Nugara į dangoraižius, veidu į medžius
Vidas Ambrazevičius yra tas, kuris taupydamas pinigus atšiaurioje Suomijoje gyveno miške. Tas, kurio dviračio padangas Pietų Amerikoje skalavo Atlanto ir Ramusis vandenynai. Vidą nėra taip lengva pagauti, nes, jis kruopščiai pildo savo dvejų metų planą apkeliauti kuo daugiau kraštų. Vieną mėnesį jis gali būti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o kitą jau Šri Lankoje. Žiemą jis savo dienas leido laikinojoje sostinėje. Žinoma, laikinai.
Ko nors bijoti keliaujant būdinga tik pradedantiesiems, sako Vidas Ambrazevičius. Asmeninio albumo nuotr. Pranešu, kad jau išlipau iš greitojo traukinio „Vilnius – Kaunas“. Susimąstęs Vidas po trumpos pauzės atsako, kad jis – su tamsiai žalia striuke.
Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį suprantu susitikusi keliautoją ir kartu su juo pasukusi į siaurą Tunelio g. šaligatvį, yra tas, kad nesu regėjusi žmogaus, studijuojančio miškininkystę. Lietuvoje ir Švedijoje mokslus kremtantis Vidas savo baigiamąjį magistrinį darbą rašo apie … klevų paplitimą šiose šalyse. Būsimas miškininkas nebekartoja žodžio, kurį nustelbė gatvės triukšmas, mat jis iš tikrųjų nėra tiek daug pasakantis – platanalapiai klevai Lietuvoje yra plačiau žinomi ir liaudies dainose apdainuojami jovarų vardu.
Pirmieji pradedančiųjų kartai
Kad pasiektume namus, į kuriuos mane vedasi Vidas, turime užlipti į kalvą, apsuptą tankaus klevų miško. Įveikus pirmąją laiptų atkarpą ir palikus miesto šurmulį užnugaryje, vaikinas prasitaria, kad dar norėtų dvejus metus pakeliauti, o po to įsikurti ir gyventi kur nors gamtoje, auginti karvę bei turėti bičių.
Žodis „pakeliauti“ Vido skaičiais ir nuotoliais reiškia pabaigus studijas nuvykti į Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją, Kiniją ir Indiją. Vaikinas jau yra buvęs maždaug penkiasdešimtyje šalių, o paklaustas apie pirmąją savo savarankišką kelionę prisimena aštuoniolikmetį save ir Baltijos jūrą, kurią apvažiavo keliaudamas autostopu.
Baigęs mokyklą Vidas norėjo tik keliauti ir kitaip nei jo artimieji, neabejojo, kad grįš ir stos į universitetą. Baimių dėl to, kas gali atsitikti vienam kelyje, tėvai turėjo tik tą kartą, o po to, sulaukę sveiko sūnaus, laisva valia jį išleido įgyvendinti ir kitus kelioninius užmojus.
Paklaustas, ar pats yra ko nors kelionėje bijojęs, Vidas atsako, kad tai būdinga tik pradedantiesiems: „Pradedantysis esi tada, kai keliauji ir nežinai, kas vyks, bet bandai taip keliauti. Vėliau suvoki, kad nei stabdyti pakeleivingų mašinų nemoki, nežinai kaip reikia bendrauti užsienyje, kas dera ir kas nedera kitose šalyse, ko gali tikėtis. Tada dar esi nedrąsus, bet po kelių kartų jautiesi užtikrinčiau“.
Su Afrika yra taip: kol kas dar jaučiuosi balta varna. Kai visi į tave žiūri ir galvoja, kad esi turtingas vokietis… tas man nepatinka.
Prisiminti pirmąjį pavežusį vairuotoją Vidui yra lengva dėl vienos detalės: norėjęs iš Utenos nukakti į Lazdijų rajoną, jis netikėtai atsidūrė Lenkijoje. Vairuotojas įkalbino keliauti norėjusį, bet su savimi asmens dokumento neturėjusį vaikiną, kirsti Lietuvos sieną, o pasieniečius – praleisti jaunuolį, pažadėdamas, kad jis greitai grįš. Vidas neslepia, kad grįždamas turėjo bėdų, bet daugiau šios ir kitokių klaidų nebedaro: jis dėvi ryškius, dėmesį atkreipiančius marškinėlius ir važiuodamas autostopu prieš save pasideda didelę kuprinę. „Žmonės turi matyti, kad esi keliautojas. Pavyzdžiui, keliaujant užsienyje, ypač Amerikoje, padėjo parodymas to, kad nesu amerikietis. Tada žmonėms tu esi įdomus ir jie priima tave į savo automobilį“, – paaiškina Vidas.
Nušvitimas San Paule
Užlipus į kalvą ir patekus į ramią privačių namų gatvę, suprantu, kad ši aplinka su krūmokšniais apaugusiais patvoriais ir kiekvieno sklypo centre besikerojančiu vaismedžiu – artimiausias variantas tam namo idealui, kur ateityje save gyvenant įsivaizduoja miestų nemėgstantis Vidas.
Ir Pietų Amerikoje Vidas atsirado ne tik dėl to, kad čia keliauti paprasta dėl bevizio režimo, bet ir dėl to, kad lyginant Pietų Ameriką su Indija – pirmoji gamtos požiūriu yra turtingesnė: „Mane labiausiai traukiantys objektai yra gamtos objektai – miškai, kitokios medžių rūšys. Prieš išvykdamas pasižiūriu tik į orų prognozę, o miestų stengiuosi vengti“.
Vidas pasakoja apie situaciją San Paule, kai porą dienų nežinojo, į kurią pusę traukti: „Tada maniau, kad važiuosiu į Buenos Aires. Supratau, kad ten važiuočiau tik dėl to, kad, tai yra sostinė. Buvau skaitęs, kad tas miestas – europietiškiausias, bet juk Europoje visi miestai yra europietiškiausi“. Po tokių apmąstymų keliautojas dviračiu pasuko tiesiai į Andų kalnus, kuriuos pervažiavo per dvi savaites.
Vis dar seku Vidą, nežinodama į kurį kiemą jis pasuks. Praėjus nelyginį skaičių tvirtovių, vaikinas atkelia kairėje stovinčio namo vartelius. Baksteliu pirštu į ženklą, kuris įspėja apie pikto šuns buvimą. Vidas atsako, kad nėra ko nerimauti, nes tokio šuns čia šiuo metu nėra.
Prakalbus apie nerimą Vidas prisimena vieną įsimintiniausių jam kelyje nutikusių istorijų: „Vieną dieną Šiaurės Amerikoje, kai sustabdyti mašiną buvo ganėtinai sunku, važiavau su vyru, kuris buvo girtas. Aš pasisiūliau vairuoti už jį ir vairavau. Mus sustabdė policija. Paaiškėjo, kad mašina buvo vogta, o sustojęs vairuotojas bandė įtikinti pareigūnus, kad tai jis buvo pakeleivis, o vairavau aš“. Man bepradedančiai netekti žado, Vidas patvirtina, kad ir tada viskas baigėsi gerai.
Laimę sukeliantis vanduo
Pralenkiame seną obelį ir Vidas atidaro duris į tvarkingai surikiuotų batų koridorių, už dar vienų durų vedantį į jaukią virtuvę su dvejomis taburetėmis, mediniu stalu, šaldytuvu, virykle ir nedideliu darbastaliu. Vidas sako, kad man pasisekė – gausiu šokolado. Šiuose namuose kas rytą yra verdami bendri pusryčiai, o tuo, kas yra paliekama ant stalo ar palangės, yra dalinamasi.
Vis dėlto, anot Vido, dažniausiai kelyje sutikti žmonės yra geranoriški ir norintys padėti – tokia buvo ir viena šeima Andų kalnuose, su kuria vaikinas nesusikalbėjo žodžiu, bet vis tiek buvo suprastas – „Aš jau seniai išmokau šitą dalyką. Mes mokame visas pasaulio kalbas – tik pavargsta rankos“, – keliautojų išmintimi dalinasi vaikinas.
Iš čiaupo pildamas vandenį į baltą metalinį virdulį Vidas pasiteirauja manęs, kokios arbatos norėčiau. Ilga lentyna su arbatomis ir prieskoniais yra prikalta aukščiau durų staktos, kas verčia manyti, kad čia gyvenantiems nereikia prisistumti taburetės. Išvardinamos keturios arbatos rūšys: kmynai, ežiuolė, vyšnios ir mėtos.
Vidas nėra išrankus maistui ir keliauja ne tam, kad valgytų. Kadaise, kai Anduose sustojęs motociklininkas jo paklausė, kaip galėtų padėti, Vidas paprašė tik vandens, kurio kalnuose galima įsipilti kas 150 kilometrų: „Atsisveikinus aš puotavau, nes turėjau pusantro litro papildomo vandens. Susiradau pavėsį ir valgiau duoną užgerdamas vandeniu. Buvo taip skanu. Ir gėriau, kiek norėjau. Geriausias momentas“.
Pasirenku mažiausiai pretenzingą ir labiausiai įprastą arbatą – mėtas. Džiovinti lapeliai man yra paduodami skaidriame maišelyje. Kyla mintis, kad mėtos gali būti skintos paties Vido. Jis tai paneigia, bet priduria, kad jos iš Aukštaitijos nacionalinio parko. Sudvejoju, ar galima užsiimti žolininkyste tokiose vietovėse, bet tai yra vaikino interesų sfera ir jis čia žino viską – žolininkystė draudžiama tik draustiniuose.
Dviejų savaičių vienišius
Belaukiant, kol sušvilps virdulys, pasitikslinu, ar Vidas nebuvęs tik Afrikoje ir Australijoje. Jau beveik kratydamas galvą Vidas prisimena, kad buvo Kanarų salose, kurios geografiškai priklauso Afrikai, bet žemyninėje dalyje savo bato įspaudo dar nėra palikęs ir tam turi savų priežasčių: „Su Afrika yra taip: kol kas dar jaučiuosi balta varna. Kai visi į tave žiūri ir galvoja, kad esi turtingas vokietis… tas man nepatinka“.
Kaip atsiranda toks pojūtis? Vidas pasakoja tai patyręs savu kailiu: „Kai buvau Pietų Amerikoje, neturėjau daug pinigų ir miegodavau palapinėje miške ar hamake, rūbai, kuriuos turėdavau, labai susidėvėdavo, bet prie manęs vis tiek prieidavo vietiniai žmonės, prašydami pinigų“.
Vidas atsistoja ir nuo ugnies patraukia įkyriai pradėjusį švilpti virdulį, iš kurio jau ritasi baltų garų kamuoliai, užpila žoleles, palikdamas vieną tuščią centimetrą nuo puodelio viršaus, ir vėl sėdasi ant taburetės šalia lango.
Į daugelį savo kelionių Vidas leidosi vienas: „Man taip yra paprasčiau, nes keliaujant su kažkuo, reikia taikytis: skiriasi komforto lygiai, negali nueiti tiek, kiek nueitum vienas. Gal tu ir augi kaip žmogus. Tačiau jeigu keliauju su kažkuo kitu, stengiuosi to nedaryti ilgiau nei savaitę, nes po jos pradeda atsirasti nesutarimai“.
Vaikinas pripažįsta, kad būti vienam – jam ne problema ir toks jis gali būti dvi savaites. Ne gana to, Vidas pastebi, kad keliaudamas vienas jis girdėjo pačias geriausias žmonių istorijas, nes tada jie yra linkę pasakoti asmeniškus dalykus, bet taip būna ne visada: „Kai keliauji autostopu, naujų vairuotojų minčių nebeišgirsti. Atsimenu maždaug 1 iš 10 vairuotojų – vieni įstringa labiau už kitus. Vieniems bendrauti nėra svarbu – galbūt jie norėjo tik padaryti gerą darbą ir viskas“.
Nuobodulys dykumoje
Vidas dirsteli per langą nukreiptą į namo kiemą ir atsidusęs taria dabar pagalvojęs, kad keliauti autobusu būtų labai nuobodu, nes keliavimas pakeleivingomis mašinomis yra kontrolės atsisakymas ir vietos palikimas veikti Dievui.
Anot vaikino, kelionei žavesio prideda tai, kad visada gali ką nors pakeisti. Planuodamas jis žino savo aiškų galutinį tikslą ir kelias tarpines stoteles. Taip buvo ir prieš penkerius metus Pietų Amerikoje, kur ilgąjį laiką kelionės Vidas mynė dviratį. Tą kartą naudodamasis nemokamos nakvynės sistema „Couchsurfing“ San Paule apsistojo pas žmones ir planavo būti ten dvi dienas, bet tos dvi dienos išsitęsė iki visos savaitės.
„Merginos, pas kurią gyvenau, draugas norėjo su dviračiu apkeliauti pasaulį, bet tada sutiko savo būsimą žmoną ir savo planų atsisakė. Jam taip patiko mano keliavimo idėja, kad parodė savo dviračius ir kai norėjau sumokėti už išsirinktą modelį, brazilas man jį padovanojo, sakydamas, jog tų pinigų kelionėje man prireiks labiau nei jam“, – apie pirmuosius žingsnius Pietų Amerikoje pasakojo Vidas.
Vieną dieną Šiaurės Amerikoje, kai sustabdyti mašiną buvo ganėtinai sunku, važiavau su vyru, kuris buvo girtas. Aš pasisiūliau vairuoti už jį ir vairavau. Mus sustabdė policija. Paaiškėjo, kad mašina buvo vogta, o sustojęs vairuotojas bandė įtikinti pareigūnus, kad tai jis buvo pakeleivis, o vairavau aš.
Tačiau po kurio laiko, ilgai lauktą kelionę pakeitė paprastas žmogiškas nuobodulys ir vietoje planuotų pusės metų, jis čia keliavo keturis mėnesius. Kelionės lūžis įvyko Čilėje: „Maniau, kad iki Kolumbijos nuvažiuosiu dviračiu, bet ta savaitė dykumoje Čilėje buvo tokia nuobodi. Kepina saulė, sausa. Mini dviračiu ir visą laiką žiūri į tą patį kalną tolumoje. Visą dieną važiuoji, o tas kalnas nė nepajuda. Brazilijoje buvo bent miškai, o ten nebuvo nieko“.
Tai ir buvo viena priežasčių, kodėl kitame mieste Vidas jam padovanotą dviratį, su kuriuo kasdien įveikdavo apie 60 – 70 kilometrų, atidavė moteriai, vardu Amerika, ir persėdo į autobusą.
Dangaus kūnų sekimas
Per kelionių metus išmokęs į kuprinę nebesidėti daiktų, kurie nė nebūna ištraukti, dabar Vidas keliauja tik su miegmaišiu, tentu ir su rūbų komplektu, kurį galėtų pasikeisti, sušlapus nešiojamam. Vidas aiškina, kad komfortas, turint mažiau daiktų, yra didesnis negu komfortas, turint daugiau.
Vaikinas stengėsi būti praktiškas netgi tada, kai keliaudavo ne su garsinėmis knygomis kaip dabar, kasdien perskaitytą puslapį iš knygos jis išplėšdavo ir išmesdavo. Dviejų kelionių metu Vidas su savimi nešdavosi ir dienoraštį, bet po vienos nakties Bolivijoje, kai buvo pavogta jo kuprinė, šios minties atsisakė. Keliautojas rašymo atsisakymą vadina „pasikeitusiu požiūriu“.
Per laiką, praleistą svetur, pasikeisdavo ne tik požiūris, bet ir pats Vidas. Keliautojas tvirtina, kad pokyčiai yra susiję su kelionės trukme – kuo ji ilgesnė, tuo ir pokyčiai gilesni. Atitolimas ir išėjimas iš savo komforto zonos, anot Vido, leidžia iš šalies pamatyti ir įvertinti savo gyvenamąją vietą: „Norėdavau grįžti į Lietuvą, šnekėti lietuviškai, pasiilgdavau vietinio maisto ir sotumo. Supratau, kokia tai yra unikali vieta ir kad pačių lietuvių pasaulyje yra mažai“.
Kelionių, į kurias išsiruošti labiausiai reikia užsidegimo ir tikėjimo, Vidui dar ne gana: „Būna žmonės sako: „Keliaukit keliaukit, nes mes, kai buvome jauni, nekeliavome, o dabar nebegalime“. Supratau, kad tikrai taip ir bus. Galbūt dėl šio kartojimo ir pradėjau keliauti“.
Kalbėdamas apie dvejų metų kelionės planus Vidas mini grįžimą į Jungtines Amerikos Valstijas ir netgi žino tikslią šios kelionės datą – 2017 m. rugpjūčio 25 d. Tą dieną bus galima išvysti ypatingą dangaus kūnų išsidėliojimą: „Pamaniau, kad noriu pamatyti saulės užtemimą. Pažiūrėjau, kad tokio Lietuvoje per artimiausius 100 metų nebus, Europoje jis bus po 40 metų, o Amerikoje – po 2 metų. Galbūt tai toks kelionės tikslas, kuris yra įdomus ne visiems, bet man tai yra toks reiškinys, kurio bet kaip ir bet kada nepamatysiu“, – ateities planus dėlioja Vidas.
Žvilgteliu į puodelio dugne nusėdusias arbatžoles, Vidas – į laikrodį. Šiandien jis grįžta į gimtąją Uteną. Pakylame. Užrakinęs laukujes duris keliautojas stabteli po obelimi, iš kurios krentančių gėrybių pyragų niekas šiuose namuose nekepa, ir į kuprinę įsimeta keletą kumščio dydžio obuolių. Kelionei namo jau pasiruošęs.
