Paryžiaus vitrinose, metro reklaminiuose skyduose dvelkia skaitmenizacija. Viskas viename: internetas, televizija, telefonija, muzika.  Tik  29.99 euro. Vienoje reklamoje naujomis stebuklingomis dėžutėmis ginkluota komanda žengia tarsi iš fantastikos  filmo. Atiduokite viską į jų rankas, jie pasirūpins.

Jau prieš keletą metų  populiariausios  prancūzų komercinės  televizijos TF1 reklaminėje akcijoje buvo toks juokas. Išvardinus viską, ką gaus vartotojas, pabaigoje pridėdavo – dar ir televiziją. Vis dėlto prancūzai pasistūmėję tolėliau. Didieji  antžeminiai kanalai kasdien ką nors  rodo raiškiuojuformatu. TF1 beveik visas laidas, net ir tiesiogines,  subtitruoja.

Kai dėl laidų turinio, didelių  stebuklų nėra, tačiau  į akis krinta žaidimų  gausa. Mes, ko gero, tiek neparodome per savaitę, kiek prancūzų  televizijos per vieną dieną. Kaip ir mūsų LNK ir TV3, prancūzų komercinė TV1 ir visuomeninė  FR2  suremia kaktas tuo pačiu metu rodydamos žinias.

Tuščias reikalas lyginti mūsų  ir jų žinias: ne tie finansai, ne tie užmojai. Tačiau kai ką norisi  lyginti. Žinių vedėjai labai įtaigūs, matyti, kad daug repetuoja prieš TV kamerą. Vien tik  vedėjo  žvilgsnis ir sėdėsena turi tiek niuansų, atspalvių, subtilybių.

Būtent  komercinis kanalas žinių vedėjais, orų poniomis (tikrai ne mergaitėmis) orientuojasi  į brandesnį žiūrovą. Prancūzai televizijoje beveik neryši kaklaraiščių (gal išskyrus informacines laidas). Nei vedėjai, nei svečiai. Kita vertus, pokalbis laidose būna toks laisvas, kad nelabai supranti, kas čia svečias, kas šeimininkas.

Lietuvos televizijose vyrauja interviu (klausimai  atsakymai) ir aiškus  pasidalinimas  vaidmenimis. Prancūzijoje – pokalbis. Pokalbiui talkina ir scenografija, dalyvių susodinimas. Paprastai pirmajame  plane arba centre – laidos dalyviai, svečiai, komentatoriai, ekspertai. Už jų nugarų publika, kuri arba kuria foną (emocijos, plojimai), arba aktyviai dalyvauja. Taigi, viskas vyksta žmonių apsuptyje, retai pamatysi laidą, kurioje  dalyviai būtų atremti į studijos  sieną.

Kartais nustebina koks nors rakursas – tarsi būtų kadras iš kino filmo, o ne iš  TV laidos. Šmėsteli erdvinė  dekoracija: tarsi  dalyviai  sėdėtų tarp keturių  sienų.

Iš  programavimo įdomybių. Žiūrovai neverčiami laukti oro prognozės žinių pabaigoje. Ji pateikiama prieš žinias ir joms pasibaigus. Didieji kanalai demonstruoja mums neįprastą specialų programavimą, kuomet  didžiosios šeštadieninės laidos yra rodomos kartą per mėnesį. Kiekvieną savaitgalį matome vis kitą programą, trunkančią iki trijų valandų.

Prancūzai sėkmingai konkuruoja žanrais, kuriuos mes rodome tik dieną arba visai nerodome. Štai vieną  šeštadienį TF1  geriausiu laiku  su  FR2  pramoga  konkuravo mokslo populiarinimo laida. Įspūdis pribloškiantis – raiškusis vaizdas, povandeninis pasaulis. Po nedidelių dvejonių pasirinkau mokslo populiarinimą.

Visų šventų išvakarėse TF1  rodė specialią laidą apie neįprastus reiškinius, nepaprastų gebėjimų žmones. FR2 tiesiogiai iš Nicos transliavo  teatro spektaklį. Neprisimenu, kada  pas mus  paskutinį kartą buvo tiesiogiai  rodytas  spektaklis iš teatro salės.

Apie televiziją ir kitas audiovizualines technologijas  nuolat prisimeni   vaikščiodamas  Paryžiaus gatvėmis. Kapucinų bulvare rasi kavinę, kur Lumierai pirmą kartą demonstravo kinematografą. Eifelio bokštą, pasirodo, išgelbėjo televizija. Vokiečiai karo metais buvo nutarę jį išardyti ir išvežti, bet vėliau persigalvojo. Sumanė iš jo transliuoti TV programas karo ligoninėms.

Pasirodo,  G. Eiffelis ne tik statė bokštus, bet ir eksperimentavo įrašinėdamas garsą. Jo sukonstruoto bokšto papėdėje – E. Branly krantinė, pavadinta  siųstuvo išradėjo garbei. Čia, Paryžiuje, pirmą kartą buvo ištartas televizijos vardas, o  E. Belinas vienas pirmųjų pasaulyje  iš pavilijono Eliziejau laukuose  per atstumą siuntė fiksuotus vaizdus.

Anądien Monmartro prieigose netyčia užklydau į optinio telegrafo išradėjo C. Chappe`o   gatvę. Nuošalesniame  XIV- ajame  Paryžiaus rajone viena šalia kitos glaudžiasi  fotografijos pradinininkų N. Niepce`o ir L.Daguerr`o garbei pavadintos gatvės.

Paryžius visišku skaitmeniu nepavirto. Man net pasirodė, kad  metro nė kiek ne daugiau žmonių, baksnojančių liečiamuosius mobiliųjų įtaisų ekranus, nei buvo prieš penketą metų. Įsivaizduokite sau, metro vis dar skaito knygas. Laikraščius beveik vien tik nemokamus. Radai – pavartei, reikia išlipti – palikai.

Skaitmeniniame amžiuje vis dar norisi kažką pamatyti ne ekrane. Pirmąjį mėnesio sekmadienį įėjimas į nacionalinius muziejus nemokamas. Šį kartą atvirų durų diena sutapo su  Visų šventų diena. Ir  bene prasčiausiu per pastarąjį mėnesį oru.

Bet   žmonės stovėjo pusvalandinėse ir ilgesnėse eilėse, merkiami lietaus (čia pat  už 5 eurus  skėtį   galėjai įsigyti  iš viskuo pasirūpinančių prekeivių). Laukė šeimos su vaikais, studentai.

Luvre – amžina minia prie Džokondos. Vargšelė po stiklu, užtverta keliomis apsauginėmis juostomis. Blykstės, blykstės… Kiekvienas nufotografavęs atrodo panašus į atlikusį atlaidus.

“Neliesti rankomis!“, –  nuolat  griaudėjo stambus tamsiaodis prižiūrėtojas  Orsay muziejaus impresionistų salėje. Vis dėlto dar norime paliesti, nepakanka vien tik  vaizdo per vis tobulėjančią skaitmeninę akį.

P.S. Rylinininko prie Sacre Coeur nėra. Nebuvo nei praėjusį, nei šį savaitgalį. Bet prie laiptų funikulieriaus pusėje įsitaisė naujas personažas – Monmartro Severija (Severine). Apsitaisiusi beveik kaip mūsų Pilies gatvės Jadvyga, jauna ir graži, su akordeonu, apsikaišiusi saulėgrąžų žiedais ir kitomis grožybėmis. Paryžiaus šventė tęsiasi.