Lietuviškas darbštumas Britų salose

Prieš trejus metus į Londoną gyventi išvykęs Oskaras Zaikauskas pasakoja, jog  žmonėms dažnai sunku pasakyti, iš kur jis atvyko. Vaikinas net sudarinėja sąrašą, kokių tautybių atstovu jį palaiko kiti. „Kai manęs paklausia, iš kokios šalies aš esu, sakau guess  (ang. spėk) ir iš karto išsitraukiu telefoną. Jeigu tos šalies dar nėra sąraše, aš ją užrašau“, – šyptelėjo pašnekovas. Šiandien šiame sąraše daugiau nei 20 pasaulio valstybių, o  tarp jų Lietuva minima vos kartą. Tačiau dėl to, kad yra kilęs iš mažos ir dažnam nežinomos šalies, Oskaras nesijaučia prastesnis. „Tikrai nėra taip, jog bijau kitiems pasakyti esąs lietuvis“, –  tvirtino lietuvis.

Ne pirmus metus užsienyje gyvenantis Oskaras pastebi, kad lietuvių padėtis pastaraisiais metais pamažu keičiasi:  „Britai jau žino, jog esame labai sunkiai dirbantys žmonės ir dėl to labai mus gerbia“. Nacionalinė charakterio savybė vaikinui praverčia ir koledže. Stropumas ir darbštumas išskiria jį iš kitų studentų ir padeda greičiau pasiekti užsibrėžtus tikslus. Pašnekovas pasakojo, jog dėl gerų mokymosi rezultatų stoti į universitetą  jis galės anksčiau nei  jo bendramoksliai.

Oskarui pritaria ir Škotijoje besimokanti Gaudrė Beganskaitė. Šiuo metu arabų kalbą bei ekonomiką universitete studijuojanti mergina sako nepastebėjusi, kad lietuviai čia turėtų neigiamą reputaciją. Priešingai, lietuvių studentai pasižymi ypatingu darbštumu ir atsakingumu, kurį dėstytojai ir bendramoksliai iš viso pasaulio labai vertina. „Kartais kiti net nesupranta, kodėl mes viskas užduotis atliekame laiku ir nevėluojame į paskaitas“, –  šyptelėjo Gaudrė.

Supažindinti pasaulį su Lietuva

Būdamas aktyvus koledžo, kuriame mokosi, bendruomenės narys, Oskaras visiems kalba apie savo tėvynę.  „Esu atsakingas už renginių organizavimą, tai mes minime ir lietuviškas šventes ar pasakojame apie visai šaliai svarbius įvykius“, – sakė jaunosios kartos emigrantas. Šiemet  koledže, kuriame mokosi lietuvis, vyko Sausio 13-osios minėjimas. Pasirodo, šioje mokymo įstaigoje dirba rabinas, kuris anksčiau yra gyvenęs Lietuvoje. Tad jis visiems pristatė Lietuvą, kalbėjo apie laisvės reikšmę mūsų tautai. „Buvo labai malonu išgirsti jį kalbant lietuviškai ir pasakojant Lietuvos istoriją tokią reikšmingą dieną“, – sakė Oskaras.

Lietuvių kalbos ir įsimintinų dienų nepamiršta ir Gaudrė. Universitete, kuriame ji mokosi,  šiuo metu studijuoja pie 30 tautiečių, kurie nuolat bendrauja ir supažindina tarptautinę bendruomenę su Lietuva. „Verčiame visus žiūrėti krepšinį“, – juokėsi Gaudrė, paklausta, kaip pristato savo gimtinę. „Bet to organizuojame valstybinių švenčių minėjimus. Įdomu, kad per juos nuolat susipažįstu su asmenimis, turinčiais lietuviškų šaknų“, – teigė pašnekovė. Pasak jos, neįtikėtina, kiek pasaulyje yra  žmonių, turinčių lietuviško kraujo ir kasdien besididžiuojančių protėviu kraštu, kuriame nė nėra buvę.  Pamačiusi, kaip trečios kartos lietuvių palikuonys džiaugiasi savo tapatybės dalimi, mergina pripažino, jog ir pati kitaip vertina lietuvybę. „Juk tai mano šalis ir mano tapatumas, kurio neįmanomaa atimti ir pakeisti“, – teigė G. Beganskaitė.

Kaip atskirti Lietuvą ir Latviją?

Trejus metus Sankt Peterburge  gyvenantis Kostas Gusevas į šį miestą išvyko dėl galimybės žaisti ledo ritulį aukščiausiu lygiu. Nuo pat vaikystės tėvai keliskart per savaitę veždavo vaikiną į Daugpilį, kur vykdavo ledo ritulio treniruotės. Tačiau greitai atėjo laikas, kai talentingam jaunuoliui teko rinktis: tobulėti ar likti amžinai perspektyviam. Rusijos ledo ritulio mokykla yra viena stipriausių pasaulyje, tad galimybė mokytis ir siekti savo svajonių šioje šalyje drąsino Kostą išvykti. „Rusų kalbą mokėjau, be to, atvykau su draugu iš Latvijos, kurį pažįstu jau daug metų, tad labai baisu ir sunku nebuvo“, – emigracijos pradžią prisiminė Kostas.

Naujoje šalyje pradėjęs gyventi lietuvis greitai pajuto, kad vietiniai domisi, iš kur jis, tačiau dažnai painioja Lietuvą ir Latviją. „Gal dėl to, jog ledo ritulys kaimyninėje šalyje populiaresnis, o žmonės, su kuriais bendrauju, daugiausiai ir domisi šiuo sportu“, – svarstė  Kostas. Sužinoję, jog šios Baltijos šalys nėra viena valstybė, žmonės mielai klausosi jo pasakojimų, kaip jas atskirti. Jaunasis sportininkas pastebėjo, jog tai daryti itin padeda krepšinis, kuris populiarus tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. „Žmonės čia yra tikrai labai draugiški ir supratingi, jiems įdomu, kokia šalis ta Lietuva ir kur ji yra“, –  sakė pašnekovas.

Pastraraisias metais Kostas  ne tik pristato Lietuvą užsieniečiams, bet ir atstovauja šalies ledo ritulio rinktinėms. Jaunuolio draugai su nedideliu pavydu žvelgia į bendramokslį, galintį žaisti nacionalinėje komandoje. Pasak Kosto, tai – kiekvieno sportininko svajonė ir vienas iš karjeros tikslų. Pasaulio ledo ritulio jaunių čempionas bei jaunimo vicečempionas džiaugiasi, jog žaisdamas rinktinėje gali prisidėti prie tėvynės garsinimo pasaulyje. Jaunuolis teigia, kad iškovoti titulai didina visų, ypač pasaulinės sporto bendruomenės, susidomėjimą  šalimi, tad užsieniečiams atpažinti Lietuvą kasmet vis lengviau.

Tautybę išduoda ir mielas akcentas

„Iš kur šis mielas akcentas?“ – tokio klausimo dažnai sulaukia Australijoje gyvenanti vilnietė Gintarė Krutinytė.  Baigusi mokyklą ji nestojo į universitetą ir išvyko į kitą žemės kraštą, kaip pati sako, pamatyti pasaulio. Tiesa, žinodama, jog tikrai iš ten sugrįš. Iki išvykimo namo likus dar keliems mėnesiams mergina pasakoja, jog australai ją stebina puikiomis geografinėmis žiniomis. Vietiniai greitai išgirsta, kad anglų kalbos tartis yra kitokia, ir nuoširdžiai domisi, kur taip kalbama. Išgirdę, jog bendrauja su lietuve, dauguma tolimojo žemyno gyventojų nudžiunga: „Aš ten buvau! Nuostabiai graži šalis. Ir Vilnius taip pat.“ „Dievaži, tokie susidūrimai labai džiugina“, – pripažino Gintarė.

O Lietuvoje dar nebuvę australai mėgsta uždavinėti  jai klausimus apie gimtinę. Jiems įdomi mūsų virtuvė, sportininkai, kraštovaizdis ir tiesiog šalies gyventojai.  Pasak lietuvės, australai mieli ir draugiški žmonės, tačiau santūresni ir šaltesni tautiečiai jai artimesni. „Nostalgiška nuotaika užklumpa kalbant apie lietuvių būdo bruožus, nes aiškiai prisimenu tą tikrą, nuoširdų, kartais liūdną, o kartais linksmą, bet visada tokį TIKRĄ lietuvį. Ir taip norisi jį apkabinti“, – ilgesingai atsiduso pašnekovė.

Australijoje dirbanti Lietuvė nuolat bendrauja su vietiniais ir užsieniečiais.  Ji teigia, jog būnant užsienyje  dar nėra tekę išgirsti blogų žodžių apie savo tėvynę. Tad, ką reiškia bijoti prisipažinti, iš kur yra atvykusi, Gintarė nežino. „Tačiau čia reikia drąsos gultis ant žemės, kur bet kada gali būti paragautas voro“, – nusijuokė lietuvė.

 

Susiję