Išankstiniai susitarimai – pavojus Europos Parlamentui
Naujuoju Europos Parlamento (EP) pirmininku išrinktas vokietis Martinas Šulcas. Rinkimų rezultatai nenustebino. Iš anksto buvo žinoma, kas sės į pirmininko kėdę. Kodėl? Daugiausia parlamentarų po savo sparnu priglaudusios frakcijos: Europos liaudies (krikščionių demokratų) bei socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso jau iš anksto tai buvo nusprendusios. Pusę EP kadencijos pirmininku išrinkti konservatorių atstovą, kitą pusę – socialdemokratų. Tokiu būdu konservatorių Jerzy Buzeką sausio mėnesį pagal susitarimą pakeitė socialdemokratų lyderis M. Šulcas.
Rankos sukirstos, politinis pažadas ištęsėtas. Demokratija palikta nuošalyje kartu su mažosiomis EP frakcijomis. Vis dėlto netikėtumas įvyko: sugadinti balsavimo biuleteniai, negauti visi pažadėti balsai ir kitų dviejų kandidatų – Dianos Valis ir Nirjas Devo – bandymas įveikti dvigalvį konservatorių ir socialdemokratų slibiną.
Europarlamentarės Laimos Andrikienės nuomone, šie rinkimai iš formalumo virto precedentu. Kodėl ir kaip? Apie tai – pokalbyje su politike.
Kodėl dvi dominuojančios EP partijos priima išankstinius susitarimus?
Viena frakcija neturi tiek balsų, kad galėtų įveikti visas likusias. Dėl to partijos susitaria, kad pusę EP kadencijos būsite jūs, kitą – mes. Dėl tokių susitarimų yra blogai mažosioms (frakcijoms – D. T.). Jeigu pažiūrėtumėte į prieš tai buvusius pirmininkus, išimtis – tik airis Patas Koksas. Liberalas iš mažos šalies, netilpęs į visų susitarimų rėmus. Ši (susitarimų – D.T.) tradicija įsišaknijusi. Man ji nepatinka, ir daugeliui kolegų iš mūsų frakcijos taip pat.
M. Šulco išrinkimas turėjo būti formalumas, bet taip neįvyko. Netikėtumo momentas – du kandidatai į pirmininko postą, kurių niekas nesitikėjo. Sužinojus apie jų dalyvavimą, buvo manoma, kad socialdemokratų atstovas M. Šulcas lengvai laimės rinkimus. Vis dėlto jam vos pavyko įveikti reikiamą balsų ribą. Mano politinė šeima, Europos liaudies partija, pagal susitarimą turėjo paremti M. Šulco kandidatūrą. Mūsų skaičiavimu, tik trečdalis jos narių balsavo už M. Šulcą.
Tokius balsavimo rezultatus galėtume įvardinti kaip protestą prieš išankstinius susitarimus?
Mūsų frakcijos balsavimas buvo ne protestas prieš išankstinius susitarimus, tai buvo reakcija į asmenybę. Jeigu kandidatas būtų Hanesas Svoboda (EP narys, priklausantis tai pačiai partijai kaip ir M. Šulcas – D.T.), esu įsitikinus, parama būtų nepalyginamai didesnė.
M. Šulcas yra labai angažuotas ir ryškus politikas. Tas ryškumas politikoje turi dvi puses: vieniems labai patinka, kitiems ne.
M. Šulcas garsėja savo aštriu liežuviu. Tokia savybė yra politiko pliusas ar minusas?
Tarp visuomenės narių, kurie renka EP narius, ryškumas yra pliusas. Bet dirbant EP, tokiais atvejais kaip šie rinkimai, tai tampa minusu. Iš pirmininko tikimasi, kad jis bus sutarimo, konsensuso meistras, savotiškas taikos balandis. M. Šulcas toks nėra, o J. Buzekas buvo. Kaip naujajam pirmininkui seksis, man sunku pasakyti.
Grįžkime prie Parlamento pirmininko rinkimų sistemos. Išankstiniai susitarimai dėl balsavimo tampa tradicija. Gal tai galime įvardyti demokratijos krize Europos Sąjungoje? Tam tikra krizė yra. Kaip galima mokyti demokratijos kitus, kai EP, turinčiame būti demokratijos citadele, vyksta tokie susitarimai. Nežinau, ar su šiais rinkimais, kuriuose buvo trys kandidatai, viskas ir pasibaigs. Kiti rinkimai vėl bus ramūs ir sutarti?
Ar vis dėlto šis balsavimas dėl pirmininko posto bus precedentas, kuris paskatintų daugiau žmonių kandidatuoti.
M. Šulcas akcentavo stipresnį Europos Parlamento vaidmenį. Dabar, politiko teigimu, ši institucija virto jau priimtų sprendimų tvirtintoja. Iš tikrųjų tokia problema egzistuoja?
Po savo kalbos M. Šulcas sulaukė plojimų dėl šių teiginių. Iš tikrųjų pastaruoju metu matėme „Merkozi“ duetą (Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozi lyderiavimas Europos Sąjungos politikoje – D.T.) Jie susitinka tai vienur, tai kitur ir tarsi priima visus sprendimus. Kartais dalyvauja Europos Komisijos vadovas Žozė Manuelis Barozas arba vadinamoji Frankfurto grupė (Europos centrinio banko vadovas, Tarptautinio Valiutos Fondo vadovė). Tokie žmonės negali suprasti, kas jiems suteikė tokius įgaliojimus – daryti sprendimus dėl visų Europos Sąjungos piliečių. Tokie sutarimai atkeliauja pas mus (EP narius – D.T.) ir juos reikia patvirtinti arba ne. Visada spaudžiama, kad reikia sutikti. Tad problema tikrai egzistuoja.
Ar realu, kad vienam žmogui, jo komandai pavyks sustiprinti EP vaidmenį ir išspręsti šią problemą?
Vienam tikrai ne, su komanda taip pat ne. M. Šulcas turi turėti daugumos EP narių pritarimą. Jeigu jis sugebės prabilti, įgyti daugumos pasitikėjimą, tada, manau, įmanoma.
Dabartinė situacija plevena ore, ją visi jaučia. Jeigu rasime sprendimą, kuris daugeliui būtų tinkamas, kodėl gi ne?
Dėkui už pokalbį.
