Balandžio 17-ąją minite Lietuvos energetikų dieną. Tokiu atveju įprasta apžvelgti prabėgusius metus, tai, kas per juos nuveikta. Vienas svarbiausių praėjusių metų įvykių Lietuvos energetikai – „LitPol Link“ ir „NordBalt“ elektros jungčių įjungimas. Kokia iš to nauda vartotojams? Kuo šis projektas svarbus visam Lietuvos energetikos sektoriui?

Abu projektai – tai realus Lietuvos prijungimas prie didesnės rinkos. Ką tai reiškia mums visiems? Tai galimybė įsigyti elektros energijos iš įvairesnių šaltinių lengviau, patikimiau ir saugiau. Matyt, visų pirma akys krypsta į „NordBalt“, kuris sujungė mus su ženkliai pigesnių kainų zona – Švedija. Kainų skirtumas, kuris iki „NordBalt“ siekė 40-50 proc., iš dalies bus panaikintas dėl šio kabelio. Be to, tai yra diversifikavimo šaltinis. Jeigu anksčiau mes importuodavome elektros energiją arba iš Rusijos, arba iš Estijos ir Latvijos zonų, tai šiandien mes jau galime importuoti ir iš Švedijos, ir iš Lenkijos. Šiandien iš Švedijos daugiau importuojame, o į Latviją – eksportuojame, bet iš esmės rinka taip ir yra sudėliota. Juk infrastruktūra, tai yra jungtys, užtikrina galimybę prekiauti, o rinka arba elektros birža – nustato kainas ir lemia, kokie yra srautai. Tai mums, kaip šaliai, yra tikrai svarbus pokytis, pridedantis saugumo ir pasitikėjimo savo importu, nes mes esame labai stipriai priklausomi nuo importo.

Branduolinės energetikos ekspertas Saulius Kutas teigia, kad tik nuosava elektros energijos gamyba gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą. Tačiau Lietuva, panašu, neturi tikslų viena pati apsirūpinti elektros energija. Ar mums to apskritai reikėtų? Kuris modelis Lietuvai būtų ekonomiškiausias ir geriausias, jeigu žiūrėtume į energetinę nepriklausomybę?

Jeigu žiūrėtume į klasikinę energetiką, kuri pamažu keičiasi ir daugeliu aspektų jau yra pasikeitusi, tai tradicinis modelis toks ir būdavo – tu turi pakankamą gamybos tinklą, kuris aprūpina tavo vartojimą. Tačiau šis modelis keičiasi ir būtent dėl to ir mes investavome į infrastruktūrą, vykdėme šiuos projektus, kad galėtume tapti didesnės rinkos dalimi. Principas, kad tu turi pasigaminti pakankamai elektros energijos, išlieka, tačiau regionas, kurio mastu tą principą taikai, yra daug didesnis. Dabar galime sakyti, kad esame Skandinavijos rinkos dalis, esame susijungę „Estlink“ jungtimi tarp Estijos ir Suomijos bei „NordBalt“ – su Švedija. Turime įvertinti, ar visame regione yra pakankamai gamybos. Jungtys, vienodai kaip ir sava gamyba, užtikrina energetinį bei tiekimo saugumą. Tai reiškia, kad galime būti tikri, jog mums užteks elektros energijos. Jungtys taip pat leidžia mokėti daug pigiau nei patiems gaminant.

Dujiniai generatoriai, branduolinė energetika vis dar išlaiko savo poziciją, tačiau jų tendencija yra mažėjanti, o atsinaujinančios – didėjanti. Daugelis energetikų, skirtingai nei prieš penkerius metus, šiandien jau sutinka, kad atsinaujinantys šaltiniai jau yra reali ateities gamybos sritis.

Vienintelis aspektas, kuris lieka neišspręstas, – ar energetika, kaip ūkio, pramonės šaka, kuria vertę. Jeigu tu gamintum pats ir sugebėtum gaminti konkurencingai, galėtum tą elektrą parduodamas dar ir uždirbti. Deja, šiandien Lietuvoje mes neturime tokių gamybos šaltinių, kurie būtų konkurencingi, kurie galėtų nukonkuruoti norvegų hidroenergetiką arba Švedijoje veikiančias branduolines jėgaines, dėl to esame importuotojai. To trečio aspekto nėra – mes neuždirbame iš elektros gamybos, tačiau tiek tiekimo saugumą, tiek gerą kainą galime užtikrinti vartotojams būtent su jungtimis.

Kol džiaugiamės įjungtomis „LitPol Link“ ir „Nordbalt“ elektros linijomis, Lietuvos pasienyje, 50 km. atstumu nuo Vilniaus, toliau statoma Astravo atominė elektrinė. Kokios galimos pasekmės Lietuvai, kai ši elektrinė pradės veikti?

Manau, pagrindinis prioritetas yra saugumas. Mes labai mažai žinome apie tą procesą, kaip valstybė nesame įtraukta į derinimą, o geografinis atstumas iš tiesų yra kritiškas. Nežinant, kas ten tiksliai statoma ir kokie saugumo standartai pritaikomi, be abejo, jausmas yra labai blogas. Jeigu žiūrėtume iš techninės pusės, tai, be abejo, kyla klausimų dėl Astrave pagamintos elektros prekybos, dėl jos galimo importo į Lietuvą, netgi į visą „Nord Pool“ sistemą, ne tik į Lietuvą išskirtinai. Kiek aš žinau, energetikos ministerija šiuos klausimus taip pat sprendžia. Taigi absoliutus prioritetas – saugumo klausimas, o rinkos ir kiti techniniai klausimai gali būti išspręsti.

Kitas svarbus įvykis, kaip Jūs pats esate įvardijęs, – „Gazprom“ eros pabaiga. Iki šiol šalies dujų sektoriuje monopolininku buvęs Rusijos koncernas šiais metais buvo išstumtas iš rinkos, didžiąją dalį reikalingų dujų Lietuvos įmonėms nusipirkus iš Norvegijos koncerno „Statoil“. Kam tai turės didesnę reikšmę: energetiniam saugumui ar ekonomikai?

Manau, kad ir tam, ir tam, nes tai yra didelis ir labai teigiamas pokytis. Yra keletas dalykų. Pirmas ir pats svarbiausias – galimybė rinktis. Tai yra tiek saugumo dalykas, tiek ekonominė nauda. Antras teigiamas dalykas – konkurencija. Mes realiai matome tą konkurenciją, ją matėme keliais epizodais: „Statoil“ atėjimas, papildomi SGD kroviniai, galiausiai – „Gazprom“ aukcionas, kuriame pamatėme visai kitą požiūrį iš „Gazprom“ pusės. Matyt, svarbiausia tai, kad mes į tai nežiūrime kaip į kažkokį individualų dalyką: „Statoil“ tą padarė, o „Gazprom“ aną. Mes žiūrime į tai kaip į ekonominį pratimą: yra keli šaltiniai, lygini, ką jie gali pasiūlyti, tad šioje situacijoje sąlygas diktuoja pirkėjas.

Ar yra galimybių ateityje į mūsų dujų rinką įsiterpti trečiam, ketvirtam tiekėjui?

Tikrai taip. Tada, kai buvo nupirkti dideli komerciniai dujų kiekiai iš „Statoil“, tame konkurse varžėsi daugiau nei 10 tiekėjų. Tai reiškia, kad bet kuris iš jų taip pat galėjo pasiūlyti geriausią kainą. Kontraktas yra sudarytas tik šiems metams ir mes toliau ieškosime galimybių, įtraukdami absoliučiai visus įmanomus pardavėjus, galvodami, kaip geriausiai, pigiausiai nupirkti dujų Lietuvai.

Suskystintų gamtinių dujų terminalo išlaikymas Lietuvai kainuoja beveik 80 mln. eurų per metus. Be to, už terminalą moka tik Lietuvos vartotojai, o kitos šalys gali naudotis mažai prisidėdamos prie nuolatinio išlaikymo. Ar reikėtų ir kaip reikėtų keisti šią situaciją?

Mano manymu, mes turėtume keisti šią situaciją. Dabar, kai Lietuva parodė didesnę lyderystę ir prisiėmė individualią atsakomybę kaip šalis, matome, kad ta nauda pradeda naudotis ir kaimynai. Mes matome tiek „Gazprom“ pokyčius, kurie gali būti asocijuojami su terminalo gavimu, tiek pirmuosius pardavimus į Latviją ir Estiją, tad akivaizdu, kad tos šalys taip pat gauna naudą. Manau, būtų protinga ir racionalu pradėti kalbėti apie tai, kaip šios šalys gali prisidėti prie sąnaudų pasidalijimo. Mano siūlymas – matyti SGD kaip infrastruktūros dalį, ne kaip kažkokį atskirą objektą. Juk dabar jis jau yra pastatytas ir veikia, ir tai jau tampa natūralia ne tik Lietuvos, bet viso Baltijos šalių ir regiono infrastruktūros dalimi. Taigi atitinkamai reikėtų pasidalyti ir sąnaudas.

Energetikos ministras prakalbo apie Europos Komisijai pareikštą norą išpirkti „Independence“ laivą, kad jis Lietuvoje būtų ne tik 10 metų, bet ir visą laiką. Kiek tai įmanoma? Per kiek laiko tokia investicija atsipirktų?

Idėja yra tokia, kad dabartinė dešimties metų nuomos sutartis būtų pakeista į įsigijimą. Visa terminalo išlaikymo kaina būtų išdalyta visam jo veikimo laikui, o tas veikimo laikas ilgesnis – gali būti apie 30 metų. Tai reiškia, kad vieneriems metams tenkančios sąnaudos būtų mažesnės. Kaip jau minėjau, tai tampa natūralia infrastruktūros dalimi, tad tai būtų racionalus sprendimas.

Kaip tai yra realizuotina? Suprantu, kad „Klaipėdos nafta“, kuri užsiima tuo projektu, susiduria su tam tikromis kliūtimis, bet aš vis tiek labai palaikau tą mintį, kad reikia pasistengti, jog tai įvyktų, nes tai pakeistų iš esmės visą sąnaudų struktūrą. Šiandien turime užtikrinti Lietuvos verslo konkurencingumą ir tokiu būdu sukurti situaciją, kad jie čia dar dirbs daug metų. Jeigu jie dirbs daug metų ir dirbs sėkmingai, tai sugebės sumokėti už infrastruktūrą ir tuos 30 metų.

Idėja yra tokia, kad dabartinė dešimties metų nuomos sutartis būtų pakeista į įsigijimą. Visa terminalo išlaikymo kaina būtų išdalyta visam jo veikimo laikui, o tas veikimo laikas ilgesnis – gali būti apie 30 metų. Tai reiškia, kad vieneriems metams tenkančios sąnaudos būtų mažesnės.

Šalia tradicinės energetikos visame pasaulyje vis labiau įsitvirtina alternatyvioji. „Lietuvos energija“ savo veiklą plečia dviem vėjo elektrinių parkais. Kokia alternatyviosios energetikos situacija dabar? Ir kokios jos perspektyvos Lietuvoje?

Stebint, kaip pastaruosius penkerius metus keičiasi situacija Europoje ir pasaulyje, manau, kad mums greitai reikės rimtai pagalvoti apie žodžio „alternatyvi“ tinkamumą. Atsinaujinančių šaltinių plėtra įvairiose Europos šalyse buvo milžiniška ir dabar jie jau nebėra alternatyvūs. Senoji energetika, kartais dar vadinama konvencine gamyba, išgyvena krizę, nes alternatyvieji šaltiniai keičia situaciją. Taip, dujiniai generatoriai, branduolinė energetika vis dar išlaiko savo poziciją, tačiau jų tendencija yra mažėjanti, o atsinaujinančios – didėjanti. Daugelis energetikų, skirtingai nei prieš penkerius metus, šiandien jau sutinka, kad atsinaujinantys šaltiniai yra reali ateities gamybos sritis.

Būtent dėl to ir mes, įmonė „Lietuvos energija“, nusprendėme investuoti į atsinaujinančią energetiką: vėjo energetiką, mažos apimties saulės instaliacijas. Tai puikiai dera su mūsų turimais hidroresursais, Kruonio hidroelektrine, kuri yra tinkama balansavimui. Mes tikime, kad senieji generatoriai labiau tarnaus kaip rezervas, o pagrindinė gamyba bus sukoncentruota atsinaujinančiuose energijos šaltiniuose.

Kitas būtent „Lietuvos energijai“ reikšmingas įvykis – šių metų pradžioje sujungtos elektros ir dujų skirstymo bendrovės. Ar pasiteisino šis sujungimas? Kaip tai pasiteisino tiek vartotojams, tiek bendrai Lietuvai administraciniu požiūriu?

Pasiteisino netgi su kaupu. Žinoma, mes dar tik tris mėnesius dirbame naujuoju režimu, tačiau praėję metai buvo pasiruošimo metai ir mes atlikome visus skaičiavimus, prognozavome efektą. Žmonės, dirbantys įmonėse, patikėjo šiuo sujungimu, ir jie jau šiandien labai efektyviai realizuoja sinergijas – tai yra tai, ką jie gali daryti kartu, kur jie gali sutaupyti, ir, svarbiausia, klientui sistema yra paprastesnė. Be to, jau dabar turime ne mažiau kaip 5 procentų kaštų sutaupymą ir tas taupymas didės.

Kokie vis dar lieka didžiausi iššūkiai Lietuvos energetikai?

Manau, vienas iš iššūkių – priimti sprendimą dėl strategijos. Dažnai apie tai girdžiu ir verslo pasaulyje, ir ministerijose, kalbu apie naująją strategiją. Nemanau, kad ji kažką revoliucinio pasiūlys Lietuvai, tačiau svarbu dėl jos apsispręsti, padėti tašką ir eiti į priekį, nes vis dar daug neaiškumų yra pateisinama tuo, kad nėra strategijos. Taip, klausimas dėl nuosavos gamybos, tai yra, ar mes gaminame ir taip dalyvaujame rinkoje kaip gamintojas, kaip pardavėjas, išlieka ir yra sudėtingas, bet atsakymo jam turime ieškoti. Ir, aišku, didelis projektas, kuris yra ir kuris po truputį vykdomas – sinchronizacija.

Žinoma, profesinės šventės metu reikia kalbėti ne tik apie rimtus dalykus, tad dabar šiek tiek pakalbėkime apie Jus patį. Buvote išrinktas geriausiu praėjusių metų vadovu. Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbe?

Su iššūkiais, kurie taip pat yra ir galimybės. Savo darbe turime nemažai nestandartinių situacijų, kurias su komanda turime išspręsti. Manau, kad mūsų įmonės unikalumas yra tas, jog turime net 20 įmonių. Be abejo, vienas iš uždavinių yra užtikrinti gerą bendravimą ir bendradarbiavimą tarp tų įmonių. Mano paties vaidmuo – pirmiausia, bendrauti su žmonėmis. Tai yra tikrai labai įdomus, nors ir nelengvas darbas. Jis kiekvieną dieną atneša kažką naujo.

Vadovaujate ir  Kauno technologijos universiteto alumni klubui. Kokią Lietuvos energetikų ateitį matote?

Turime labai didelį potencialą ir ta specialybė yra labai populiari. Yra atlikti tyrimai, kur daugiau nei pusė žmonių atsakė, jog ši specialybė yra perspektyvi. Manau, kad ji labai stipriai keisis: turėsime daug daugiau skaitmeninių dalykų, elektroninės erdvės, pačių vartotojų įtraukimo. Mes pamiršime tą energetikos didybę per plieninius laidus ir dideles elektrines, aukštus kaminus, o labiau pasižiūrėsime į tai, ko iš tiesų reikia kiekvienam – tiek verslui, tiek klientams kiekvieną dieną.

Interviu su „Lietuvos energijos“ vadovu Daliumi Misiūnu transliuotas „Start FM“ radijo laidoje „Per studento prizmę“. Šios laidos įrašo galite paklausyti čia:

Susiję