Žiniasklaidos etiką augins naujasis kodeksas
Garbinga žiniasklaidos kova ringe su politikų ar komerciniu spaudimu už auditorijos teisę būti informuotai neįmanoma be etikos ir moralės principų. Nors sakoma, kad jie – amžini ir nesenstantys, taip pat sutinkama, kad net etika turi žengti koja kojon su naujovėmis. Toks žingsnis žengtas vasario 29 dieną priėmus naująjį Visuomenės informavimo etikos kodeksą.
Naująjį etikos kodeksą kritikuoja nevyriausybinės organizacijos. Autorės nuotrauka Realios praktikos atspindys
Naujasis kodeksas parengtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pagrindu. Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, pokyčių būtinybę parodė laiko patikrinta praktika.
Viena svarbiausių naujovių – aiškus žurnalistikos atribojimas nuo partinės priklausomybės. Kodekso 23 straipsnyje nurodoma, kad „Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu partijų veikloje. <…>“.
„Per pastaruosius dešimt metų buvo ne vienas atvejis, kai tiek politikai, tiek žurnalistai migravo į gretimą sritį – politikai tapdavo pusiau žurnalistais, žurnalistai – pusiau politikais“, – situaciją komentuoja D. Radzevičius ir priduria, kad toks etikos standartų nepaisymas suvoktas jau seniai, tik kodekse ši nuostata buvo įvardijama abstrakčiau. Pasak jo, šios dvi profesijos jau savaime yra nesuderinamos, nes politikai siekia valdžios, o žurnalistai turi kritikuoti valdžią, todėl svarbu šią takoskyrą nubrėžti ir kodekse.
Taip pat naujajame žiniasklaidos savireguliacijos dokumente smulkiau detalizuojama, kaip nerašyti apie savižudybes, patobulintas 10 straipsnis, nurodantis, kad jokiomis aplinkybėmis žurnalistai neprivalo derinti galutinio kūrinio varianto su pašnekovais, patikslinta rekomendacija dėl „kuo daugiau nuomonių“ pateikimo – dabar prašoma „ne mažiau kaip dviejų skirtingų tarpusavyje nesusijusių nuomonių“.
Naujasis kodeksas įpareigoja jo nurodymų laikytis viešojoje erdvėje, tiek socialinėje, tiek bet kur kitur.
Nuolatinė vieša Etikos komisijos sprendimų analizė padėtų tiek žurnalistams, tiek visuomenei geriau suprasti, kas šiandieninėje Lietuvos žurnalistikoje ir žiniasklaidoje veikia prastai ir kaip tai galima būtų pagerinti.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė sako, jog visuomenė žurnalistą mato kaip visumą, todėl norėdami pelnyti auditorijos pasitikėjimą, žurnalistai savo vaidmens neturi pamiršti net ir socialiniuose tinkluose.
„Jeigu žurnalistas viešojoje erdvėje vartoja necenzūrinių žodžių, kritikos ad hominem, tai, be abejo, menkina pasitikėjimą tiek juo, tiek jo rašomais tekstais, galiausiai pačia žiniasklaidos priemone, kurioje tekstai publikuojami“, – sako A. Žilinskienė.
Etika internete – misija įmanoma
Be minėto žurnalistų įpareigojimo etiškai elgtis ir socialinio tinklo paskyroje ar tinklaraštyje, naujajame kodekse interneto žiniasklaidai skirta ir daugiau dėmesio.
17 straipsnyje akcentuojama, kad „<…> Ištaisius klaidas internete, privalu nurodyti, kad kūrinio turinys buvo pakeistas ir/ar papildytas“. Dešimtmetį galiojusioje redakcijoje buvo kalbama tik apie netikslios ar klaidingos informacijos tikslinimą tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse.
A. Žilinskienė, paklausta, ar galimybė internete greitai ištaisyti klaidą, lemia žiniasklaidos etikos augimą, ar, priešingai, gali padėti nuslėpti paskleistą melagingą informaciją, ilgai nedvejoja. Jos manymu, tai – didelis privalumas.
„Spaudoje ar televizijoje neįmanoma greitai pakeisti įrašų dėl technologinių dalykų, todėl archyvuose lieka klaidinga informacija. Internetas užtikrina, kad archyvuose liktų tik teisingi faktai“, – sako A. Žilinskienė.
Galimybė greitai keisti interneto žiniasklaidos turinį leidžia ne tik ištaisyti klaidas, bet ir keisti antraštes, bandant sudominti skaitytoją. Tai dažnai pavadinama klikų (paspaudimų) kultūra ir įvardijama kaip vienas didžiausių pavojų žiniasklaidos etikai.
Skandalingų antraščių skelbimas, jų nesutapimas su publikacijų turiniu, apgauna skaitytoją, todėl pripažįstamas neetišku elgesiu. Kodekso 8 straipsnis nurodo: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įsitikinti, kad skelbiamos antraštės, anonsinė medžiaga, nuotraukos, grafika, garso ar vaizdo įrašai ir citatos neiškreipia kūrinio ir neklaidina informacijos vartotojo“.
Vis dėlto A. Žilinskienė nepritaria pačiai paspaudimų kultūros sąvokai ir teigia, kad tokį informacijos vartojimą lemia technologijos.
„Mes neturime kito pasirinkimo kaip paspausti antraštę. Lygiai taip pat perverčiame laikraščio puslapį, bet to veiksmo nevadiname pervertimo kultūra“, – teigia A. Žilinskienė. Ji priduria, kad šiai sąvokai suteikiamas neigiamas atspalvis dėl interneto medijos naujumo.
Priimtas skubotai?
Taip, kaip kartais per greitai sprendžiama apie tekstą iš jo antraščių, kai kurių specialistų nuomone, per greitai priimtas ir naujasis kodeksas. Nors viešojoje erdvėje pasigirdo kalbų, jog ne visi žurnalistai buvo informuoti dėl būsimų pokyčių, kodekso rengimo darbo grupės pirmininkė VDU profesorė Audronė Nugaraitė sako, kad suinteresuotiems asmenims buvo tiesiog neįmanoma nežinoti apie metus trunkantį procesą.
„Kolegos ir suinteresuoti visuomenės atstovai bei organizacijos buvo informuoti visomis patogiomis formomis – nuo atskiros elektroninės dėžutės teikti siūlymams iki kelis kartus rengtų viešų susitikimų. Be to, net ir nežinant apie dokumento rengimą, kilus problemai galima kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją“, – komentuoja A. Nugaraitė ir priduria, kad taip pasielgė tik pavieniai žurnalistai.
Iš žiniasklaidos savireguliacijos dokumento išbrauktas buvęs 55 straipsnis, draudęs kurstyti neapykantą.
Vis dėlto, LRT radijo žurnalistės Audros Čepkauskaitės teigimu, naujajame kodekse liko ir nemažai ginčytinų vietų. Abejonių kelia 7 straipsnis, nurodantis, kad informacija turi būti renkama „tik etiškais ir teisėtais būdais“. Pasak A. Čepkauskaitės, tai nėra palanku tiriamajai žurnalistikai.
„Yra atvejų, kai įrašinėjimas slaptai galėtų būti pagrindžiamas viešu interesu, taip pat ir informacijos rinkimas nenurodžius savo tapatybės ar neprisistačius žurnalistu“, – komentuoja A. Čepkauskaitė ir argumentus iliustruoja pavyzdžiu: „Estų žurnalistė Laura Malena įsidarbino Talino parduotuvėje „Maxima“ ir surinko medžiagą apie sunkias pardavėjų sąlygas. Ji nebūtų galėjusi atlikti tyrimo ir parašyti svarbaus straipsnio nepažeisdama reikalavimo prisistatyti.“ , – sako žurnalistė.
A.Čepkauskaitės nuomone, pataisymų reikėjo ir 24 straipsniui (LŽLEK – 27), pagal kurį „žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių ir atostogų bei kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui“.
„Manau, kad išlyga „kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui“ yra perteklinė – vienas kolega yra sakęs, kad dovanų kompiuteris nepakenkė jo nepriklausomumui, todėl esą tai nėra etikos pažeidimas. Jei šios išlygos nebūtų, žurnalistai, kurie keliauja kartu su aukšto rango politikais už viešus pinigus, turėtų bent jau viešai tai deklaruoti“ , – teigia A. Čepkauskaitė.
Žiniasklaidos etika bei viešasis interesas rūpi ne tik visuomenės informavimo sričiai priklausančioms organizacijoms. Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovės Mėtos Adutavičiūtės teigimu, rengiant naująjį kodeksą nebuvo atsižvelgta į instituto siūlymus, tad jam trūksta socialinės, žmogaus teisių dimensijos.
„Matyti pastangos kovoti su tabloidine žiniasklaida ir jos formuojamais skandalų žurnalistikos principais, tačiau nėra skirta pakankamai dėmesio tam, kaip žiniasklaidoje nušviečiamos įvairios visuomenės grupės, kurios yra labiau pažeidžiamos, marginalizuotos“, – sako M. Adutavičiūtė ir pateikia konkrečių pavyzdžių.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas į Visuomenės informavimo etikos komisiją kreipėsi 2016 m. sausio 14 d. dėl neetiškos publikacijos viename iš didžiųjų naujienų portalų (lrytas.lt buvo išspausdinęs publikaciją „Kaip atpažinti kekšę?“). Kreipimesi buvo pažymėta, kad tuo metu dar galiojusi senoji kodekso redakcija neatspindi Vyrų ir moterų lygių galimybių ir Lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų lygybės principų ir nekalba apie viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigą neskleisti diskriminaciją lyčių pagrindu skatinančios ar lyčių pagrindu žeminančios bei įžeidžiančios informacijos. Taip pat buvo pasiūlyta naujajame kodekse įtvirtinti nuostatas, numatančias, jog tokios informacijos sklaida yra neetiška ir prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d., kuri įpareigoja viešosios informacijos skleidėjus vadovautis lygybės, pakantos bei pagarbos žmogui principais.
„Kreipimąsi siuntėme trims institucijoms, atsakymo sulaukėme iš Lygių galimybių kontrolierės tarnybos ir Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos, kuri ėmėsi tyrimo savo iniciatyva, tačiau iš komisijos atsakymo negavome“, – situaciją komentuoja M. Adutavičiūtė.
Ji priduria, kad vis dar pasitaiko atvirai diskriminaciją, kartais net ir neapykantą tam tikrų grupių atžvilgiu kurstančių straipsnių, o kodekse įtvirtintos nuostatos yra per siauros ir neatspindi visos problematikos.
Situaciją tik apskunkinti gali tai, kad iš žiniasklaidos savireguliacijos dokumento išbrauktas buvęs 55 straipsnis, draudęs kurstyti neapykantą. Šis draudimas lieka įstatymuose, tačiau, A. Čepkauskaitės nuomone, jį svarbu nurodyti ir Etikos kodekse.
Ne tik įstatymų galia
Akivaizdu, jog etikos ir moralės normų vien įstatymais įtvirtinti neįmanoma. A. Čepkauskaitės nuomone, žiniasklaidos savitvarka labiausiai priklauso nuo to, kaip aktyviai skundžiasi žmonės.
„Apie pažangesnį žurnalistų bendruomenės požiūrį į etiką pasakojo kolegos iš Ukrainos – kadangi Ukrainoje (kaip ir Lietuvoje) daugelis pažeidimų yra sisteminiai, pasikartojantys, būdingi ne vienam leidiniui, Etikos komisija rengė vizitus į redakcijas, siekdama paskatinti žurnalistus, žiniasklaidos savininkus ir vadybininkus atkreipti dėmesį į konkrečias problemas“, – pasakoja A. Čepkauskaitė.
Ji priduria, kad svarbus ne tik naujasis kodeksas, bet ir naujoji Etikos komisija.
Visuomenė žurnalistą mato kaip visumą, todėl norėdami pelnyti auditorijos pasitikėjimą, žurnalistai savo vaidmens neturi pamiršti net ir socialiniuose tinkluose.
„Etikos komisija prižiūri, kaip laikomasi Etikos kodekso, bet stebėtojas irgi turėtų būti stebimas. Nuolatinė vieša Etikos komisijos sprendimų analizė padėtų tiek žurnalistams, tiek visuomenei geriau suprasti, kas šiandieninėje Lietuvos žurnalistikoje ir žiniasklaidoje veikia prastai ir kaip tai galima būtų pagerinti“, – samprotauja A. Čepkauskaitė.
Žurnalistės nuomone, tikroji savireguliacija – kolegų kritika, o ji naujajame kodekse ribojama. 51 straipsnis nurodo, kad „Viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika“.
„Kritika, klausimų dėl mūsų darbo kėlimas žurnalistų bendruomenėje yra ypač skatintinas dalykas. Ar ji pagrįsta, ar ne, dažnai išaiškėja būtent todėl, kad kritika išsakoma, į ją atsakoma, plėtojamos diskusijos“, – sako A. Čepkauskaitė.
D. Radzevičiaus nuomone, žiniasklaidos etikos augimui pirmiausia reikia laiko, nuoširdaus noro ir suvokimo.
„Žurnalistų profesinėje bendruomenėje kokybiniai pokyčiai yra akivaizdžiai įvykę. Galbūt pokyčių dar reikėtų žiniasklaidos verslui. Tie žiniasklaidos verslo savininkai ir vadovai, kurie suvokia reputacijos ir profesinių standartų vertę, laimi, tie, kurie nesuvokia, save pasmerkia bankrotui“, – teigia žurnalistų sąjungos pirmininkas ir pateikia konkrečių pavyzdžių: „Du kadaise didžiausi buvę dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ buvo daug kartų pripažinti neetiškais, vienu metu savireguliacijos netgi paskelbti už etikos ribų. Tai buvo signalas, kad jų verslui gresia pavojus. Kokią situaciją matome dabar? „Respublika“ apskritai netgi nebėra dienraštis“, – įžvalgomis dalijasi D. Radzevičius.
Atsakingo žiniasklaidos verslo svarbą pabrėžia ir A. Nugaraitė. Ji priduria, kad svarbi ir informaciniu požiūriu raštinga visuomenė.
Na, o kaip visuomenei seksis prižiūrėti žiniasklaidą, o žiniasklaidai – vadovautis naujuoju kodeksu – parodys laikas. Daugiau nei dešimtmetį gyvavęs kodeksas jau užleido vietą naujajam. Kada pokyčių prireiks pastarajam – nuspręs pati viešosios informacijos rengėjų bendruomenė. Viena jos atstovių A. Čepkauskaitė sako, jog kodekso „galiojimo laikas“ turėtų būti penkeri metai.
„Skirtingai nei įstatymai, kurie kuo geresni, tuo ilgiau veikia netaisomi, Etikos kodeksas yra žurnalistų, plačiau – viešosios informacijos rengėjų – savitvarkos susitarimas. Geriau, kai vis atsinaujinanti bendruomenė vis peržiūri ir pasitaiso savo taisykles“, – apibendrina žurnalistė.
Straipsnis spausdintas žurnalo „Universiteto žurnalistas“ nr. 194, 2016 m. gegužės 7 d.
