– Kokius esminius pokyčius Lietuvos žiniasklaidoje pastebite nuo savo pirmosios pažinties su žurnalistika, nuo studijų metų iki dabar? Ko nebeliko šiandieninėje žiniasklaidoje, kas buvo anksčiau, arba kas, Jūsų nuomone, naujo ir svarbaus atsirado?

Žurnalistiką pasirinkau kaip galimybę stebėti ir žinoti. Gražiausia jos išraiška man istoriniu aspektu buvo Sąjūdžio metais: valdžia buvo sutrikusi, stengėsi patikti ir įtikti. Bebaigiant studijas, pasaulis kito įgydamas spalvų ir skonio. Visiška laisvė atvertė aiškų atsakymą: spaudos ir valdžios susitarimų būti negali. Tačiau jų jau tada ėmė rastis, kai žiniasklaidos sistema kito savininkystės aspektu, o žmogiškoji prigimtis siekti pinigų ir valdžios nugalėdavo. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Sąjūdžio laisvę pakeitė poros dienraščių minties diktatas politinei valdžiai – blogiau gali būti tik diktatūros metais. Kodėl laikraštis gali arogantiškai skelbti, kad esąs „visos tavo mintys“? Kadangi įsijautė besąs protų, tiksliau, viešosios nuomonės valdytoju. Mat įstatymų leidėjas ir tada, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo metais, ir dabar savaip, vienpusiškai interpretuoja žiniasklaidos prigimtį ir jos… „laisvę“: valdžia mano, kad svarbiausia – žiniasklaidą įpirkti, ir bus gerai. Kam? Tikras lūžis dėl technologijų įtakos naujienų kūrimui įvyko XXI amžiuje, kuris mus išlaisvino: žmogus turi realią teisę pasisakyti bent jau socialiniuose tinkluose, o žiniasklaida turi paisyti, kur ir ką spaudžia skaitytojas. Itin svarbu tai, kad konkuruoja vaizdo žinių kūrėjai, nes vaizdu perteikiamos žinios daro didelį poveikį. Viešoji erdvė – itin dinamiška, nors žiniasklaidos įvairovę pastebėti ne taip lengva – kokybiškų pranešimų reikia paieškoti. Bet atkreipiu dėmesį, kokybė turi skirtingų kriterijų. Antai pramogų formato naujienos surenka dideles auditorijas, nes palyginti įdomiai, išradingai parengiamos. Svarbiausių žinių kūrimui, į kurį orientuojamės rengdami pirmosios pakopos studentus, technologijų ir ekonomikos kontekstas turi didelę reikšmę. Naujienų laikraščiai yra žymiai paprasčiau prieinamas produktas, be to, jie spartūs ir nuolat atsinaujinantys. Tai reiškia, kad žurnalistas verčiamas „gaminti“ greičiau. Kita vertus, sparta silpnina naujienų žurnalistikos kokybę, nes elektroniniai laikraščiai perpildyti spėriai parengtų tekstų ir vaizdų, neturinčių naujienos – tik jos imitaciją. Naujiena turėtų būti prenumeruojama – tai grąžintų žinių kokybę. Žiniasklaidos sistema pakito ne tik savininkystės aspektu, bet ir valdžios atžvilgiu: ji mažai tiria, dažniau naudojasi nutekinta informacija politinės konkurencijos aplinkybėmis. Todėl valdžios kritika yra mažai veiksni: nuomonė, „permiešta“ emocijomis, valdžios ir vertinama tik kaip jausmų protrūkis. Ne vienas žiniasklaidos pranešimas, suformuotas kaip skandalas, valdžios lengvai sumenkinamas, nes jo turinyje „kietai“ sukaltų duomenų mažiau nei lingvistinės jėgos. Reikėtų tiriamosios žurnalistikos, kuri remtųsi duomenimis, o ne stipriais apibūdinimais. Todėl „spauda“ valdžios atžvilgiu yra labai geras lietuviškas žodis, bet, deja, jam dabar priskirta siaura reikšmė. Spaudos spaudimo aspektu mes ir skiriamės nuo Vakarų žiniasklaidos.

– Kritikavote šiuolaikinę Lietuvos kultūros žiniasklaidą ir dėl to užsigavo jos redaktoriai. Kas lėmė Jūsų kritiką?

Ne visi užsigavo – yra išmintingų žmonių, kurie kritiką pripažino, nes suvokia nesuasmenintą kritikos turinį. Žiniasklaida atspindi ir tenkina visuomenės poreikį keistis informacija. Ji nediktuoja (skirtingai nei mes manytume ar ji pati įsivaizduoja), bet praneša tai, ir tiek, kiek auditorijai pakanka žinoti. Taigi masinis vartotojas parodo, kad jam visiškai priimtina, kai greta teksto apie politikos įvykį publikuojami geresnio orgazmo patarimai. Tokia žiniasklaidos raidos tradicija išsiskleidžia tariamai visiškos laisvės metais ir sudaro įspūdį, kad tai ir yra viešosios erdvės gyvenimas. Tačiau visuomenėje yra žmonių, kuriems reikia mainų apie dvasinius potyrius, meno įvykius, kūrinius ir jų kritiką. Ar mes turime profesionalią tokių mainų terpę? Juk nebūtina iš valstybės biudžeto finansuoti kiekvieną rašinėlį apie tai, ką jaučia kuri kultūrologė, ignoruojanti prigimtinį žiniasklaidos principą – leidinys turi turėti auditoriją. Ją kurti, turėti, išlaikyti. Ar galime įsivaizduoti, kad valstybės lėšomis paremto laikraščio popierinis tiražas atsidurtų šiukšliadėžėje? Tai pabandykime. Ar toks leidėjas apskritai galvojo apie auditoriją? Ar svarstė, kokia ji, ko norinti? Ir tada gal jai buvo galima numerį bent išdalinti veltui? Kultūros žiniasklaidos „fariziejai“ visa, ką surezga, vertina kaip kokybišką produktą, nors net nežino, kad jų informacija pirmiausia turėtų turėti tam tikrą struktūrą. Kadaise mano minėtais Sąjūdžio metais vienas kultūros savaitraštis buvo virtęs skaitomiausiu leidiniu, nes jame dalį informacijos sudarė naujiena ir aktualūs apmąstymai, o ne kaip dabar – bruzdesys prie „menų krūmo“. Kas su tuo savaitraščiu nutiko? Gaila, liko tik pavadinimas. Nebūtų apmaudu – nekalbėčiau. Tuo metu visuomeninis transliuotojas, sočiai išlaikomas iš valstybės biudžeto, paskyrė kone akademinę autorinės TV laidos valandą pašnekėti apie tai, kaip, žiūrėkit, nepelnytai puolama kultūros žiniasklaida. Toks laidos vedimas yra jums pavyzdys, kaip galima – žurnalistikos požiūriu – dirbti neobjektyviai. O neobjektyvumas yra jau etikos problema.

– Kalbant apie Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kokias taisykles ir kodėl, Jūsų nuomone, dažniausiai laužo šių dienų Lietuvos žurnalistas?

Informacijos technologijos tarsi padėjo numalšinti žmogaus siekį kuo pigiau tenkintis informacijos šaltiniais – garsu ir vaizdu tapo paprasčiau prieinama muzika, literatūra, meno kūriniai. Tad žurnalistika – ne išimtis: naujieną parengti yra brangu, bet už ją mokėti norinčių mažai. O etika turi du lygmenis: visuomenės (auditorijos), kuri gali postringauti apie etiką, bet juk vartoja paprasčiau pasiekiamus informacijos produktus, pateiktus nepaisant autorinių teisių ir pirminių šaltinių. Natūralu, teatre žmogus, nusipirkęs bilietą paskutinėje eilėje, juk persėda į pirmą, jei ten laisva. Kitas lygmuo – neišsprendžiama žurnalistinės etikos problema, nes ją lemia savininko, redaktoriaus ir auditorijos interesai. Auditorija nuo seniausių laikų smalsiai žiūri pro rakto skylutę, mėgaujasi drama, skausmu, nors ir garsiai postringauja, kad žiniasklaida elgiasi neetiškai, pranešdama detales apie įžymaus asmens mirtį ar kitokią nelaimę. Didelė problema yra žurnalisto šališkumas. Šiuolaikinėse Lietuvos vaizdo medijose šališkumas, net nemandagumas yra būdingas pokalbių laidų vedėjams, o tada ir aš, žiūrovas, cituojant vieną jų, „žiauriai nejaukiai jaučiuosi“…

– Kaip manote, kuo aktyvus interneto bei socialinių tinklų kaip masinės žiniasklaidos priemonės naudojimas bus naudingas ir žalingas ateityje?

Žmogaus ugdymui esminės naudos teikia tiesioginis bendravimas su kitu žmogumi. Bendravimą „per stiklą“ galiu apibūdinti kaip nenuoširdų ir menkai atsakingą, todėl priimtiną tik iš poreikio patogiai gauti reikalingus duomenis. Žurnalistika be tiesioginio bendravimo su konfliktų dalyviais, nestebinti jų ir neišklausanti taip pat yra menkai objektyvi, lėkšta. Neišsprendžiamoji problema – nepriklausomai nuo technologijų plėtros pranešti publikai nepaisant tikslumo. Tai ir lemia klasikinę aplinkybę, kurią apibūdino šį pasaulį šįmet apleidęs Umberto Eco. Romane „Nr. 0“ apie nesantį laikraštį filosofas ir rašytojas pasako, jog tai, kas televizijos laidoje pakomentuota, būna tik netiesioginiai įkalčiai, kuriais remiantis negalima nieko nuteisti, tačiau jų pakanka sukelti visuomenės nerimą. Nerimo visad tuo daugiau, kuo daugiau vadovaujamės tarpiniais šaltiniais ir priemonėmis.

Susiję