Drausti ar leisti dezinformaciją?

„Yra melas, bjaurus melas, ir statistika“. Šie žodžiai, žinia, priskiriami Markui Twenui. Šį kartą statistikos ir manipuliacijos skaičiais nebuvo.

P.Lileikio nuotr.P.Lileikio nuotr.

Rusijos televizijos kanalas „PBK“, įregistruotas ir transliacijos licenciją gavęs Rygoje, spalio 4 dieną parodė laidą „Žmogus ir įstatymas“. Laida apie 1991-ųjų sausio įvykius tiek žiniasklaidos ekspertų, tiek Lietuvos žurnalistų buvo įvertinta kaip manipuliacijos faktais, dezinformacijos, nesantaikos kurstymo, istorijos iškraipymo pavyzdys.

Laidoje niekinamas ne tik tragiškų 1991m. sausio 13 –osios gynėjų atminimas. Šia laida Rusijos propagandinė mašina pratęsė aiškią istorinės tiesos neigimo liniją: mėginti įtikinti, kad Lietuvos okupacijos, trėmimų, Lietuvos valstybės prievartavimo faktų nebuvo. Na, o Sausio 13-ąją, kaip teigta laidoje, „savi šaudė į savus“.

Lietuvos  radijo ir televizijos komisija (LRTK), atsakinga už mūsų šalies audiovizualinės rinkos priežiūrą, išnagrinėjusi laidą priėmė keletą sprendimų.

Pirma, ji kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą dėl PBK transliuojamų „programų ne iš Europos Sąjungos valstybių narių retransliacijos sustabdymo“. Paaiškinu, kad tai galioja, žinoma, Rusijoje kuriamoms programoms, kurios PBK kanale sudaro per 80 proc.

Po šio sprendimo visuomenės reakcija nebuvo vienareikšmė. Dalis žmonių, pasipiktinusių laida, sveikino tokį nutarimą. Tačiau pasigirdo ir teiginių, kad tokiu sprendimu LRTK pamina žodžio, informacijos laisvę, o Lietuva panašėja į Šiaurės Korėją ar kokią kitą diktatūrą.

Ką galima atsakyti tokiems komentatoriams? Viena vertus, iš tiesų, šiuolaikinėje demokratijoje vyrauja įsitikinimas, kad visi viešojo intereso klausimai privalo būti diskutuojami laisvoje ir atviroje diskusijoje. Taip pat sutinkama, kad laisvoje diskusijoje tarp įvairiausių nuomonių galiausiai įsitvirtins protingiausia, išmintingiausia nuomonė.

Kita vertus, ar dezinformaciją, faktų iškraipymą, manipuliacijas, nesantaikos kurstymą galima laikyti informacija ar nuomone? Ar tai galima laikyti žodžio laisve? Kur yra tokios žodžio laisvės ribos?

Lietuvos Respublikos Konstitucija labai aiškiai apibrėžia, kas yra žodžio laisvė ir kada ji ribojama: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas labai tiksliai apibrėžia kas yra dezinformacija: „tyčia viešai paskleista melaginga informacija“. Tas pats įstatymas įsakmiai draudžia platinti dezinformaciją.

Nevalia pamiršti, kad įstatymas taip pat numato ir tam tikrus įsipareigojimus informacijos platintojui: „gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių“.

Deja,  PBK nesilaikė reikalavimų, kurių turi laikytis informacijos platintojas, nepateikė kitų nuomonių, manipuliavo faktais, skleidė dezinformaciją. Negana to, PBK vadovai Lietuvoje pripažino, kad šio turinio jie nekontroliuoja, gauna tiesiai iš Maskvos.

Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes, LRTK priėmė sprendimą sustabdyti minėtame kanale platinamas programas iš trečiųjų šalių. Žinoma, kai kas ir toliau manys, kad reikia neriboti melo, neapykantos kurstymo, dezinformacijos, nes tai, neva, varžo žodžio laisvę. Tačiau LRTK turi ne tik prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymo, bet ir ginti viešąjį interesą, apsaugoti viešąjį diskursą.

Antra, LRTK nutarė kreiptis į Latvijos audiovizualinės rinkos reguliuotoją, kad jis įvertintų PBK veiksmus ir priimtų sprendimą dėl šio kanalo tolimesnės veiklos. Motyvai čia buvo taip pat grįsti teisine logika: PBK kanalas yra gavęs licenciją kaimyninėje šalyje. Įvertinant tai, kad PBK jau ne pirmą kartą pažeidžia ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos įstatymus, kaimynai turėtų spręsti dėl jo tolimesnės veiklos.

Na, ir trečia, LRTK nutarė kreiptis į televizijos retransliuotojų įmones, kad jos, nelaukdamos teismo sprendimo, stabdytų PBK kanalo retransliavimą, nes šios įmonės taip pat yra atsakingos už skleidžiamą turinį.

Buvo prisimintas ir „Cgates“, teikiančios kabelinės televizijos paslaugas, pavyzdys. Minėta bendrovė, po minėtos „Žmogus ir įstatymas“ laidos pasirodymo eteryje, nutarė stabdyti PBK kanalo retransliuojamas laidas. Labai atsakingas ir pilietiškas sprendimas. Nors galbūt turėsiantis neigiamų finansinių pasekmių bendrovei.

Be to, šioje vietoje norėtųsi paminėti kitą pavyzdį iš JAV. Šių metų pradžioje buvęs JAV viceprezidentas Al Gore‘as pardavė savo nuostolingą kabelinės televizijos kanalą „Current TV“ Katare įkurtam „Al – Jaeeros“ kanalui. Kadangi „Current TV“ retransliavo didelės kabelinės televizijos, „Al-Jazeerai“ tai atvėrė kelią į Amerikos rinką ir tokiu būdu pasiekti apie 60 milijonų amerikiečių šeimų.

Įstatymai sandorio nedraudė. Amerikoje, žinia, žodžio laisvė taip pat yra labai gerbiama. Bet iškart po sandorio „Time Warner Cable Inc“ paskelbė nebetransliuosianti „Current TV“ kanalo. Žodžiu, buvo aiškiai duoda suprasti „Al Jazeerai“, kad šios televizijos pozicija Amerikos visuomenei nėra priimtina ir ji šalyje nepageidaujama.

Tai nedidelis pavyzdys to, kaip yra ginama viešoji erdvė. Ir tam reikalingi ne tik įstatymai. Visų problemų vien gerais įstatymais neišspręsi. Be jų dar reikalinga ir pilietinė pozicija. Kad tarp dezinformacijos ir žodžio laisvės nedėtumėme lygybės ženklo.

Autorius yra Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys, Komunikacijos fakulteto lektorius.