Diagnozė – nepagydomas vėžys. Ar verta mirštančiam sužinoti apie kritinę būklę?
Onkologiniai susirgimai šių dienų visuomenei kelia daug panikos ir baimės. Ir nors nemaža dalis pacientų pasveiksta, deja, būna, kai gydymas nepadeda ir ligonis lieka merdėti. Neretai tokiais atvejais artimieji sutrinka ir nežino, kaip elgtis: ar žmogui, kuriam nebegalima niekuo padėti, reikia sakyti visą tiesą? Daktarai ir psichologai sako, kad pacientui svarbu žinoti apie savo būklę bei ateitį. Savo ruožtu dvasininkai ragina niekada nepamiršti vilties ir jos reikšmės.
Jauną žmogų žinia apie sparčiai artėjančią mirtį gali pastūmėti į depresiją, o gyvenimo patirties jau turintį – paskatinti ieškoti vidinės ramybės ir vilties amžinybėje. Kalbėti apie mirtį – per sunku
Situacijos, kai žmogus serga nepagydomai yra dažnos, todėl mirtis onkologijoje – kasdieninis reiškinys. Visuomenę ypač jaudina atvejai, kai tai atsitinka jauniems žmonėms. Artimieji sutrinka ir nežino, ar sakyti ligoniui apie jo kritinę būklę bei sparčiai artėjančią mirtį.
Trisdešimt devynerių metų klaipėdietė apie skrandžio vėžį sužinojo praėjus trims savaitėms po sūnaus gimimo, organizmas nepriėmė nė vienos chemoterapijos, o po trijų mėnesių ji mirė. Be to, kad pats mirties faktas artimiesiems buvo skaudus, dar ir ligos eigoje jie susidūrė su emociškai sunkia užduotimi: pasakyti jai ar ne, kad gydymas nepadeda ir nieko nebeįmanoma padaryti. Šeimos narių teigimu, tiesiogiai apie itin prastas prognozes kalbėti nepavyko niekada, nors pati pacientė jautė savo silpnėjančias jėgas ir artėjančią gyvenimo pabaigą.
Sėkmės istorijos rodo, kad niekada negalima prarasti vilties
Klaipėdos šventojo Pranciškaus onkologijos centras – kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kurioje teikiama emocinė pagalba onkologiniams ligoniams. Sergantieji gali gauti psichologines konsultacijas, veikia meditacijos, meno terapijos grupelės. Taip pat jie nuo 2008 metų organizuoja klaipėdiečių vienybės simboliu laikomą „Vilties bėgimą“. Dar onkologijos centre veikia ir bendruomenė „Vilties piligrimai“, o atsidarius vieną centro internetinių puslapių yra raginama „viltį apkabinti drauge“. Pranciškonas brolis Evaldas, kuris ne vienerius metus yra centro dvasinis asistentas, sako, jog viltis visada turi būti: „Žmogui, kuriam jos nebėra, lieka tiesiog tuštuma“.
Tą viltį padeda kurti ir įvairios onkologiniame centre organizuojamos veiklos, o ypač bendruomeninės. „Palaikymo grupelėse sergantieji pamato sėkmės pavyzdžius, kaip žmonės pasveiksta ir liga lieka tik kaip diagnozė ir gydymas. Sergantieji įveikia net sunkiausias vėžio formas. Reikia pasakoti tas istorijas, jos ligoniams suteikia viltį irgi pasveikti“, – sako brolis Evaldas.
Sergantieji vėžiu turi laiko. Kitaip nei infarkto atveju, kuomet žmogus neturi kada nei pagalvoti, nei kažko perduoti artimiesiems. Turėdami laiko, onkologiniai ligoniai gali padaryti tai, ką visada norėjo.
Žmogus turi žinoti apie savo būklės rimtumą
Klaipėdos universitetinės ligoninės chemoterapijos skyriaus rezidentė Rasa Venclovaitė sako, kad ligos ignoruoti niekada negalima, reikia kalbėtis su žmogumi. „Mūsų prigimtis tokia, kad visada norime žinoti ateitį. Vieni eina pas būrėją, kiti tiki horoskopais. Žmogui svarbu suprasti, kas laukia. Onkologinis ligonis yra toks pat žmogus, jam ramiau, kai jis žino, kas pasirūpins jo vaikais, kad jam svarbūs dalykai bus puoselėjami ir toliau“,– teigia medikė.
Ir vis dėlto, onkologija tokia sritis, jog pacientas turi laiko. Pavyzdžiui, infarktas – viskas, žmogus neturi kada nei pagalvoti, nei kažko perduoti artimiesiems, o čia yra laiko padaryti tai, ką visada norėjai. Psichologai sako, kad itin svarbu likusias dienas nugyventi kuo kokybiškiau, būnant su šeima ir džiaugiantis akimirkomis. Kita vertus, kiekvienas atvejis individualus. „Jeigu serga jaunas žmogus, viskas blogėja ir jam yra pasakoma, kad miršta, tai pacientas gali pulti į depresiją. Daktaras negali taip daryti matydamas, jog ligonis to neatlaikys, tada geriau viską užglaistyti“, – sako chemoterapeutė.
Kitokia situacija yra su vėžiu sergančiais vaikais. Vaikų onkologijos skyriuje dirbanti dvasinė asistentė sesuo Lilė teigia: „Ligoninėje šalia vaikų yra tėvai, jie ir sprendžia, ką sakyti, o ko ne, apie ligos progresavimą. Akivaizdu, kad labai sunkios būklės pacientams dažniausiai nesakoma visa tiesa, jie juk vaikai. Nepaisant tėvų pasirinkimo, bendrauti reikia jautriai, paprastai, nuoširdžiai, kantriai“.
Visais atvejais: tiek suaugusiųjų, tiek vaikų onkologijoje bendravimas su pacientu yra milžiniškas ne tik specialistų, bet ir artimųjų darbas. Tam pritaria dauguma su onkologiniais pacientais dirbančių specialistų.
Dvasininkai ragina atrasti kitą vilties prasmę
Dvasininkai taip pat pripažįsta faktą, jog būna atvejų, kai pasveikti yra nebeįmanoma. Kita vertus, kas žmogui belieka, kai viltis sudaužoma? Dvasininkijos atstovai ragina įžvelgti kitokią vilties prasmę. Vilniaus universiteto kapelionas Vidmantas Šimkūnas sako, kad iliuzijomis žmonių nemaitintų: „Mirties akivaizdoje viltis nebėra graži ateitis žemėje, ji reiškia beskausmį gyvenimą amžinybėje. Žinoma, nuleisti rankų nereikia, tiesiog būtina tikėti į Viešpatį, taip atsiras vidinė ramybė ir stiprybė.“ Panašią nuomonę turi ir pranciškonas brolis Evaldas: „Krikščioniškoje sąvokoje viltį gali turėti netgi tas, kuris miršta. Yra labai negerai, kai žmogus nebeįžvelgia jokios vilties prasmės. Netgi laidotuvių apeigų žodžiais sakoma: „Neliūdėkime kaip tie, kurie neturi vilties į amžinąjį gyvenimą.“
Viltis – taip pat ir medikų darbo dalis
Nepaisant to, kad kartais faktai ir tyrimai rodo blogą situaciją, Klaipėdos universitetinės ligoninės chemoterapijos skyriaus rezidentė Rasa Venclovaitė teigia, kad visuomet išleisdama namo pacientą, nors ir labai silpną, viduje tiki, jog galbūt jis namie sustiprės ir sugrįš gydytis toliau. „Nors statistika rodo, jog perspektyvų pasveikti nėra, kartais stebuklų tikrai būna. Taigi, visos mintys yra apie tai, kaip kuo labiau žmogui padėti. Pacientas ateina stipriai sirgdamas ir tu galvoji, kaip jį pagydyti ar tą ligą pristabdyti. Kai kurie ligoniai gydosi daug metų, atsiranda ryšys, todėl tikiesi geriausio“, – sako ji.
Žinoma, yra atvejų, kai nepaisant didelio gydytojo noro pagydyti pacientą, tenka pranešti skaudžią diagnozę. Paklausta, ar nėra sunku tai padaryti, medikė paaiškina: „Yra labai skaudžių atvejų: grįžusi galvoji, papasakoji artimiesiems, bet reikia išlaikyti ribą. Negalima numirti kartu su kiekvienu pacientu. Viltį, žinoma, turi, bet svarbu nepamiršti, jog tai to žmogaus ir jo aplinkos gyvenimas, bet ne tavo.“
Didžiausia pagalba pacientui – artimųjų ramybė
Nors sergančiojo būklė ir ateities perspektyvos labai prastos, jam vis tiek galima ir reikia padėti. Su tuo sutinka ir onkologai, ir dvasininkai, ir psichologai. Su žmogumi reikia daug kalbėti įprastomis temomis, tuomet jis sugrįžtą į būseną iki diagnozės, kuomet buvo sveikas. Taip pat neverta be reikalo švaistytis tokiomis frazėmis kaip „viskas bus gerai“, nes jos nei padeda pasijusti geriau fiziškai, nei suteikia tikrąją viltį. Anot psichologų, svarbiausia nepersistengti: žmogus negali apsimesti itin linksmas, kai emociškai jį slegia baimė ir sielvartas.
Brolis Evaldas sako, kad šiais laikas visuomenėje žmonės labai išsigąsta onkologinių ligų, todėl nemoka elgtis ramiai. Tuomet ir sergantysis pradeda daugiau galvoti apie baimės ištiktus artimuosius nei apie save patį: kaip jie toliau gyvens, kas vaikus prižiūrės, kiek šeimos lėšų reikės išleisti gydymui. Onkologinio skyriaus pacientai viską stebi ir mato savo artimųjų kūno kalbą, ašarotas akis, girdi pakitusį balso tembrą.
Vis dėlto dvasininkas brolis Evaldas pripažįsta, kad tokioje situacijoje prie sergančiojo būnančiam žmogui nėra lengva. Paklaustas, kodėl pasirinko tokią psichologiškai sunkią veiklą, jis atsakė: „Dvasininkai visuomet dirba su tais, kuriems reikalinga pagalba. Pats šventasis Pranciškus padėjo sergantiesiems.“
Parama reikalinga ir pacientų artimiesiems
Akivaizdu, kad padėti sergančiajam yra būtina, tačiau palūžta ir artimieji. Ir dvasininkai, ir medikai pabrėžia, kad neretai artimiesiems tos pagalbos reikia daugiau nei pačiam pacientui. „Su jais taip pat kaip ir su ligoniais reikia daug bendrauti, atsakyti į gąsdinančius klausimus“, –aiškina Klaipėdos universitetinės ligoninės medikė Rasa Venclovaitė.
„Pavyzdžiui, būna, jog artimieji klausia, kiek dar laiko liko gyventi. Galima atsakyti remiantis statistika, bet nei gydytojas, nei dvasininkas negali būti Dievas. Kiek liko dienų – niekas negali žinoti“,- sako pranciškonų vienuolis Evaldas. Anot jo, artimajam reikia padėti suprasti, jog gyvenime būna daug nelaimių, mirčių, ligų ir kad yra svarbu mokėti tai priimti. „Kita vertus, reikia nebijoti ir verkti. Net tobulas žmogus Jėzus Kristus verkė. Taigi, kartais svarbu tiesiog žmogui pasiūlyti petį išsiverkti“, – teigia dvasininkas.
