Virtualiosios realybės (VR) principas – leisti žiūrovui įsijausti į pasakojimą, leidžiant valdyti žiūros kampą. Dėvint VR akinius, galima dairytis po nufilmuotą erdvę: sukiojant galvą, matyti vaizdai aplink. R.Holzerio komandos (firmos „Matter Unlimited“) sukurtas videoklipas buvusio JAV prezidento Billo Clintono fondo kampanijai Rytų Afrikoje pirmiausia leidžia pasidairyti po B.Clintono kabinetą – toks jausmas, kad galėtum paliesti ant jo stalo gulinčias knygas. Vėliau filmukas nukelia į Nairobio turgų, lūšnynus ir viduriniosios klasės rajonus, po kuriuos galima pasidairyti, klausantis pasakojimo.

Esminis filmuko momentas – persikėlimas į palapinę, kurioje vaikams pritaisomi klausos aparatai – tai yra viena iš B.Clintono fondo finansuojamų veiklų. Taip pat laukia susitikimas su tinklo „Solar sisters“, per kurį moterys išmoksta prekiauti saulės baterijomis, aktyvistėmis. Leidus ant sofos išsirikiavusioms kalbėtojoms ramiai pasakoti ir nusisukus nuo jų, matyti tarpduryje lūkuriuojantys jų vaikai – taip žiūrovas pasijaučia atradęs paslaptį. Turbūt įspūdingiausia patirtis – persikėlimas į mokyklos suolą. Iš visų pusių – trimatis klasės vaizdas, apačioje – suolo lenta, priekyje stovinti mokytoja klausia, kaip apsisaugoti nuo maliarijos, vaikai sujuda, kelia rankas, atsakinėja. Galimybė savarankiškai keisti kampą, iš kurio juos matai, leidžia beveik patikėti, kad galėtum paliesti savo suolą ir pasišnekėti su bendraklasiais.

Filmuoti tokią medžiagą nėra lengva, nes tam, kad apimtų visą erdvę, prireiks keliolikos filmavimo kamerų, o filmavimo grupė turi nesimaišyti jų kelyje. Jei filmuojama patalpoje, kameras reikia nuotoliniu būdu valdyti iš už sienos. Filmavimo grupė privalo pasislėpti, kad jos nesimatytų filme, ir režisieriai negali, kaip įpratę, vaikščioti aplink ir duoti nurodymų.

Nevyriausybinio sektoriaus kampanijos siekia maksimalios empatijos, todėl nenuostabu, kad jose taip įsijausti leidžiančios technologijos sparčiai skinasi kelią. Ar neatsiras atskirtis tarp galinčių ir negalinčių sau to leisti? VR entuziastai sako, kad nebūtinai. Nors reikia daug kamerų ir sudėtingos montavimo įrangos, esą yra buvę pavyzdžių, kai filmai kuriami tiesiog suklijavus kelias rankines kameras ant vieno koto. Žiūrėti VR filmus taip pat galima gana įperkamai (žr. įrenginių palyginimą čia). Lietuvoje telefono operatorius „Bitė“ jau pasiūlė savo klientams paprastus kartoninius akinius, į kuriuos galima įstatyti telefoną ir stebėti vaizdą pro specialius lęšius, kaip priedą. Dabartinės kol kas mokslinės fantastikos lygmenyje sklandančios svajonės – kad VR efektą kada nors suteiks kontaktiniai lęšiai.

Skamba kaip neišsemiamos galimybės pramogoms, o kuo čia dėta žurnalistika? VR entuziastai tiki, kad  judesiu valdomas trimatis dairymasis po erdves taps nepamainoma istorijų pasakojimo forma, leidžiančia žiniasklaidos vartotojams geriau įsijausti į pasakojimą. Kritikų teigimu, VR patirtis pastato žiūrovą į visa ko centrą, leidžia pasiduoti iliuzijai, kad, įmerkus kojos pirštą į pasakojimo veikėjų gyvenimo erdvę, gali įsivaizduoti, kad pajutai, kaip jie gyvena.

Taip sutapo, kad B.Clintono kampanijos filmukas nebuvo pirmoji mano VR patirtis. Dieną prieš minėtą paskaitą kursų dalyvė, filmų kūrėja Sarah Berkovich (jos tinklaraštis čia) pasidalijo savo kuriamu filmuku, kurį norintiems rodė iš savo atsivežto aparato. Tai trumpas dokumentinis filmas apie prie lovos prikaustyto asmens pasaulį, kurį praturtina technologijos. Neskubrus pasakojimas ir daug žiūrovui skirto laiko apsiprasti kiekvienoje erdvėje duoda erdvės pamąstyti apie tokį gyvenimą, kurį dažniausiai tik teoriškai įsivaizduojame. Kai itin gyvai ir tikroviškai matome daiktus, bet negalime jų paliesti, dar geriau įsijaučiame į šio asmens pasaulį, ir čia VR apribojimai tik praturtina pasakojimą. Tuo tarpu nusisukti ir žiūrėti į vaikus tarpduryje, kai „Solar sisters“ aktyvistės pasakoja savo istorijas, atrodo kažkaip nepadoru ir nepagarbu.

Galbūt didžiausias VR pasakojimų pavojus – užmėtyti žiūrovą patirtimis, priversti pasijusti lyg karuselėje, kur viskas sukasi ir keičiasi. Todėl ilgas VR kadras su mažai pasakojimo gali būti paveikesnis nei dinamiškas, spalvingas kadras, perteikiantis daug informacijos. Juk, pripažinkime, net ir žinant, kad tai tik filmas, ne itin smagu vartyti galvą ir dairytis po lentynas, kai su jumis kalba holograminis buvusio JAV prezidento atvaizdas.

Daiva Repečkaitė dalyvavo Jeilio universiteto kursuose „Thread“ („siūlas“) ir išbandė virtualiosios realybės įrangą.

Susiję