Vinokuras teigė, kad milicija nevengdavo staiga suimti grupelės hipių ir kaltinti nebūtais dalykais. „Mes jiems aiškindavome, kad nepažeidžiame SSRS konstitucijos, žodžio ir išraiškos laisvės. O pareigūnai man atsakydavo, kad žodžio ir išraiškos laisvę turi tik komunistų partijos nariai“, – apie pokalbius su pareigūnais pasakojo Arkadijus.
Pirmą kartą A. Vinokurą suėmė per jo gimimo dieną, lapkričio 6-ąją, kai jis su draugais grįžo iš Taline vykusio Baltijos jaunimo antisovietinės pogrindinės organizacijos susirinkimo. Jam tą dieną suėjo 18 metų. „Kaip didžiausią nusikaltėlį mane nuvežė į KGB, pradėjo aiškinti, koks aš blogas, ir klausinėti, ko mes važiavome į Taliną. Tada aš parašiau, kad šioje šalyje nėra žodžio, muzikos, kūrybos, išraiškos laisvės. Šie mano parodymai yra ypatingajame KGB archyve“, – apie pirmąjį susidūrimą su sovietine teisėsauga prisiminė aktyvus to meto hipis.
Po metų A. Vinokuras vėl susidūrė su teisėsaugos pareigūnais. Milicininkai suėmė grupelę hipių, tarp kurių buvo ir Arkadijus. Tardymo metu jam buvo liepta ateiti kitą dieną, tačiau jis nepasirodė. Po savaitės pašnekovas buvo pagautas gatvėje, areštuotas ir nuvežtas į teismą. „Paskyrė dvi savaites kalėjimo, kurios vėliau virto mėnesiu. Kai vežė į kalėjimą, pareigūnas man sako: „Matai, įrodėm, kad tu kaltas“, – kalbėjo A.Vinokuras.
Kalėjime jo laukė didžiulė kančia. Milicininkai nevengė smurto ir prievartos. „Mane įgrūdo į tokią geležinę spintą. Ten vienam žmogui buvo mažai vietos. Užrakino ją ir pradėjo mėtyti iš aukštai, daužyti „bananais“. Paskui milicininkai „bananų“ rankenomis mušė per nugarą, sulaužė penkis slankstelius, iki šiol jaučiu pasekmes“, – apie patirtus kankinimus kalbėjo Arkadijus.
Tuo metu veikusi sovietinė teisinė sistema pasižymėjo keistais nutikimais. Jų teko patirti ir A. Vinokurui. „Vieną kartą, per mano buvimą kalėjime, atvedė į mano kamerą 29 žmones, o ten buvo vietos dvylikai žmonių. Vienas iš jų kelias dienas verkė. Paklausiau, kas jam nutiko. O jis man sako: „Aš pavogiau mėsos iš fabriko, mano vaikai neturi ko valgyti.“ Po poros dienų milicininkui pasakiau, kad atsėdėsiu už tą vyrą. Jį ir paleido. Įdomi buvo ta sovietinė sistema“, – su šypsena pasakojo pašnekovas.
Tačiau nuolatiniai valdžios persekiojimai ar grėsmė atsidurti kalėjime ne atgrasė, o tik sustiprino jaunųjų hipių dvasią. Arkadijus su draugais toliau važinėjo po Lietuvą koncertuoti, statė spektaklius, lankė parodas, rengė visokiausius pasirodymus. Vienas tokių buvo pirmasis roko koncertas Lietuvoje, vykęs Kauno sporto halėje. „Jeigu pogrindžio, Katalikų bažnyčios kronikos nebuvo matyti, tai mus matė. Mes darėme didžiulį įspūdį, mus žinojo daug žmonių Sovietų Sąjungoje. Mus gąsdindavo, o mes vis tiek eidavome į gatves, bendraudavome“, – tvirtino A.Vinokuras.
R.Kalantos susideginimas ir kelionė į Estiją
1972 metų pavasarį įvyko viena ryškiausių protesto akcijų prieš sovietų valdžią Lietuvoje. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, 19 metų jaunuolis Romas Kalanta apsipylė benzinu ir susidegino.
Arkadijus apie įvykį sužinojo iš savo draugų. „Mūsų vieta buvo ten, kur jis susidegino. Ateinu tą pačią dieną, sėdi mano „chebra“. Klausia manęs, ar žinau, kas įvyko. Atsakiau, kad ne. Jie sako: „Atėjo vaikinas, apsipylė benzinu ir susidegino.“ Klausiau – kas? Sakė, kad nepažįsta“, – pasakojo pašnekovas.
Po šio įvykio sekė protesto akcija, žinoma Kauno pavasario vardu. Į gatves išėjo trys tūkstančiai jaunuolių. Šiuose įvykiuose Arkadijus nedalyvavo, nes buvo priverstas išvažiuoti į Estiją. „Tą pačią dieną mane suėmė milicija, privertė važiuoti į Taliną ir ieškoti dviejų iš namų pabėgusių nepilnamečių“, – prisiminė A. Vinokuras. Jis teigė, kad jų sambūris niekada nepriimdavo nepilnamečių, nes žinojo, kad sovietų valdžia ieškos įvairių pretekstų juos „užlaužti“.
Į Estijos sostinę Arkadijus išvyko su tų mergaičių motina. Jie netruko jas surasti gatvėje. Moteris su dukromis grįžo į Lietuvą ir pažadėjo atsiųsti jam pinigų kelionei namo.
„Estijoje turėjau daug draugų hipių. Apskritai Talinas buvo tarsi laisva valstybė. Ten buvo visiškai kitaip, lengviau nei pas mus. Net estų milicininkai buvo visiškai nusiteikę prieš rusų milicininkus ir remdavo vietinius hipius“, – apie to meto Talino ypatumus pasakojo pašnekovas.
Apie neramumus Kaune A. Vinokuras sužinojo iš draugų estų. Trečiąją savo buvimo Taline dieną jis sulaukė pinigų grįžimui namo ir išskubėjo į oro uostą. Ten Arkadijų suėmė milicija, tačiau kitą dieną paleido ir jis grįžo atgal į Lietuvą.
Pasikeitęs Kaunas
Grįžęs jis nepažino Kauno – mieste nebuvo nei vieno suoliuko, o visi jo draugai buvo nukirpti trumpai. „Kartą ėjau gatve ir mane pamatė draugovininkai (milicijos pagalbininkai – aut. pastaba). Sako: „O, paskutinis mohikanas su ilgais plaukais.“ Jie norėjo mane iškart nuskusti, o aš pasakiau, kad netoli dirba mano brolio žmona kirpėja, tegu ji mane nukerpa. Jie leido, o ji labai gražiai nukirpo“, – juokėsi A. Vinokuras.
Vėliau jam paskyrė teismą. Arkadijui, kaip gražiai apsikirpusiam, paskyrė 15 rublių baudą, o jo ilgaplaukiui draugui, kuris, matyt, buvo kažkur pasislėpęs, 30 rublių baudą.
Po šių įvykių Arkadijaus gyvenimas žymiai pablogėjo – jis buvo įtrauktas į juoduosius sąrašus, tad nebuvo priimtas mokytis į Maskvą. Vėliau jį išmetė iš Juozo Gruodžio konservatorijos bei uždarė Kauno pantomimos teatrą, kuriame jis vaidino.
Kalantos susideginimo metinės buvo puiki proga sovietų valdžiai terorizuoti hipius. Praėjus metams po įvykių, Arkadijus buvo suimtas ir paguldytas į psichiatrijos ligoninę. „Man mėnesį lašino kažkokius lašus į akis. Nieko nemačiau“, – kankinimus prisiminė pašnekovas. Nematydamas galimybės dirbti ar mokytis Lietuvoje bei gąsdinamas aštuoniais metais kalėjimo už pagalbą sovietinės armijos dezertyrams, jis išvyko iš gimtinės. Su šeima išvažiavo į Izraelį, o vėliau emigravo į Švediją.
A.Vinokuro manymu, jis su savo draugais formavo tam tikrą nuomonę, pasipriešinimo dvasią. To meto jaunuoliai laužė socialinius santykius, elgesio taisykles. „Mes sakėme, ką galvojame. Virtuvėje galėjai tai daryti, o gatvėje – ne. Sistemai tai buvo didžiulė grėsmė“, – teigė pašnekovas.
Savo buvimu, iššaukiančiu elgesiu, drąsa hipiai prisidėjo prie ypatingos to meto Kauno dvasios. „Mes buvome to laikotarpio, to nedidelio laisvės proveržio išraiška“, – teigė pašnekovas. Miestas išgyveno kūrybinį aukso amžių: J. Jurašo ir M. Tenisono spektaklius, K. Sajos ir J. Grušo pjeses. O Vytauto Didžiojo universiteto daktarė Egidija Ramanauskaitė yra pažymėjusi, kad šis Lietuvos hipių judėjimas atitinka visus neginkluotos rezistencijos kriterijus.
