Žymus amerikiečių rašytojas fantastas Isaacas Asimovas sakė: „Smurtas yra paskutinė nieko nesugebančių prieglauda“. Šiandien galima kelti klausimą, kas tie silpnieji, besislepiantys už smurto ir skausmo žinisaklaidoje – kraują pardavinėjantys žurnalistai ar su dideliu noru jį perkanti auditorija.

Auditorija nori – žiniasklaida duoda

Vaikų ir paauglių psichiatras, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys atsakinga už viešojoje erdvėje skleidžiamą žalingą informaciją laiko žiniasklaidą ir teigia, kad ši skatina netinkamą žmonių elgiasį. „Norėtųsi, kad žurnalistai aukščiau iškeltų kartelę, kad galvotų ne apie smurto norintį žmogų, o apie tą, kuris renkasi mąstyti. Gaila, kad žiniasklaida dažnai nulipa laipteliu žemiau, rodydama tai, kas norima matyti. Vos ji nusileidžia, tuoj pat atsiranda reikalaujančių dar mažesnės kokybės žmonių. Tik nedidelė auditorijos dalis norėtų tauresnių dalykų, mąstymo bei analizės, tačiau to negauna, nes tai yra per brangu, su tuo reikia dirbti. Taip televizija eina pigimo keliu, o tai pamažu bukina visuomenę“, – kalbėjo L. Slušnys.

Tuo tarpu žurnalistas, redaktorius, televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas Henrikas Vaitiekūnas teigia problemą įžvelgiantis visuomenės sąmoningumo stygiuje. „Nesu linkęs kaltinti žurnalistų. Kova už būvį juos priverčia ieškoti būdų, kaip nugalėti savo konkurentą. Nugalėti konkurentą žurnalistas gali tik tada, kai žmogui duoda tai, ko šis nori, kas tuo metu yra perkama. Jei niekas nežiūrėtų smurtinio pobūdžio laidų, tai jų ir nebeliktų“, – sako žurnalistas.

Rodos, šiandien tiek problemų ir rūpesčių kankinamas žmogus turėtų norėti tik pozityvios informacijos. Paklaustas, iš kur toks didelis auditorijos noras matyti svetimą skausmą, H. Vaitiekūnas pateikė konkretų pavyzdį: „Kažkada turėjome kaimyną, kuris grįžęs namo girtas imdavo mušti savo žmoną. Dar jauna Vaitiekūnienė tada sakydavo: „Matai, koks tu geras“. Šiaip nė į galvą nešautų mintis, kad geras vyras yra tas, kuris nemuša žmonos. Bet kaimynui mušant, kuo stipriau jis tai daro, tuo aš tampu geresnis. Taip ir žmonės, matydami ekrane kraują, džiaugiasi, kad tai vyksta ne pas juos.“

Nėra tikslios ribos

Lapkritį internete pasirodžiusioje apklausoje apie žiniasklaidos funkcijas visuomenėje, net 51 proc. respondentų pareiškė nepasitikėjimą Lietuvos ketvirtaja valdžia. Priežastis ir didžiausias trūkumas  – žiniasklaida nesilaiko etikos principų. Minėtieji etikos principai ir pradinė savicenzūra, pasak H. Vaitiekūno, pirmiausia turėtų būti patiesžurnalisto viduje. Kartu žurnalistas teigia pasigendąs medijas kontroliuojančių institucijų veiklumo. „Anksčiau žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai vadovavo toks „bjaurus“ žmogus – Romas Gudaitis. Sakau „bjaurus“, nes taip jį vadindavo žurnalistai. „Bjaurus“ šiuo atveju reiškia geras, nes buvo griežtas, drąsiai rašydavęs, puldavęs ir nebijodavęs veikti inspektorius. Dabar, išėjus Romui Gudaičiui, žiniasklaidoje jaučiamas atsipalaidavimas“, – aiškino žurnalistas.

Kad ir kaip būtų, ne visada taip lengva už rankos sugauti nusikalstančius, gerai etikos kodeksą apeiti išmokusius žurnalistus. Atradę įstatymo spragas, jie nė nesuabejoję pasinaudoja proga pakelti reitingus. Kaip minėjo Žurnalistų ir leidėjų  etikos komisijos pirmininkas, jo vadovaujama institucija bei Etikos inspektoriaus tarnyba nagrinėja tik pačius skaudžiausius atvejus, todėl institucijos nėra pajėgios nubausti visų nusižengusiųjų. „Nustatome labai aiškius standartus: ar išklausytos abi pusės, ar etiškai rinkta ir pateikta informacija. Etikos komisija negali nubrėžti tikslios ribos. Nemanau, kad turime tapti kontroliuojančiomis institucijomis, ir nemanau, kad tokių nereikia. Tačiau reikia labai stiprios savimonės, tvirto vertybinio stuburo tiek televizijos direktoriui, tiek laidaipašnekovus berengiančiai grimuotojai“, – pastebėjimais dalinosi L. Slušnys.

Skausmo žala

Nors ir teigiama, kad kraują žiniasklaidoje išprovokuoja pati auditorija, negalima pamiršti kokią įtaką tai daro pačiam žiūrovui. Pasak psichologo daktaro Mariaus Daugelavičiaus, smurtas medijose žmogui sukelia pavojaus jausmą. Susidarius klaidingam įspūdžiui, kad realus pasaulis yra toks pat pavojingas kaip ir televizijoje, žmogus pradeda elgtis neadekvačiai. „Tokioje situacijoje žmogaus smegenims siunčiamas pavojaus signalas, organizmas pradeda ruoštis kovai, gynimuisi, puolimui. Asmuo pradeda daug ko saugotis, vengti kitų žmonių. Iš esmės saugojimasis nėra blogai, tačiau žmogus, bijodamas pasėkmių, nebesinaugoja jam siūlomomis galimybėmis. Dingsta atvirumas pasauliui, noras kažko siekti, gyvenimo džiaugsmas, malonumas, atsipalaidavimas, spontaniškumas. Visa tai nyksta, pirmiausia – gynyba“, – pasakojo psichologas.

Maža to, kiekvieną dieną susiduriant su bene visose informavimo priemonėse – televizijoje, spaudoje, internete – vaizduojamu skausmu, keičiasi žmogaus pojūčiai, emocijos ir galimi atsakomieji veiksmai į tam tikrą įvykį. Tai ypač aktualu žmonėms, jau turintiems polinkį į smurtą bei labiausiai pažeidžiamai visuomenės grandžiai – vaikams.

Vieno garsiausių kanadiečių psichologų Alberto Banduros teigimu, žmogus mokosi stebėdamas kitus. Psichologas teigia, kad agresijos, skatinančios smurtinius veiksmus, išmokstama. Šis mokymasis niekuo nesiskiria nuo bet kurios kito vaiko įgyto elgesio išmokimo. Tad, jei vaikas nepatiria agresijos realiame gyvenime, jos išmoksta žiūrėdamas televizorių arba naršydamas internete. Tuomet nebeturėtume stebėtis, kai berniukas nurėžia galvą savo vėžliui, tikėdamasis, kad tuoj pat išaugs nauja, o pora jaunuolių, vadovaudamiesi televizijoje matytu pavyzdžiu, nusprendžia „apvalyti“ savo mokyklą.

Televizijos, spaudos, smurto santykis

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas ir Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymas nuo įsigaliojimo pradžios gerokai sumažino akivaizdaus smurto atvejų žiniasklaidoje. Tik, pasak L. Slušnio, televizijoje dirbanti ketvirtoji valdžia vis tiek rado būdų kaip parodyti tai, kas uždrausta – tarsi kraujo ir nėra, tačiau medijose gausu muštynių, negyvėlių, trikdančio skausmo.

Tačiau komisijos pirmininkas pažymėjo, kad ne viskas šiandieninėje žiniasklaidoje yra taip blogai: „Teigiamai vertinu, kad žurnaluose atsiranda nauja epocha. Tam tikri leidiniai reikalauja iš savęs aukštesnės kokybės, analizės, įvertinimų. Negalime tik  dejuoti, kokybė pamažu atsiranda spaudoje, galbūt kada ateis ir į televiziją.“

Žurnalistas H. Vaitiekūnas taip pat įžvelgia didelius kokybės skirtumus tarp minėtų visuomenės informavimo priemonių teikdamas, kad laikraščiams taikomos daug griežtesnės taisyklės. „Jei laikraštis įdeda sužalotą žmogaus veidą, tuoj pat kyla skandalas. Televizijoje leidžiama daugiau. Ar žinote kuo skiriasi laikraštis nuo televizijos?“ – juokavo žurnalistas. – „Laikraštyje, kaip prekybos centre, viskas išdėliota lentynose. O televizijoje – kaip turguje: parodė prekę ir vėl paslėpė po prekystaliu.“

Nors nemaža auditorijos dalis šiandien reiškia nepasitikėjimą ir pasipiktinimą žiniasklaida, rimtesnių veiksmų imtis nelabai kas drįsta. Žiūrime tas pačias lėkštas ir toli gražu ne lavinančias laidas, pamiršdami reikalauti to, kas mums priklauso – kokybiškos žiniasklaidos. Juk su medijomis esame įsisukę į uždarą ratą, kuriame tiesiogiai priklausome vieni nuo kitų. Žiūrės – rodys, rodys – žiūrės.  „Žmonėms pasipiktinus žiniasklaida, ši apskaičiuoja nepatenkintos auditorijos dalį. Kol besipiktinančių bus pastebimai mažiau nei tų, kurie žiūri, televizija nieko nedarys. Tačiau žmonės gali susiburti. Skųstis yra kur, vertinti yra kam ir ką“, – kalbėjo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys.

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“

Susiję