Miesto kūrėjai apie Vilnių be sienų
Miestas yra gyvas organizmas. Jis keičiasi tarytum žmogus – auga, bręsta, žydi ir miršta. Dėl šios priežasties miestui galime priskirti žmogiškas savybes. Jis gali būti chaotiškas, romantiškas, niūrus. O koks yra miestas be sienų? Kokios prasmės telpa žodyje „atviras“? Galų gale, ar Vilnius yra atviras?
„Gatvės gyvos“ rengiami pasivaikščiojimai pritraukia ne tik vilniečius, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojus. A. Žuko nuotr. Ne vienas autorius savo kūryboje mėgino apibūdinti miestų charakterius. Šiuolaikinis turkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas savo gimtajam miestui Stambului, kuriame vyksta beveik visų jo romanų veiksmas, paskyrė atskirą knygą „Stambulas: prisiminimai ir miestas“.
Žymaus operatoriaus Christopherio Doyle’o sukurtame filme „Honkongo trilogija“ mėginamas atskleisti Honkongo charakteris. Filme, kuris balansuoja tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrų, vietos gyventojai vaidina patys save ir pasakoja įvairias istorijas.
Lietuvių dailininkas ir menotyrininkas Vidas Poškus savo knygoje „Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros“ žadina Vilniaus „kūną“ smaigstydamas akupunktūrines adatėles į pergyventus laikotarpius ar į tam tikras miesto kertes. Nauja ir kol kas pirmoji V. Poškaus knyga gimė iš stebėjimų ir pasvarstymų. Akivaizdu, kad menininkai ne tik siekia atskleisti miesto charakterį, bet ir mėgina perteikti asmeninį santykį su juo.
Kas yra atviras miestas? Ar Vilnių galima prie tokių miestų priskirti? Į šiuos klausimus atsako 4 skirtingi kuriantys žmonės, kurių veikla siejasi su tekste analizuojama miesto atvirumo tema. Kiekvienas iš pašnekovų atviro miesto sąvoką vertina iš savo perspektyvos.
Albertas Kazlauskas – ekskursijų po Vilniaus gatves vedlys. Prieš metus jis pradėjo projektą „Gatvės gyvos“, kuriame veda miestiečius po „kitas“ miesto dalis, periferinius rajonus. A. Kazlausko atviro miesto vizijoje vietos gyventojai yra įtraukiami į sprendimų priėmimą, tokiu būdu užtikrinamas skaidrumas ir įsiklausoma į miestiečių balsą.
Dr. Jekaterina Lavrinec, Miesto tyrimų ir kūrybinių bendruomeninių iniciatyvų laboratorijos Laimikis.lt kuratorė bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentė sako, kad atviras miestas jo gyventojams sudaro sąlygas veikti ir eksperimentuoti, reaguoja į iššūkius, nauji sprendimai jame yra integruojami.
Taip pat savo mintimis pasidalino kino režisierius ir vienas iš draugiško Vilniaus projekto Friendlyvilnius.lt iniciatorių Romas Zabarauskas, kuriam miesto atvirumas siejasi su įvairove, ir Renata Domeikaitė, viena iš bendruomenės edukacijos centro „Miesto laboratorija“ įkūrėjų. Ji minėtą sąvoką sieja su bendradarbiavimu, kuris būtinas priimant sprendimus, atitinkančius visuomenės interesus.
Vietos gyventojai – svarbūs atmosferos kūrėjai
Nors „Gatvės gyvos“ vedlys Albertas Kazlauskas vairuoja automobilį, tačiau, anot jo, miestas atsiveria tada, kai jame vaikštoma laisvai, be apribojimų. „Atvirame mieste prioritetas yra žmogui, kuris nori juo gerėtis, o tai įmanoma tik vaikščiojant, ne važiuojant“, – paklaustas, kokia pirma mintis šauna į galvą išgirdus atviro miesto sąvoką, atsako ekskursijų vedlys.
A. Kazlauskas, galima sakyti, užsiima sienų griovimu. Sostinės gyventojus ir svečius jis beveik metus vedžioja po periferinius Vilniaus mikrorajonus. Į ekskursijas po Naujininkus, Naujamiestį ar Naująją Vilnią pasiklausyti buvusio banko darbuotojo pasakojimų susirenka būrys įvairiausių žmonių. Tiesa, kaip jis pats sako, iš visų 11 maršrutų populiariausi yra arčiau Senamiesčio esantys Užupis ir Žvėrynas.
Tinkamiausiu miesto „be sienų“ pavyzdžiu jis įvardija Amsterdamą ir Ispanijos miestus. Anot jo, svarbiausias yra vietinių žmonių atsipalaidavimas, kuris sukuria teigiamą atmosferą.
„Žmonės ten gana linksmi ir laimingi, todėl pats jautiesi labiau priimtas, žinai, kad niekas tavęs nestumdys troleibuse ar panašiai“, – priduria jis. Kaip priešpriešą jis pateikia miestus, kur juntama neigiama atmosfera. „Baimė sukelia piktumą ir uždarumą. Visi žmonės į tave įtariai žiūri, net jei prieini kažko paklausti gatvėje. Tai pastebėjau būdamas Maskvoje. Pirmiausia žmonės bėga nuo tavęs, vėliau, kai tik išgirsta klausimą iki pabaigos, kad prašai ką nors parodyti, prieina“, – pasakoja A. Kazlauskas.
Paklaustas, kaip atrodo Vilnius, palyginus su Amsterdamu ar Maskva, A. Kazlauskas atsako, kad Lietuvoje atsiranda atvirumo kultūra, tokių patirčių kaip Maskvoje čia jis neturėjo. Be abejo, skirtumas ir tas, kad sostinė yra jo gimtasis miestas. „Net ir vyresni žmonės darosi labiau atsipalaidavę. Aš manau, kad viskas eina geryn. Vilnius nuo seno yra multikultūrinis miestas. Jis niekad nebuvo vienos tautos namai, todėl čia visąlaik tvyrojo tolerantiškumas, pakantumas ir atvirumas vienas kitam“, –Vilniaus dvasią apibūdina „Gatvės gyvos“ įkūrėjas.
Prakalbus apie trūkumus, A. Kazlauskas pažymi, kad tokių yra. Kadangi jis domisi įvairiais sostinės objektais, todėl atvirumo jam pritrūko statybų sferoje. Gido nuomone, apie naujas statybas „jautriose“ visuomenei miesto kertėse, pavyzdžiui, Senamiestyje, miestiečiai turėtų būti informuojami. Tokia informacija turėtų būti pateikiama aiškiai ir suprantamai. Šiuo metu naujienas ir atsakymus į kitus rūpimus klausimus apie statybas randa tik tie, kurie tikrai tuo domisi ir yra pasiruošę paieškai skirti laiko. Priešingu atveju, kai miestiečiai nesidomi, statybos nuvilia ir vėl išdygsta stiklinis milžinas.
„Kai viskas yra tarsi slepiama, tai tokiu būdu žmonės yra „išvaromi“ iš miesto sprendimų. Jie nemato, kaip jų miestas auga. Kai bus priimami visiems draugiški sprendimai, tai tuomet žmonės jaus, kad tai yra jų miestas ir kad jie gali kažką keisti“, – pasakoja A. Kazlauskas.
Pasivaikščiojimų gidas įsitikinęs, kad susipažindami su savo miestu žmonės tampa pilietiškesni dėl užmegzto asmeninio ryšio ir pradeda kitaip mąstyti. „Žmonės sugrįžę iš ekskursijos, prisėda prie kompiuterio ir pradeda ieškoti informacijos, gilintis, jie įsitraukia ir taip tampa savotiškais miesto tyrinėtojais“. Būtent tai jį motyvuoja kurti naujas idėjas „Gatvės gyvos“ projektui.
Miesto veidrodis
„Gretinant Vilniaus ir kitų Europos miestų patirtį, mūsų viešosios erdvės yra atviros miestiečių spontaniškumui. Tai labai vertinga miesto savybė“, – pradeda pasakoti miesto antropologė dr. J. Lavrinec. Jos teigimu, atvirumo sąlyga yra „pilkųjų zonų“ egzistavimas, t. y. viešųjų erdvių, kuriose nėra apibrėžtų draudimų kūrybinėms veikloms inicijuoti. Šios zonos yra socialinio kontakto vieta. Tai svarbiausia jų funkcija. Anot tyrinėtojos, todėl jose turi būti sudarytos palankios sąlygos susiburti ir susitikti skirtingų socialinių ir etninių grupių atstovams.
„Tai dialogo vietos, ir reikia suvokti, kad kurdami viešąsias erdves, mes palaikome galimybę išvengti konfliktų, kylančių iš ilgą laiką brandinamų politinių, tarpkultūrinių, socialinių įtampų. Tai vieta, kur skirtingą istorinę ir kultūrinę patirtį turintys žmonės gali išvystyti bendrus jų patirtis jungiančius naratyvus“, – pasakoja dr. J. Lavrinec.
Taigi miesto veidrodis yra viešošios erdvės. Tiek, kiek atviras miestas, tiek atviros ir jo gatvės, parkai ir skverai. Miesto erdvės gali skatinti dialogą, tačiau lygiai taip pat būti ideologinių manifestacijų vieta. J. Lavrinec sako, kad Londono Haid parke esantis garsusis „Pranešėjo kampelis“ (angl. Speaker‘s Corner) išsiskiria tuo, kad tai yra vieta, kur reguliariai ne pirmą amžių vyksta viešosios diskusijos įvairiausiomis temomis. Ten kalbas yra sakę Karlas Marxas, George‘as Orwellas ir kiti žinomi asmenys. „Pranešėjo kampelyje“ temas gali siūlyti kiekvienas. Tokių vietų atsiradimui Didžiojoje Britanijoje įtakos turėjo gilios viešojo kalbėjimo ir debatų tradicijos.
Kituose Europos miestuose yra gyva pasakotojų tradicija, kuri įvairaus amžiaus miesto gyventojus suburia į klubus. Lietuva tokių tradicijų neturi ir, anot pašnekovės, to labai trūksta. Tokios vietos, kaip ir internetinės platformos ar netgi diskusinė aikštelė gatvėje, yra vienas iš pirmų dalykų, kurių reikia siekiant bendruomenes paversti aktyviomis.
Vilniuje jaučia atskirtį
Romas Zabarauskas, vienas iš projekto Friendlyvilnius.lt iniciatorių, atvirumą supranta šiek tiek kitaip. „Aš įsivaizduoju, kad tai – miestas, kuriame sugyvena daug skirtingų žmonių“, – atsako jis. Būtent tai atsispindi draugiško Vilniaus projekte, kurį R. Zabarauskas plėtoja pusę metų. Taigi tikriausiai tarp atvirumo ir nuoširdumo galima dėti lygybės ženklą. Kaip gimė ši iniciatyva?
Pašnekovo nuomone, Vilnius nėra itin draugiškas miestas – jis pasigenda seksualinių mažumų matomumo ir dalyvavimo, anot jo, teisių ar įstatymų neužtenka, todėl grįžęs po studijų Niujorke jis pasiryžo situaciją keisti.
„Dabar pasakyti, kad Vilnius yra atviras, būtų truputį propaganda. Bent jau tai neatitinka mano ir mano draugų patirčių, nes Vilniuje yra jaučiama atskirtis“, – atviravo R. Zabarauskas.
Friendlyvilnius.lt projekto priešistorė – „LGBT Friendly Vilnius“ iniciatyva, dėl kurios Vilniaus klubai, kavinės ir barai, palaikantys seksualinių mažumų bendruomenę, buvo pažymėti specialiai išleistame žemėlapyje. Po žemėlapio pasirodymo R. Zabarauskas kartu su bendraminčiais nusprendė draugiškumo sąvoką praplėsti ir žemėlapį papildyti vietomis, kuriose laukiami šunys, yra vaikams skirto inventoriaus, į kuriuos be kliūčių gali patekti neįgalieji, yra siūloma veganiško ar vegetariško maisto ir panašiomis kategorijomis. Taip pat ant projekto dalyvių durų atsiranda specialūs lipdukai. Projekto iniciatorius neslepia, kad Friendlyvilnius.lt idėja turi komercijos prieskonį, nes vienerių metų narystės kaina yra 100 eurų.
Nepaisant to, prisijungusių yra ne vienas. „Tikrai daug prisijungia – šiuo metu apie 40 vietų. Manau, kad virtualus žemėlapis yra vertingas verslininkams, nes tai yra reklama, o vartotojui jis padeda rasti tas vietas, kurios atitinka jo specialius interesus, arba apsilankyti vietoje, kurioje draugiška atmosfera ar aptarnavimas“, – apie idėją pasakoja jos autorius.
Vienerius metus praleidęs Niujorke, Friendlyvilnius.lt kūrėjas pasakoja, kad ten jaučiama atviro miesto dvasia – daug skirtingų žmonių, jie aktyviai dalyvauja pilietiniame gyvenime ir prisideda prie bendros gerovės kūrimo. Paryžių, kur gyveno dvejus metus, pateikia kaip blogą pavyzdį. „Nors Paryžiuje yra įvairovės, bet jis turi problemų dėl netolerancijos. Galima būtų sakyti, kad dabar matome pasėkmes. Tai sudėtinga tema, bet, ko gero, nesėkminga ankstesnių kartų integracija prisidėjo prie terorizmo, su kuriuo dabar susiduriama“, – sako jis, tačiau sutinka, kad Prancūzijos visuomenė yra pilietiškesnė ir tolerantiškesnė nei Lietuvos.
Atvirumas turi būti grįstas bendradarbiavimu
Žurnalistikos bakalaurė Renata Domeikaitė po Tarptautinio vystymosi studijų Amsterdame grįžo su nemažai žaliojo urbanizmo idėjų Vilniui. Šiandien ji pasakoja apie bendruomenės edukacijos centrą „Miesto laboratoriją“, kuriame brandinami „žalieji“ eksperimentai – visi norintys galės sužinoti, kaip taupyti energiją, kaip daržininkaujant pritaikyti moderniąsias technologijas, kaip pasigaminti puikių naujų daiktų iš jau nereikalingų senų.
Šiuo metu 8 žmonių iniciatyvinė grupė, atsiradusi iš aktyvios Antakalniečių bendruomenės, siekia „Sapiegos Tech Park“, paversti pavyzdžiu, kaip turi veikti nuo miesto infrastruktūros nepriklausomi namai, parodyti kokios tam reikalingos technologijos ir kaip jos veikia realybėje.
„Tokių pavyzdžių, kai technologijų parkas glaudžiai bendradarbiauja su bendruomene, vystant socialinio verslo projektus nėra daug. Tikimės tapti šiuo gerosios praktikos pavyzdžiu ir džiaugiamės, kad bendradarbiausime“, – pabrėžia R. Domeikaitė.
Pašnekovė atviro miesto apibūdinimą grindžia bendradarbiavimu tarp valdžios institucijų, verslo, nevyriausybinio sektorių ir visuomenės. Sprendimai dėl miestui reikalingų pokyčių turėtų būti priimami diskutuojant, tariantis ir, visų svarbiausia, atsižvelgiant į skirtingas nuomones. „Amsterdamas yra gana neblogas pavyzdys, kaip dera oficiali miesto vizija ir vietinės aktyvių žmonių iniciatyvos“, – teigia R. Domeikaitė.
„Sieksime, kad šis centras taptų platforma, kuri vienytų aplinkai neabejingus Antakalnio ir viso Vilniaus miesto gyventojus, kur jie galėtų surasti atsakymus į rūpimus klausimus, gauti patarimų ir pagalbą keičiant miestą ir mūsų rajoną į darnią ir gamtai draugišką aplinką“, – apibendrino pašnekovė.
Taigi „Miesto laboratorijos“ misija – kurti pridėtinę vertę Vilniaus miestui.
„Pats projektas pažangus tuo, nes parodo, kad turime žiūrėti į priekį. Ateities miestai yra tie, kurie kreipia dėmesį į tvarumą, darnumą ir išmanumą. Žengia koja kojon su naujausiomis technologijomis ir nepamiršta šviesti gyventojų“, – projekto svarbą aiškina įkūrėja. Dėl vykstančių neišvengiamų pokyčių – intensyvėjančio darbo ir gyvenimo tempo – miestų gyventojai turi išmokti prisitaikyti. Kaip tai padaryti, kad visa tai neturėtų neigiamo poveikio, mokys „Miesto laboratorijos“ dirbtuvės, paskaitos ir kiti šviečiamieji užsiėmimai.
Koks yra Vilnius? Kas yra atviras miestas? Vieno atsakymo nėra. Tačiau pamąstyti verta visiems. Miestas kiekvienam yra kitoks. Paryžiaus romantiškumas ar Atėnų istoriškumas yra, viso labo, etiketės. Išklausius visų nuomones galima nebent pateikti bendrą, „sulipdytą“ apibrėžimą.
Atviras miestas – toks, kuriame gyventojai dalyvauja priimant sprendimus, susijusius su juos supančia aplinka.
Toks, kuriame taikiai sugyvena įvairūs žmonės.
Toks, kuriame yra viešųjų erdvių.
Toks, kurio gyventojai kuria teigiamą atmosferą.
Ar Vilnius toks yra?
