Marija Epifanova: „Protestuoti pasidarė nebelinksma“
Skleisti informaciją, priešingą peršamai valdžios. Ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos bijoma kelti. Įvertinti riziką ir jos lydimą rezultatą. Tai – propagandai oponuojančių žurnalistų kasdienybė. Apie Baltijos šalis Rusijos naujienų kontekste, informacinio karo grėsmes bei pasipriešinimą primetamoms dogmoms kalbėjome su „Novaja gazeta – Baltija“ redakcijos vadove Marija Epifanova.
Lietuviai labiau mėgsta skaityti apie Rusiją, o ne apie kitas Baltijos šalis – artimiausios kaimynės juos domina mažiau, sako Marija Epifanova, „Novaja Gazeta-Baltija“ vyriausioji redaktorė. „Novaja gazeta“ padalinys Baltijos šalims Taline atidarytas prieš pusmetį. Kodėl priimtas toks sprendimas?
Teisiškai mūsų „Novaja gazeta“ yra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė, turime licenciją, leidžiančią mums naudotis visa Rusijos ir kitų padalinių „Novaja gazeta“ medžiaga. Tačiau esame atskira žiniasklaidos priemonė, mūsų įkūrėja yra estų įmonė. Įsikūrėme Taline, nes ten gyvena mūsų direktorius. Iš principo, didžioji dalis mūsų darbo vyksta internetu, bendraujame ryšio priemonėmis. Dėl to nesame linkę sakyti, kad mūsų leidinys įsikūręs Taline – taip, ten įsteigta įmonė, tačiau komanda proporcingai pasiskirsčiusi visose Baltijos šalyse.
Ko gero, viskas prasidėjo nuo mūsų direktoriaus Olego Kofmano. Jis yra senas Rusijos „Novaja gazeta“ redakcijos draugas, prieš porą metų išleidęs knygą apie karą Gruzijoje. Prieš 2 metus jis ir pasiūlė sukurti laikraštį Baltijos šalims. Iš pradžių net neturėjome konkretaus vaizdinio, kaip viskas turėtų atrodyti. Planavome, kad tai bus popierinis laikraštis, o paskui nusprendėme, kad verčiau kursime tinklapį. Baltijos šalyse – daug rusiškai kalbančių gyventojų, o būtent jiems skirto leidinio nebuvo.
Kiek žmonių jus skaito, kokia tai auditorija?
Auditorija dar tik formuojasi, bet jos branduolį sudaro 10-15 tūkst. skaitytojų. Lojalių skaitytojų, mano nuomone, šiuo metu nėra daug. O štai žmonių, kurie užsuka paskaityti konkretaus mūsų publikuoto teksto tam tikra tema, yra kur kas daugiau. Viskas priklauso nuo temų bei jų geografinio pasiskirstymo. Būna tokių temų, kurios aktualios visoms trims Baltijos šalims. Tačiau būna temų, labai svarbių Latvijos gyventojams, bet lietuviams ir estams jos bus ne tokios įdomios. Tai dar vienas įdomus dalykas, su kuriuo susidūrėme. Iš pradžių turėjau iliuziją, kad skaitytojams Baltijos šalyse bus įdomu viskas apie šį regioną, tačiau ji greitai išsisklaidė. Pavyzdžiui, lietuviams dažniau yra įdomesnės žinios apie Rusiją, o ne Latviją ir Estiją. Taigi, nusprendėme, kad tinklapį dalinsime į skirtingas dalis – „Novaja gazeta“ Lietuvai, Latvijai ir Estijai atskirai.
Jeigu pasakysime, kad nebijome – tai bus netiesa. O jeigu pasakysime, kad dirbti pavojinga – ar tai reikš, kad mes turime atsisakyti tų tyrimų, kuriuos darome?
Paminėjote, kad lietuviams labiau aktualios naujienos iš Rusijos, negu artimesnių kaimynių. Kodėl, jūsų manymu, taip yra?
Man atrodo, kad dėmesys Rusijai dažnai yra perdėtas. Kartais žiniasklaidos priemonės dirbtinai skatina susidomėjimą, nes tokios naujienos didina reitingus. Tai uždaras ratas. Žinoma, viena vertus, tai gerai – naudinga žinoti, kas vyksta pašonėje, juolab, kad Rusija yra kaimyninė šalis, vykdanti agresyvią užsienio politiką, o didelio kaimyno agresyvi politika įpareigoja kreipti į tai dėmesį. Kita vertus, kartais šalies vidaus problemos perdėm aiškinamos pasitelkiant su Rusija susijusį pateisinimą. Pavyzdžiui, neseniai įvykusi, kiek kvailoka istorija su mokytojų streiku ir ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pareiškimu [jog pedagogų streikui dėl darbo užmokesčio įtakos turi Rusija – red. past]. Na, jis atsiprašė – suprantama, reikėjo ką nors pasakyti. Tačiau pats faktas, jog susiklosčiusią padėtį jis bandė aiškinti Maskvos įtaka – iškalbingas. Kodėl buvo pasakyta būtent tai? Todėl, kad Lietuvoje atsiradęs įprotis negatyvius vidinius procesus aiškinti Maskvos daroma įtaka. Šis įprotis būdingas ir žiniasklaidai.
O ar Rusijos gyventojams aktualios naujienos iš Baltijos valstybių?
Taip. Štai neseniai NTV transliavo išsamų reportažą apie tai, kaip Batijos šalyse reguliariai vyksta nacių eitynės, kaip čia klesti fašistinė ideologija. Iš tikrųjų, domėjimosi yra, ir vėlgi – tai pakankamai logiška. Yra daug giminiškų, kultūrinių saitų tarp Baltijos šalių ir Rusijos. Čia vyksta festivaliai, kultūros renginiai, literatūros skaitymai. Tad kultūriniai ryšiai tikrai egzistuoja. Ekonominiai taip pat, gal labiau būdingi Latvijai ir Estijai, bet vis tiek – verslas, prekyba, turizmas. Visa tai susiję, šiuos ryšius reikėtų kuo labiau puoselėti. Tačiau jeigu pažiūrėtume į Rusijos valstybinių kanalų transliuojamą informaciją – ten akcentai sudėlioti visiškai kitaip. Dabar Baltijos šalims skiriama daugiau dėmesio, negu anksčiau, bet žmonėms pasakojama ne apie kultūrinius įvykius, o nuosekliai formuojamas iškreiptas Baltijos šalių kaip priešių įvaizdis.
Kalbant apie nuo politikos nutolusius žmones – Rusijos kultūros, visuomenės veikėjus. Ar jie viešai vertina dabartinę geopolitinę situaciją, išsako savo nuomonę?
Prieš porą metų Rusijoje viskas buvo kiek kitaip. Žmonės buvo labiau apolitiški, nes egzistavo tam tikras stabilumas. Jie suprato, kad galbūt turi mažiau teisių ir laisvių, palyginti su kitomis valstybėmis. Kai 2008 metais prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas, dauguma žmonių, inteligentų, menininkų su juo siejo liberalizacijos viltis. Tačiau 2011-aisiais tapo aišku, kad reformos buvo laikinos. Tuomet prasidėjo masiniai protestai, žmonės išėjo į gatves. Dauguma kultūros veikėjų palaikė šį sąjūdį – pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo žmonės pajuto maišto bangą. O paskui ta banga nuslūgo. Dėl daugelio priežasčių. Pasirodė, kad protestais nieko nepasieksi. Buvo priimami sugriežtinti įstatymai. Jei žmones sulaikydavo mitinguose 2011 metų pradžioje, jiems duodavo 3000 rublių baudą arba patupdydavo į areštinę, daugiausiai penkiolikai parų. Bendrai paėmus – kas yra penkiolika parų? Žinoma, nelabai malonu jas praleisti areštinėje. Bet pakenčiama. O dabar mitinguojančius žmones uždaro keleriems metams. Keliamos baudžiamosios bylos. Situacija pasikeitė – protestuoti pasidarė nebelinksma. Supranti, kad išėjęs į protestą gali gauti ne porą smūgių policininko lazda, o realų baudžiamąjį nuosprendį, kuris sugadins visą gyvenimą.
Man atrodo, kad dėmesys Rusijai dažnai yra perdėtas. Kartais žiniasklaidos priemonės dirbtinai skatina susidomėjimą, nes tokios naujienos didina reitingus.
O paskui kilo Ukrainos konfliktas, Krymo aneksija. Įvyko visuomenės skilimas, toks, kokio dar nėra buvę. Opozicijos veikėjai, intelektualai – jie taip pat pasidalino į „už“ ir „prieš“. Krymo klausimas apsunkino paprastą žmogišką bendravimą. Atsirado aktyviai palaikančių valdžios veiksmus. Yra ir tokių, kurie toliau priešinosi, ir dėl to jiems iškyla nemažai problemų. Ryškiausias pavyzdys būtų Andrejus Makarevičius. Jis po koncerto Ukrainoje atvirai pasisakė prieš karą – ir štai, Rusijoje labai žinomas ir mylimas dainininkas tapo pagrindiniu įvairiausių istorijų herojumi. Yra Maskvoje tokia jaunuolių grupė, kuri mėgsta miesto centre kabinti plakatus „Tautos priešai“ ir panašiai. Ant tų plakatų reguliariai atsiduria A. Makarevičiaus portretas. Ta pati situacija su Lija Achidžakova – aktore, kurią visi dievina. Jai skambina kažkokie žmonės, prašo komentaro, apverčia jį aukštyn kojomis ir publikuoja. Nusipelniusi Rusijos atlikėja patiria gėdingas atakas. Taigi dauguma kultūros žmonių Rusijoje supranta, kad jeigu nori toliau užsiimti savo kūryba, turi tiesiog tylėti.
Pastaruoju metu netyla diskusijos dėl vykstančio informacinio karo. Kaip smarkiai jo poveikį jaučia „Novaja gazeta“?
Mes tą karą jaučiame, nes patys teikiame informaciją. Bet stengiamės jame nedalyvauti – žinome taisykles, bet laikomės atokiai. Baltijos šalyse bandome nesusikoncentruoti ties Rusija, rašome apie tai, kas vyksta čia. Čia Putino nėra, čia savi politikai, savi įstatymai, savos problemos. Todėl mes rašom būtent apie tai. Kalbant apie įvykius Rusijoje – mes kaip dirbome, taip ir dirbame. Bet situacija, žvelgiant informacijos vartotojų akimis, atrodo kiek kitaip. Praėjus porai mėnesių po Krymo aneksijos užėjau į didelį knygyną Tverės gatvėje Maskvoje. Jo viduryje visuomet būna stendas su perkamiausiomis, naujausiomis knygomis. Anksčiau ten buvo sudėti detektyvai, nauja grožinė literatūra. O dabar tas stendas užsipildytas istoriniais romanais, studijomis apie Krymą, apie Sovietų Sąjungos griūtį, apie Ukrainą. Kaip visos tos knygos buvo parašytos per tris mėnesius? Kodėl būtent dabar tie istorikai nusprendė susidomėti Krymu? Niekas apie tai rimčiau nesusimąsto – taip tokia informacija ir pasiekia savo tikslą.
O kaip Jūs vertinate informaciją apie Rusiją, pasirodančią vietinėje žiniasklaidoje?
Informacinis karas visada abipusis. Čia baimių yra daugiau, todėl Rusija kartais būna perdėtai demonizuojama. Mano nuomone, nevertėtų taip aktyviai formuoti priešo įvaizdžio.
Kaip paprastam skaitytojui atskirti Kremliaus suformuotą nuomonę nuo tiesos?
Reiktų vadovautis atskyrimo principu, vadinamuoju news and views (liet. naujienos ir nuomonės). Jeigu matai reportažą apie nacistų eitynes Baltijos šalyse – pasižiūrėk internete, patikrink. Jeigu ieškai informacijos skirtingose žiniasklaidos priemonėse – susigaudysi ir sugebėsi atsirinkti. Todėl mano patarimas būtų skaityti kuo daugiau skirtingų šaltinių ir ugdyti kritinį mąstymą. Svarbiausia mokėti atsirinkti faktus, visa kita yra lukštas – jį galima priimti arba ne.
„Novaja gazeta“ dažnai meta iššūkį oficialiajai Rusijos valdžios politikos linijai. Dėl to gyvybe yra tekę sumokėti jūsų žurnalistams. Kaip sekasi jūsų žurnalistams Rusijoje dirbti pastaruoju metu?
Aš pasakysiu tai, ką į panašų klausimą atsakė mūsų redaktorius – tai vienintelis klausimas, į kurį mes neatsakinėjame. Jeigu pasakysime, kad nebijome – tai bus netiesa. O jeigu pasakysime, kad dirbti pavojinga – ar tai reikš, kad mes turime atsisakyti tų tyrimų, kuriuos darome? Mes suprantame riziką, jos lygis aukštas. Čia, Baltijos šalyse, jis nėra toks juntamas. Rusijoje aš dirbau politikos skyriuje – baisiausia, kas man yra nutikę, tai, kad Vladimiras Žirinovskis parašė laišką redaktoriui ir prašė mane atleisti. Pasijuokėme ir tiek. Kalbant apie mūsų kolegas, kurie vykdo įvairius tyrimus – jie yra aukšto lygio profesionalai. Tas pats taikoma ir specialiesiems korespondentams karštuosiuose taškuose. Redakcija daro viską, kad apsaugotų savo žurnalistus.
Dauguma kultūros žmonių Rusijoje supranta, kad jeigu nori toliau užsiimti savo kūryba, turi tiesiog tylėti.
Apskritai, ar teisinga vadinti „Novaja gazeta“ opoziciniu laikraščiu?
Taip paprastai sakoma, bet iš tikrųjų yra kiek kitaip. Yra valdančiosios partijos ir yra opozicinės partijos, jos turi savo informacijos priemones, kurios palaiko tų partijų politiką. „Novaja gazeta“ ta prasme negali būti opozicine, nes ji nepalaiko jokios partijos. Mes esame nepriklausoma masinės komunikacijos priemonė. Žurnalistas turi būti kritiškai nusiteikęs politikų atžvilgiu – ypač tų, kurie yra valdžioje. Bet kadangi Rusijoje valdžioje esanti partija jau ilgą laiką nesikeičia, mes kaip ir atsiduriame opozicijoje. Tačiau stengiamės būti normalia, nepriklausoma žiniasklaidos priemone – tokia, kokios visos turėtų būti.
Su kokiais sunkumais susidūrėte įkurdami naują leidinį?
Susidūrėme su viskuo, su kuo susiduria nauja žiniasklaidos priemonė. Man, pavyzdžiui, buvo sunkiau ir dėl to, kad nesu vietinė. Jeigu būčiau gimusi čia – aš suprasčiau, kokios temos yra labiausiai aktualios mano skaitytojams. Aš geriau pažinčiau juos, nes tai būtų mano mokyklos draugai, kaimynai, kolegos, tėvų draugai ir taip toliau. Bet aš atsidūriau visiškai nepažįstamoje aplinkoje. Taip, ta aplinka yra pakankamai atvira, lengvai įsileidžia naujoves. Žurnalistikos srityje dirbantys žmonės, išgirdę mūsų idėją, buvo ypač susidomėję. Bet vis tiek, pradėjęs kurti tinklapį supranti, kad jis turi pasiūlyti ką nors naujo, išsiskirti. Labai svarbi yra autorių paieška – 95 procentų tinklapio sėkmės priklauso nuo jų. Taigi, mano užduotis buvo surasti geriausius žurnalistus, juos sudominti ir įtikinti rašyti mums.
Kokie yra jūsų ateities planai ir perspektyvos? Galbūt pasirodys popierinis „Novaja gazeta – Baltija“ variantas?
Popierinis leidinys bus, aš palaikau tą idėją. Tiesiog norėtųsi kuo geriau pasiruošti – finansiškai, techniškai ir intelektualiai. Mes suprantame, kad kuriant popierinį laikraštį atsiranda ir nemažai atsakomybės. Mes jos nebijome, tačiau norime įsitikinti, kad galime įgyvendinti visus savo planus – ir jie bus pradėti įgyvendinti pakankamai greitai.
